Том Смит - Vaikas 44

Netikėtai jis paleido jos kaklą. Ji užsikosėjo bandydama atgauti kvapą. Vyriškis vis dar buvo viršuje, primygęs ją prie žemės, bet į ją nebežiūrėjo. Žvelgė kitur, į šalį. Ji pakreipė galvą ir išvydo prieš akis mergaitę.

Šalia Irinos įgrimzdęs sniege tysojo nuogas kūnas. Oda blyški, kone permatoma. Plaukai šviesūs, veik balti. Plačiai išžiota burna prikimšta purvo. Žemių kauburys kaip koks skruzdėlynas tarp pamėlusių lūpų. Rankos, kojos, veidas tarsi ir nesužaloti. Užtat liemuo — žiauriai išdraskytas. Organai sumaitoti, suplėšyti. Trūksta odos, ji nupjauta arba nudirta dideliais gabalais, lyg mergaitės kūną būtų taršiusi ir ėdusi vilkų ruja.

Irina žiūrėjo į persekiotoją. Jis pamiršo savo auką ir spoksojo tik į lavoną. Ėmė žiaukčioti, susirietė ir apsivėmė. Irina nevalingai uždėjo ranką jam ant pečių lyg guosdama, bet kaipmat atsipeikėjo prisiminusi, kas tas žmogus ir ką jai padarė, tada atitraukė ranką, atsistojo ir nubėgo. Šįsyk instinktas nenuvylė. Ji pasileido per mišką nosies tiesumu į stotį. Nebegalvojo, ar tas vyras vejasi ją, ar ne. Šįsyk jau nerėkė, nelėtino žingsnio ir nesidairė atgal.

Maskva Kovo 14-oji

Levas atsimerkė apakintas žibintuvėlio. Nenustebo, nesutriko; net laikrodžio neprireikė — ir taip žinojo: areštų valanda. Pašoko iš lovos jausdamas, kaip nuo adrenalino antplūdžio daužosi širdis. Miegamojo tamsoje susvyravo, atsitrenkė į žmogų ir jo pastumtas kluptelėjo, bet išsilaikė ant kojų. Sužibo šviesos. Kai akys apsiprato, Levas pamatė tris pareigūnus — jaunus vyrus, aštuoniolikos metų su trupučiu. Jie buvo ginkluoti, labiau dėl įspūdžio. Veidai Levui nematyti, bet tas pareigūnų tipas jam pažįstamas: žemiausio laipsnio, paklūsta nemąstydami, vykdo bet kokį įsakymą. Jie žiaurūs ir nesusvyruos: į menkiausią pasipriešinimą atsakys visu smarkumu. Nuo jų trenkė cigarečių dūmais ir degtine, tad Levas spėjo, kad šiąnakt jie dar nemiegoję: visą laiką gurkšnojo pasirengę vykdyti užduotį. Akys krauju pasruvusios. Per alkoholį jie tapo nenuspėjami, kaprizingi — jam reikia elgtis ramiai.

Raisa stovi vienmarškinė ir dreba, bet ne nuo šalčio. Šokas, baimė ar pyktis? Ji ir pati nežino, tik nesutramdo virpulio. Bet ji nenusisuks. Jai ne gėda; tegul jie gėdijasi savo įžūlumo, tegul jie varžosi matydami susiglamžiusius naktinius marškinius, susivėlusius jos plaukus. Bet jie nejaučia jokios gėdos, jie abejingi. Jiems vis tiek: dirba savo darbą. Ji nemato jų akyse nė krislelio juslingumo. Jų žvilgsnis bukas kaip driežo ar žuvies, tik laksto į šalis — roplių akys. Kur MGB ir randa tokių vaikinų švininėmis sielomis? Matyt, išugdo tokius, ne kitaip. Ji pažvelgė į Levą. Vyras stovi atkišęs rankas, panarinęs galvą, vengia žiūrėti į akis. Nuolankus, romus, paklusnus — gal taip ir dera elgtis. Bet ji neketina būti nuolanki. Į jos miegamąjį įsibrovė trys galvažudžiai. Levas turėtų prieštarauti, piktintis. Juk būtų įprasta reakcija, argi ne? Tačiau Levas net ir dabar ištikimas valstybei.

Vienas iš trijulės išėjo ir tą pačią minutę grįžo su dviem medinėmis nedidukėmis dėžėmis.

— Per valandą susikraunate daiktus. Viskas turi į jas sutilpti. Neimate nieko, išskyrus būtiniausius drabužius ir dokumentus. Po valandos iškeliaujam — vis tiek, būsit pasirengę ar ne.

Levas pažvelgė į dėžę: mediniai rėmai, aptempti brezentu. Kiek joje gali tilpti — nebent dienos kelionei. Jis kreipėsi į žmoną:

— Apsirenk kuo daugiau, kiek tik gali.

Palei duris stovi pareigūnas ir rūko. Levas paklausė:

— Gal palauksit už durų?

— Negaiškite laiko pageidavimams. Atsakymas bus neigiamas.

Raisa persirengė jausdama, kaip ropliškas sargybinio žvilgsnis bėgioja jos kūnu. Prisivilko tiek drabužių, kiek tik pajėgė, — sluoksnis ant sluoksnio. Tą patį padarė ir Levas. Kitokiomis aplinkybėmis juodu atrodytų juokingai: rankos ir kojos išsipūtusios nuo vilnos ir medvilnės. Jau apsirengusi — ką dar iš savo daiktų jie galės pasiimti ir ką bus priversti palikti? Raisa apžiūrėjo dėžę. Ne daugiau kaip devyniasdešimties centimetrų ilgio, gal šešiasdešimties pločio ir vos dvidešimties gylio. Visa, ką juodu užgyveno, turi joje tilpti. Žvelgdama į tuščią dėžę jautėsi kaip sukaustyta. Štai kas liko iš jos gyvenimo, iš dvidešimt septynerių metų — tik šita dėžė.

Levas žinojo, kad gali taip atsitikti: jiems būsią liepta susidėti daiktus — neva juos rengiamasi ištremti, tik tiek norint išvengti pasipriešinimo, kuris kiltų jiems supratus, jog siunčiami į mirtį. Juk lengviau išvežti žmones, jei sudarysi jiems bent menkutę iliuziją, kad liks gyvi. Iš tiesų, ką jis gali padaryti? Pasiduoti? Kovoti? Levas irgi kabinosi į tą iliuziją. Jis greitosiomis šį tą sumetė. Dera nepagailėti brangios vietos ir pasiimti „Propagandisto žinyną” ir „Komunistų partijos istorijos trumpąjį kursą”: nė vienos tų knygų nevalia palikti — kitaip būtų palaikyta politiniu sabotažu. Tokią sunkią valandą jie negali sau leisti neapgalvotų poelgių. Levas susirado knygas ir įdėjo į dėžę, patys pirmiausi daiktai. Jaunasis sargybinis akylai stebėjo, kas keliauja vidun, ką jie pasirenka.

Levas pamatė, kad Raisa nekrauna daiktų, ir palietė jai ranką.

— Paimk batus. Išrink pačius geriausius, po porą sau ir man.

Moteris nuėjo. Levas susirado tėvų nuotraukas: Stepanas ir Ana, o Raisos tėvų nėra. Jie žuvo, kai okupantų kariuomenė nušlavė Banovskojės kaimą nuo žemės paviršiaus. Iš visos šeimos per atsitiktinumą išsigelbėjo tik Raisa: kai prasidėjo kanonada, buvo išėjusi maisto ieškoti. Ji prarado viską, išskyrus drabužėlius, kuriais vilkėjo.

— Kaip jautiesi?

— Nekreipk dėmesio.

Ji nuėjo į drabužinę batų. Levas apmetė žvilgsniu kambarį: ką dar pasiimti? Akis užkliuvo už įrėmintos savo nuotraukos: karo didvyris, tankų siaubas, okupuotų žemių vaduotojas. Išėmė ją iš rėmo. Sulankstė tiek metų saugotą laikraščio iškarpą, laikytą garbingiausioje vietoje kaip kokį šventojo paveikslą, ir įmetė dėžėn.

Vienintelis, išskyrus drabužius, jų daiktas, turintis materialinę vertę, buvo sidabrinis krucifiksas, Levo motina jį buvo gavusi dar vaikystėje iš savo mamos. Ji atidavė tą kryželį jiedviem ne tik kaip vestuvių dovaną: tai buvo vienintelis jos turimas nedūžtamas, neblunkantis, negendantis turtas. Jai jis buvo ne tiek tikėjimo, kiek išlikimo simbolis. Pareigūnai jį tikriausiai būtų konfiskavę. Levas ištraukė kryželį iš stalčiaus ir paslėpė švarko rankovėje. Neabejodamas būsiąs iškratytas nuo galvos iki kojų, jis nuėjo į virtuvę, paėmė tamsios uogienės stiklainį ir įgrūdo brangenybę į pat dugną. Vos spėjus užsukti dangtelį, įslinko jaunasis pareigūnas pažiūrėti, ką jis veikia.

— Ar galim pasiimti maisto?

— Jei negaila vietos.

— Ko gero, kelionė bus ilga, mes išalksim.

Levas susigriebė, kad verčiau užsičiaupti. Daug šneka žmonės, turintys ką slėpti. Dėl akių įsimetė dar vieną kitą valgomą daiktą, kad uogienės indas nekeltų įtarimo.

Laikas baigėsi. Levas užvožė savo dėžę, Raisa — savąją. Levas mintyse klausė save: ar jie dar kada pamatys šiuos namučius. Veikiausiai ne.

Išėję iš buto visi penki susispraudę į liftą. Gatvėje laukė mašina. Du pareigūnai atsisėdo priekyje, o trečias — užpakaly, tarp Levo ir Raisos; jam dvokė iš burnos.

— Norėčiau dar pasimatyti su tėvais. Atsisveikinti.

— Susikišk savo norus į subinę.

*

Dar tik penkios valandos ryto, o laukiamoji salė jau ūžia. Pilna kariškių, civilių, stoties tarnautojų — visi suėję dėl didžiojo Transsibiro ekspreso. Ant garvežio, dar nuo karo laikų šarvuoto, puikuojasi reljefinis užrašas: PIRMYN Į KOMUNIZMĄ. Kol keleiviai lipo į vagonus, Levas su Raisa laikydami savo dėžes laukė perono gale; greta stovėjo ginkluoti sargybiniai. Tarsi bijotų užsikrėsti pavojingu virusu, žmonės šalinosi vienišo būrelio, nors stotis buvo perpildyta. Suimtiesiems niekas nieko neaiškino, o Levas ir neklausinėjo. Jis nė nenutuokė, kur jie keliaus. Nežinojo, kas jų laukia. Gal išsiųs į skirtingus Gulago lagerius ir jie niekada nebesusitiks. Vis dėlto traukinys neabejotinai buvo keleivinis, Levas nematė zekų mašinų, raudonų gyvulinių sunkvežimių, kuriais kaliniai vežami prie tolimesnių platformų. Tos platformos paslėptos nuo pašalinių akių. Jie gali džiaugtis. Ligi šiol jiedviem dar sekėsi. Jie vis dar gyvi, vis dar kartu — geriau, nei Levas galėjo tikėtis.