Том Смит - Vaikas 44

— Larisai į burną buvo prikimšta žemių.

— Netiesa.

— Varlamas Babičius prisipažino, kad jai į burną prigrūdo žemių.

— Vadinasi, jis negalėjo jos nužudyti — žemė įšalusi. Jeigu ten — žemės, tai iš kur jų ėmė? Jos burna buvo prigrūsta žievės, lygiai kaip ir šio berniuko. Žievės buvo pasirūpinta iš anksto, tik nežinau kodėl.

— Babičius prisipažino.

— Jis prisipažins bet ką, jei ilgai kamantinėsite.

— Kodėl jūs taip tvirtai įsitikinęs, kad čia to paties žudiko darbas? Vienas vaikas nužudytas prie pat stoties — nerūpestingai, nesisaugant, vos ne atvirai. Keleiviai galėjo išgirsti riksmą. Kvailas nusikaltimas, kvailys ir prisipažino jį įvykdęs. O šis berniukas buvo kone valandą vedamas gilyn į mišką. Buvo pasirūpinta, kad niekas nesutrukdytų. Tai darė ne tas pats žmogus.

— Kas žino, kaip ten buvo su ta mergaite — gal nusikaltėlis norėjo eiti toliau į mišką, o mergaitė nesutiko, ir žmogžudžiui teko ją nugalabyti čia pat? Kodėl abi aukos buvo su virvele ant kulkšnies?

— Tai du skirtingi nusikaltimai.

— Pasakykit man, kad nesat užsispyręs žūtbūt nuteisti tą, kurį sučiupote, nepaisydamas jokių argumentų.

— O jūs man pasakykit, koks žmogus gali išžaginti mergaitę, ją nužudyti, o paskui išžaginti ir nužudyti berniuką? Kas tasai žmogus? Aš dirbu milicijoje dvidešimt metų, bet niekada dar nebuvau susidūręs su tokiu tipu. Ir nesu apie tokį girdėjęs. Gal jūs žinote tokį egzempliorių?

— Ne, nežinau.

— Nes jo ir nėra. Mergaitės žudikas turėjo motyvą — jam reikėjo jos gelsvų plaukų. Ją nužudė ligonis. Šio berniuko žudikas irgi turėjo motyvą, bet jį nužudė kitas žmogus, sergantis kita liga. Kovo 23-ioji

Aleksandras Nikolajevičius Kravčenka uždarė bilietų kasą, nuleido žaliuzes ir atsisėdo į krėslą. Nors patalpa buvo maža, vos pora kvadratinių metrų, džiaugėsi ir tokia. Jam nereikėjo su niekuo ja dalytis, niekas nestebėjo, kaip jis dirba. Tam tikru požiūriu jis buvo laisvas, jo nevaržė nei išdirbio normos, nei našumo ataskaitos. Tokia tarnyba turėjo tik vieną minusą. Visi, kas jį pažįsta, manė, kad jis turi būti nusivylęs tokia gyvenimo permaina. Žmonės šypsojosi jam — maloniai, užjaučiamai, apgailestaudami.

Prieš penkerius metus Aleksandras buvo greičiausias 151- osios vidurinės mokyklos sprinteris. Žmonės tikėjo, kad jam lemta pasiekti šalies rekordą, o gal laimėjimų ir tarptautinėje arenoje, jeigu Sovietų Sąjunga kada nors dalyvautų olimpinėse žaidynėse (jam mokantis mokykloje tai dar nebuvo aišku). O jis įklimpo sėdimame darbe, bilietų kasoje, žiūrėjo, kaip kiti žmonės leidžiasi į keliones, pats nepajudėdamas iš vietos. Jis šitiek metų laikėsi sekinančio treniruočių režimo, laimėdavo srities pirmenybes. Ir kuo tai baigėsi? Tvarkaraščiais ir bilietais — darbu, įkandamu kone kiekvienam. Jis tiksliai prisiminė, kada žlugo jo svajonės. Jis su tėvu sėdo į Maskvos traukinį — važiavo dalyvauti atrankoje į Centrinį armijos sporto klubą, pavaldų Gynybos ministerijai. CSKA atsirinkdavo geriausius atletus iš visos šalies ir išugdydavo iš jų puikiausius sportininkus, tuo jis tai jau tikrai garsėjo. Devyniasdešimt procentų kandidatų būdavo atmetama. Aleksandras spaudė iš visų jėgų, kol jų netekęs parpuolė šalia bėgimo tako. Niekada dar nebuvo taip bėgęs. Pagerino asmeninį rekordą. Bet atrankos neįveikė. Grįžtant namo tėvas bandė rasti tos nesėkmės teigiamybių. Ragino sūnų dar atkakliau treniruotis, tada ateinančiais metais jis tikrai įveiksiąs atranką, būsiąs stipriausias ir galėsiąs sėkmingai kautis dėl savo svajonės. Bet Aleksandras jau atidavė visas jėgas, ir vis tiek to nepakako. Jis žinojo, kad kitų metų nebebus. Nors tėvas ir toliau jį spaudė, sūnaus įkarštis išgaravo, o netrukus atlyžo ir tėvas. Aleksandras metė mokyklą, ėmė dirbti — pasirinko lengvą kasdienybę. Kuo būtų galėjęs tapti, jis pagalvodavo nebent tada, kai susitikdavo su žmonėmis, nusivylusiais juo, arba kai Pravda parašydavo apie pirmaujančių šalies sportininkų pergales. Jis žiūrėdavo stambiagrūdes nespalvotas jų nuotraukas — kokie džiaugsmingi, nors ir išvargę veidai, — ir jusdavo, kaip kažkas spurda širdy, lyg skaitytų apie kitados mylėtą merginą. Bet tie jausmai greit praeidavo. Užtekdavo prisiminti, kad jam niekada nepatikdavo žiūrėti į savo nuotrauką, išspausdintą laikraštyje.

Aštuntą valandą vakaro jis baigė darbą. Išėjo iš kasos būdelės ir ją užrakino. Kelias į namus artimas. Jis gyveno su tėvais stoties rūmų priestate. Tėvas formaliai buvo atsakingas už stoties rūmus. Deja, tėvas negalavo. Nė viena ligoninė nenustatė ligos, tik tvirtino, kad jis nutukęs ir per daug geriantis. Mama buvo sveika, gerą jos nuotaiką temdė nebent tėvo liga. Ir ko jai liūdėti — jų šeimai sekasi. Valstybinio geležinkelio tarnautojo alga buvo kukli, blato — įtakingų pažinčių — irgi mažoka. Tačiau didžiausia vertybė buvo būstas. Užuot dalijęsi juo su kita šeima, patys vieni gyveno bute, naujame, kaip ir pati stotis, pastate — visi patogumai, karštas vanduo ir jokių kaimynų. Užtat jiems reikėjo budėti kiaurą parą. Iš stoties buvo galima paskambinti tiesiai į jų butą. Traukiniui atėjus naktį arba paryčiais, jie turėjo būti pasirengę. Bet tai menkas nepatogumas (ir juo dalijosi visa šeima), tą nepatogumą su kaupu kompensavo pranašumai. Jų bute lengvai būtų galėjusios išsitekti ir dvi šeimos. Aleksandro sesuo buvo ištekėjusi už valytojo, dirbančio volgų gamykloje; ten dirbo ir ji. Juodu neseniai gavo naują butą gerame mikrorajone ir laukėsi pirmagimio. Tad Aleksandras, sulaukęs dvidešimt dvejų metų, gyveno be rūpesčių. Vieną gražią dieną jis perims vadovavimą stočiai ir tada priestatas priklausys jam.

Savo kambaryje Aleksandras nusivilko uniformą, persirengė kasdieniškais drabužiais ir sėdo su tėvais prie stalo: žirnių sriuba su menke ir kruopų košė. Tėvas suvalgė gabalėlį virtų jaučio kepenų. Brangus delikatesas, labai sunkiai gaunamas, bet gydytojai jam patarė valgyti kepenis. Aleksandro tėvas laikėsi griežtos dietos ir dabar visai nebegėrė alkoholio, nes buvo įsitikinęs, kad svaigalai jam kenkia. Vakarieniaudami jie nesišnekėjo. Atrodė, tėvas prastai jaučiasi. Jis mažai valgė, nors sveikas būdamas kirsdavo atsakančiai. Išplovęs lėkštes Aleksandras pasisakė einąs į kiną. Mama paklausė, ar jis turi pinigų, nors vis rečiau to teiraudavosi: sūnus nuolat pabrėždavo esąs nebe mažiukas. Tėvas buvo jau atsigulęs. Aleksandras pabučiavo jį, palinkėjo labos nakties ir paprašė nesirūpinti: atsikelsiąs dar prieš ateinant pirmam traukiniui.

Priuralske tik vienas kino teatras. Prieš trejus metus nebuvo ir jo. Šešių šimtų vietų kino sale buvo paversta cerkvė; čia buvo demonstruojami filmai, pastatyti už valstybės pinigus, nors daugelio jų miesto gyventojai taip ir nepamatė. Iš geriausių filmų, sukurtų per pastarąjį dešimtmetį, paminėtini „Kovotojai”, „Be kaltės kalti”, „Kontržvalgybos paslaptys” ir „Susitikimas prie Elbės”; visus juos Aleksandras buvo matęs po keletą kartų. Kinas greitai tapo mėgstamiausia vaikino laisvalaikio pramoga. Eidamas atsakingas pareigas, jis neįjunko į svaigalus ir mažai su kuo bendravo. Kino teatro fojė pamatė, kad bus rodomas filmas „Nepamirštami metai”. Aleksandras buvo jį žiūrėjęs vos prieš kelias dienas ir daug sykių anksčiau. Jam labai patiko; ir ne tiek patsai filmas, kiek artistas, vaidinantis Staliną. Negi Stalinas dalyvavo parenkant aktorių? Kaip turi būti įdomu stebėti žmogų, kuris stengiasi suvaidinti tave, ir aiškinti jam, ką jis daro gerai, o ką ne taip. Aleksandras pavaikščiojo po fojė, bet į eilę nestojo — pasuko į parką.