Том Смит - Vaikas 44

Kai pasiteiravo, kur šiuo metu mergaitės palaikai, jam buvo liepta eiti į 379-ąją valstybinę ligoninę. Paklausęs, ar galėtų koks ekspertas patalkinti, kai apžiūrės lavoną, sužinojo, kad milicininkams tenka taikytis prie gydytojo, pavyzdžiui, kai jam pertraukėlė, jis pietauja arba dešimt minučių prieš operaciją. Gydytojai, negaudami pasipraktikuoti ne savo specialybės srityje, dažnai tik spėdavo, kas galėjo nutikti aukai. Levas čia nesitikėjo rasti teismo medicinos laboratorijos, patologo anatomo arba juo labiau — specializuotos lavoninės. Jis žinojo, kad nėra įstaigos, kuri domėtųsi smurtinėmis mirtimis. O jei mirtis nesmurtinė? Jo ką tik skaityta skrodimo išvada pagrįsta duomenimis, gautais per vieną tų skubotų susitikimų su mediku. Po kelių dienų tuos duomenis perrašė mašinėle kitas žmogus, tad išvadoje, perėjusioje per mažiausiai dar dviejų atsitiktinių žmonių rankas, tikriausiai neperskaitys tiesos. Beje, oficialūs dokumentai — skrodimo išvados, kaltės prisipažinimai, ataskaitos — apskritai bereikšmiai. Jis negali jais kliautis.

379-oji ligoninė buvo viena garsiausių šalyje ir, kalbama, viena geriausių nemokamų ligoninių pasaulyje. Ji buvo įsikūrusi Čkalovo gatvės gale, vaizdingame poros hektarų miškelyje. Levui ši įstaiga padarė įspūdį. Tai buvo ne vien propagandinis projektas. Į ją buvo investuoti didžiuliai pinigai, ir jis suprato, kodėl, kaip šnekama, aukščiausi valdžios pareigūnai trenkiasi čia daugybę kilometrų — kad atsigautų gražios gamtos prieglobstyje. Levas spėjo, jog dosnios investicijos iš pradžių buvo skirtos volgų gamyklos darbininkams, reikėjo užtikrinti jų sveikatą ir darbingumą.

Priėmimo skyriuje jis pasiteiravo, ar galėtų šnektelėti su gydytoju ir paprašyti jo pagalbos, mat norįs apžiūrėti nužudytos mergaitės palaikus, laikomus lavoninėje. Registratorius neslėpdamas nepasitenkinimo paklausė, ar labai skubu, gal pareigūnas galėtų ateiti kitą kartą, kai daktaras būsiąs laisvesnis. Levas suprato, kad tarnautojas tingi net pirštą pajudinti.

— Taip, skubu.

Registratorius nenoromis pasikėlė ir nuėjo ieškoti gydytojo.

Ko Levas tikėjosi iš šio apsilankymo? Tyrėjo darbas — rasti įrodymų, kad įtariamasis kaltas, o ne tirti patį nusikaltimą. Nors jis ištremtas iš prestižinio politinio pasaulio į purviną kriminalinių nusikaltimų duobę, procesas ir čia turėtų vykti taip pat. Mokėjo tą tvarką atmintinai — viskas daroma pagal teoriją. Suėmimai iš anksto numatomi, suplanuojami prirūkytuose kabinetuose ir surašomi popiergaliuose. Jis pripažino, jog Fiodoro sūnelis žuvo per nelaimingą atsitikimą ne dėl to, kad tai buvo įrodyta (jokių įrodymų jis nematė), o todėl, kad to reikalavo partijos linija. Toliau taip elgtis jis nebenorėjo. Jam reikėjo įsitikinti. Šiuo atveju — įsitikinti, kad Varlamas Babičius nekaltas. Jis negalėjo to įrodyti, bet ta mintis jam nedavė ramybės.

Levas nebuvo naivuolis, kad patikėtų, neva jis gali pakeisti tyrimo eigą. Jis neturėjo tokios galios. Net jeigu būtų aukščiausio rango pareigūnas, negalėtų procesinių veiksmų pasukti atgal. Byla jau iškelta, įtariamasis rastas. Babičius neišvengiamai bus pripažintas kaltu. Sistema neleidžia nukrypti į šalį arba pripažinti, kad galbūt padaryta klaida. Puikiausia priežastis nieko nedaryti. O kiek tokių bylų! Pagaliau — čia ne jo miestas. Ne jo žmonės. Jis negarantavo mergaitės tėvams, kad rado žudiką. Nei jis pažinojo tą mergaitę, nei jam rūpi jos gyvenimo istorija. Ir jis pats atsidūręs ant žemiausios laiptų pakopos, juoba tie laiptai net neveda į teisingumą. Visi jo atsikalbinėjimai, girdi, negaliu nukrypti nuo linijos, galiausiai baigiasi klausimu:

O ką aš galiu pakeisti?

Valstybė už jį didesnė. Jis kenkė valstybei. Tuo argumentu — jau įsitikino — galima remtis bet kurioje situacijoje. Tas argumentas pateisina net didžiausią neveiklumą. Vakar Raisa jam davė pamoką apie dalykus, kurie iki tol vis būdavo neaiškūs. Jis manė, kad asmeninis gyvenimas ir profesinis darbas eina kas sau, o pasirodo — jie neatskiriamai susiję.

Priėmimo skyriaus darbuotojas grįžo su vyriškiu, įžengusiu į penktą dešimtį; jis prisistatė — daktaras Leonidas Semionovičius Tiapkinas. Gydytojas ketinęs jau eiti namo, bet sutikęs palydėti Levą į lavoninę, jeigu nebus įveltas į jokią bylą ir jo vardas nebus minimas jokiuose dokumentuose.

Jiedviem beeinant, daktaras suabejojo, ar mergaitės lavonas vis dar čia.

— Mes jų ilgai nelaikom, nebent specialiai kas prašo. Bet mums susidarė įspūdis, kad milicija jau gavo informaciją, kurios pageidavo.

— Ar jūs darėte skrodimą?

— Ne. Bet esu girdėjęs apie žudiką. Maniau, jau sugavote nusikaltėlį.

— Taip, galbūt.

— Neįsižeiskite, kad klausiu, bet jūs man nematytas.

— Aš ką tik atvykau.

— Iš kur?

— Iš Maskvos.

— Jus perkėlė čionai?

— Taip.

— Mane atsiuntė prieš trejus metus. Irgi iš Maskvos. Jūs, žinoma, nusivylėte čionai patekęs?

Levas nutylėjo.

— Suprantu, nereikia nė sakyti. Tada ir aš buvau nusivylęs. Turėjau gerą vardą, pažinčių, šeimą. Draugavau su profesorium Vovsiu. O paskyrimas čionai buvo pažeminimas. Tiesa, paskui tai išėjo į gera.

Levas prisiminė tą pavardę — tada buvo suimta daug garsių gydytojų žydų, tarp jų ir profesorius Vovsis. Profesorius ir jo kolegos buvo suimti, kai Stalinas sustiprino antisemitinę kampaniją. Buvo sudaryti planai. Levui teko matyti tuos dokumentus. Iš pradžių buvo šalinami įtakingi veikėjai žydai (gydytojai mirtinai sumušami siekiant išgauti prisipažinimą), o paskui imtasi platesnio žydų tautybės piliečių valymo, ne vien pagarsėjusių.

Nenumanydamas, ką apie tai galvoja palydovas, Tiapkinas nuotaikingai kalbėjo:

— Nusiminiau sužinojęs, kad mane siunčia į kažkokią kaimo ligoninę. Bet šios ligoninės mums pavydi visa sritis. Ar ne per daug jau mums sekasi! Daugelis lentpjūvės darbininkų mieliau nakvoja švariose mūsų lovose negu namie, mūsų palatose yra ir tualetai, ir vandentiekis. Įsitikinom, kad ne visi jie tokie ligoniai, kokie dedasi. Kai kurie darbininkai lentpjūvėje net piršto galiuką nusipjauna, kad tik praleistų pas mus savaitėlę. Mums nebeliko nieko kito, tik prašyti, kad palatas prižiūrėtų MGB pareigūnai. Ir ne todėl, kad būtume nusistatę prieš darbininkus. Visi esame matę, kaip jie gyvena. Bet kai dėl sergamumo sumažėjo darbo našumas, mus imta kaltinti aplaidumu. Saugoti liaudies sveikatą — gyvybės ar mirties klausimas ne tik mūsų pacientams, bet ir mums, gydytojams.

— Suprantu.

— Tarnavote Maskvos milicijoje?

Ar Levui prisipažinti buvus MGB pareigūnu, ar sumeluoti, kad jis buvęs tik milicininkas? Pameluoti buvo lengviau. Jis nenorėjo nuslopinti gydytojui noro išsikalbėti ar net likti be jo pagalbos.

— Taip, tarnavau.

Lavoninė pasirodė besanti rūsyje, giliai po žeme, per ilgą žiemą sukaustyta įšalo. Todėl koridorių nereikėjo nė šaldyti. Tiapkinas įsivedė Levą į didelę patalpą — plytelių grindys, žemos lubos. Vienoje pusėje buvo stačiakampis rezervuaras, panašus į plaukimo baseinėlį. Patalpos gilumoje — plieninės durys: už jų jau pati lavoninė.

— Jei su giminaičiais nesusitarta kitaip, per dvylika valandų lavonus sudeginame. Mirusiuosius nuo tuberkuliozės sudeginam per valandą. Nereikia daug vietos jiems laikyti. Prašom palaukti, tuojau grįšiu.

Daktaras atsirakino plienines duris ir įėjo į lavoninę. Laukdamas jo Levas priėjo prie baseinėlio ir žvilgtelėjo per kraštą. Baseinėlis buvo pilnas tamsaus tiršto skysčio. Negalėjai nieko įžiūrėti, išskyrus savo atvaizdą. Skysčio paviršius nejudėjo ir atrodė juodas, nors ruožai ant betoninių šonų rodė, kad iš tiesų ta tiršta masė tamsiai oranžinė. Šone stirksojo kablys — ilgas metalinis strypas su spygliuotu virbalu gale. Levas pakėlė kablį ir jo galu bakstelėjo skysčio paviršių. Šis sujudėjo tarsi sirupas ir tuoj pat vėl išsilygino. Levas nugramzdino kablį giliau ir šįsyk užkliudė kažką sunkaus. Dar spustelėjo. Į paviršių iškilo nuogas lavonas, pamažėle apsivertė ir vėl nugrimzdo. Iš lavoninės Tiapkinas išstūmė vežimėlį.