Том Смит - Vaikas 44

— Gal ir taip, bet dabar mūsų tai nebeliečia. Ar supranti, kaip mums pasisekė, kad gavom dar vieną galimybę? Noriu, kad mes žengtume į naują gyvenimą kaip šeima.

— Ne, Levai, viskas ne taip paprasta.

Raisa tylėdama žiūrėjo pro langą, paskui vėl atsigręžė į vyrą.

— Tą dieną, kai vakarieniavom pas tavo tėvus, aš girdėjau, apie ką kalbatės už buto durų. Stovėjau koridoriuje ir girdėjau svarstymus, ar reikia įduoti mane kaip šnipę. Tai mane pribloškė, nežinojau, ką daryti. Mirti nenorėjau. Grįžau į gatvę ir kurį laiką vaikštinėjau bandydama susigaudyti. Vis galvojau: ar jis taip ir padarys? Ar paaukos mane? Tavo tėvas pateikė įtikinamų argumentų.

— Mano tėvas buvo išsigandęs.

— Trys gyvybės nusveria vieną? Sunku prieštarauti tokiai aritmetikai. O jeigu trys gyvybės už dvi?

— Argi nesi nėščia?

— O jei nebūčiau, ar būtum garantavęs už mane?

— Ir tu iki šiol nieko man nesakei?

— Bijojau, kad neapsigalvotum.

Štai kokie jų santykiai: apnuoginti, atviri, išmėsinėti. Traukinys, kuriame Levas stovėjo, žmonės šalia, jų bagažas, langai, jo drabužiai ir vaizdas už lango — visa dabar jam rodėsi netikroviška. Jis niekuo nebepasitikėjo.

— Raisa, ar tu mane bent kada mylėjai?

Priuralskas Kovo 15-oji

Varlamas Babičius sėdėjo sukryžiavęs kojas ant purvinų betono grindų perpildyto bendrabučio miegamojo kampe, nugara į duris, palinkęs ir kūnu pridengęs savo turtą. Nenorėjo, kad kiti kuo nors susidomėję imtų smalsauti. Varlamas apsidairė. Gal trys dešimtys vaikinų patalpoje nekreipė į jį nė menkiausio dėmesio; dauguma gulėjo susispaudę aštuoniose myžalais permirkusiose lovose, kuriomis buvo priversti dalytis. Varlamas valandėlę žiūrėjo, kaip jie kasosi blakių sukandžiotas, skersai išilgai sutinusias nugaras. Džiaugdamasis, kad tie gyviai jo neapniko, jis įsmeigė akis į savo daiktus. Tą turtą jis kaupė metų metus, viską brangino, taip pat ir naujausią laimikį, pavogtą vos šįryt, — keturių mėnesių kūdikį.

Varlamas lyg ir numanė, kad pagrobdamas kūdikėlį prašovė pro šalį ir jei bus sučiuptas, turės bėdų, daug rimtesnių negu iki šiol. Taip pat nutuokė, kad vaikeliui nėra gerai. Mažius rėkė. Tas triukšmas nelabai jam kliudė, kol kiti nepastebėjo klykiančio kūdikio. O jeigu jau taip atsitiktų, jam rūpėtų ne tiek pats vaikelis, kiek geltonas vilnonis apklotas, kuriuo jis apgaubtas. Didžiuodamasis nauju laimikiu, Varlamas paguldė kūdikėlį savo kolekcijos centre tarp geltonos skardinės, senų geltonų marškinių, geltonai dažytos plytos, nuplėšto geltonos afišos kampo, geltono pieštuko ir knygos minkštais geltonais viršeliais. Vasarą jis papildydavo kolekciją geltonomis gėlėmis, prisiskindavo jų miške. Gėlės visada greitai nuvysdavo, ir Varlamui skaudžiausia būdavo matyti, kaip blunka jų spalvos, o vainiklapiai nulinksta ir paruduoja. Jisai vis stebėdavosi:

Kur dingsta švytintis geltonis?

Jis nenutuokė. Bet dažnai pagalvodavo, jog kada nors ir pats nueis tenai, gal kai numirs. Geltona spalva jam buvo svarbiau už viską. Tik per ją ir pakliuvo čionai, į Priuralsko internatą, valstybės išlaikomą įstaigą protiškai atsilikusiems vaikams.

Mažas jis vydavosi saulę, nes tikėjo, kad toli nubėgęs galėtų ją pagauti, nurėkšti nuo dangaus ir parsinešti namo. Kartą bėgo beveik penkias valandas, kol buvo sučiuptas ir sugrąžintas į namus verkiantis iš apmaudo, kad jam sutrukdė. Tėvai lupdavo sūnelį tikėdamiesi taip išmušti iš jo keistybes, kol įsitikino, jog tas metodas nepadeda; tada atidavė jį globoti valstybei, kuri, beje, irgi panašiai elgėsi. Pirmuosius dvejus metus internate jis praleido prikaustytas grandine prie lovos rėmo, panašiai kaip kiemsargis šuo pririšamas prie medžio. Deja, buvo tvirtas vaikis, plačiapetis ir užsispyręs. Per kelis mėnesius įstengė sulaužyti lovos rėmą, išsivaduoti iš grandinių ir pabėgti. Nuskuodė į miesto pakraštį, vydamasis geltoną traukinio vagoną. Pagaliau Varlamas, netekęs jėgų ir troškulio kankinamas, buvo sugrąžintas į internatą. Tąsyk jį užrakino spintoje. Bet tai buvo jau seniai; dabar personalas juo pasitikėjo, sulaukęs septyniolikos metų, jis turėjo pakankamai proto suprasti neįstengsiąs nubėgti ligi saulės ar įsilipti į medį taip aukštai, kad galėtų nusiskinti ją nuo dangaus. Dabar jis veikė kitaip: ieškojo geltonų daiktų arčiau namų, taip ir tą kūdikį pavogė persisvėręs pro atvirą langą. Jei nebūtų taip skubėjęs, būtų pasistengęs nušiaušti geltonąjį apklotą, o vaikelį palikti. Bet jis labai bijojo būti sučiuptas, tad pasiėmė ir vieną, ir kitą. Dabar, žiūrėdamas į klykiantį mažylį, jis patenkintas suprato, kad berniuko oda nuo apkloto įgauna gelsvą atspalvį, ir galų gale apsidžiaugė pavogęs juos abu.

*

Lauke sustojo du automobiliai ir iš jų išlipo šeši ginkluoti Priuralsko milicininkai, vadovaujami majoro Nesterovo. Pusamžis vyriškis, kresnas, plačiapetis, toks tipiškas kolchozininkas. Jis pamojo saviškiams apsupti pastatus, o pats su pavaduotoju leitenantu Sorokinu pasuko prie namo durų. Nors pats neapsiginklavęs kaip dera, vyrams Nesterovas buvo įsakęs šiandien pasiimti šautuvus. Reikėsią šaudyti mirtinai.

Direktoriaus kabinetas buvo atidarytas: tyliai grojo radijas, ant stalo mėtėsi kortos, ore tvyrojo alkoholio kvapas. Personalo nesimatė. Abu atvykėliai nužingsniavo tolyn koridoriumi. Alkoholio dvoką nustelbė išmatų ir sieros tvaikas. Siera naudojama patalinėms blakėms naikinti. O dėl išmatų smarvės viskas aišku. Šūdu išterliotos ir grindys, ir sienos. Milicininkai ėjo pro miegamuosius, kuriuose knibždėte knibždėjo mažylių, po kokius keturiasdešimt kambaryje; visi buvo pusnuogiai, vilkėjo tik purvinais marškinėliais arba tokiomis pat trumpomis kelnaitėmis. Nė vieno apsiavusio. Jie drybsojo ant lovų po tris arba keturis skersai plono apšnerkšto čiužinio. Daugelis nė nekrustelėdami spoksojo į lubas. Nesterovas net suabejojo, ar kai kurie dar gyvi. Nelabai ir pažinsi. O tie, kurie negulėjo, bėgo prie atvykėlių, stengėsi paliesti ginklus, uniformas, nenustygo ištroškę bendravimo su suaugusiaisiais, apspito juos ir laikė įsikibę. Nors Nesterovas ir buvo pasirengęs išvysti baisias sąlygas, protu nesuvokė, kad gali būti šitaip blogai. Jis pasiryžo iškelti bylą šios įstaigos vadovui. Žinoma, ne šiandien.

Apžiūrėję pirmą aukštą, jie užlipo laiptais į viršų. Sorokinas pabandė sulaikyti vaikų būrį, kad nesektų jiedviem iš paskos, baidė juos griežtais žvilgsniais ir mostais, bet mažieji tik juokėsi, tarsi tai būtų žaidimas. Kai jis švelniai stumtelėjo vaikus atgal, šie tučtuojau puolė į priekį, trokšdami dėmesio. Netekęs kantrybės Nesterovas tarė:

— Palik juos ramybėj, tegul.

Neturėjo pasirinkimo, tik leisti jiems vilktis įkandin.

Antro aukšto kambariuose vaikai buvo vyresni. Nesterovas spėjo, kad į miegamuosius vaikai paskirstyti daugmaž pagal amžių. Jų ieškomas įtariamasis septyniolikmetis — šiai įstaigai tai jau riba; ją peržengusieji buvo išsiunčiami į sunkiausius, nemaloniausius darbus, kurių sveiki vyrai ir moterys baidosi iš tolo, tų žmonių vidutinė gyvenimo trukmė tesiekia 25-30 metų. Štai ir koridoriaus galas. Beliko apieškoti paskutinį miegamąjį.

Atsukęs nugarą į duris, Varlamas nepamatė, kaip Nesterovas įėjo. Jis buvo užsiėmęs — tampė kūdikio apklotą ir stebėjosi, kodėl vaikelis nebeklykia, todėl baksnojo jį nešvariu pirštu. Staiga kambario tylą perrėžė balsas, priversdamas Varlamo nugarą įsitempti:

— Varlamai, atsistok ir atsigręžk, bet labai lėtai.