Том Смит - Vaikas 44

— Paaukokit ją, Levai. Būkit realistas. Jums reikia rinktis: karjera ir tėvai arba išdavikė ir šliundra.

Levas žvilgtelėjo į Fiodorą. Jo veide nebuvo nei pasitenkinimo, nei piktdžiugos. Vasilijus kalbėjo toliau:

— Jūs žinojot, kad ji šliundra. Štai kodėl ją vakar sekiojot.

Levo pyktį užgožė sukrečianti nuostaba. Jie žino. Jie žino viską.

— Tikėjotės nuslėpti? Mes žinom. Įskųskit ją, Levai, ir baigsim tą bylą. Liaukitės abejojęs; išmeskit iš pasąmonės klausimus, kurie neduoda jums ramybės. Paaukokit ją, ir paskui mudu išgersim. Dar tą patį vakarą turėsit kitą moterį.

— Rytoj raportuosiu, ką išsiaiškinau. Jei Raisa išdavikė, taip ir pasakysiu. Jeigu ne — taip pat pasakysiu.

— Ką gi, linkiu sėkmės. Jeigu ištversit šį skandalą, kada nors tapsit MGB vadovu. Esu tuo tikras. O aš džiaugsiuos turėdamas tokį viršininką.

Išeidamas Vasilijus dar pridūrė:

— Prisiminkit, ką sakiau. Pasverkit, kas brangiau: jūsų ir tėvų ar jos gyvybė. Sprendimas, rodos, aiškus.

Levas užtrenkė duris.

Žingsniai koridoriuje nutolo. Levui drebėjo rankos. Jis grįžo į miegamąjį ir apžvelgė netvarką. Suklojo į vietą grindų lentas ir pritvirtino jas varžtais. Pastatė į vietą lovą, rūpestingai išlygino visus užtiesalus, o paskui juos truputėlį paglamžė, kad atrodytų taip, kaip buvo iš ryto. Sukrovė atgal Raisos drabužėlius, sulankstė juos kaip mokėdamas, tik apgailestavo, kad tiksliai nebeprisimena, kas virš ko gulėjo. O reikėjo įsidėmėti.

Keliant medvilninius marškinėlius iškrito kažkoks daikčiukas, atsitrenkė Levui į koją ir nusirito grindimis. Levas pasilenkė ir paėmė. Varinė moneta — rublis. Levas sviedė jį ant savo naktinės spintelės. Nuo smūgio moneta skilo į du skrituliukus, o šie nuriedėjo abipus spintelės. Levas apstulbo. Priėjo prie spintelės, atsiklaupė ir sugraibė pinigo puseles. Moneta buvo išduobta. Suglaudus atrodo, kad tai paprasčiausia moneta, o iš tiesų ji tuščiavidurė. Tokią Levas jau buvo matęs. Jose slepiami mikrofilmai, kuriuos reikia slapta išgabenti. Vasario 21-oji

Levo nušalinimo procedūroje dalyvavo majoras Kuzminas, Vasilijus Nikitinas ir Timūras Rafailovičius — agentas, pakeitęs Levą per Anatolijaus Brodskio tardymą. Levas pažinojo jį iš matymo: garbėtroška, mažakalbis ir kaip šuo patikimas. Rafailovičius turi neįtikimą gebėjimą priversti kvočiamąjį prisipažinti padarius bet ką, kad ir Raisą paminėti. Jis nebuvo Vasilijaus pastumdėlis, nei gerbė jį, nei jo bijojo. Levui buvo įdomu, ar Vasilijus būtų drįsęs reikalauti į prisipažinimą įrašyti Raisos vardą. Jis nebuvo Rafailovičiaus viršininkas, negalėjo daryti jam įtakos ir pagal rangą turėjo dalyvauti kvotoje tik kaip tardytojo padėjėjas. Pastarąsias dvi dienas Levas dirbo vadovaudamasis prielaida, kad Vasilijus jam šitaip keršija. Pasirodo, jis klydo. Ne Vasilijus čia dirigavo. Vienintelis aukšto rango žmogus, galintis pasirūpinti, kad būtų išgautas prisipažinimas, tokio svarbaus liudytojo parodymai, buvo majoras Kuzminas.

Tas žabangas jam paspendė ne kas kitas, kaip jo mokytojas, jo rėmėjas, žmogus, priglaudęs Levą po savo sparnu: Levas nepaklausė jo patarimo dėl Anatolijaus Brodskio ir dabar gavo pamoką. Argi Kuzminas nesakė Levui?

Jausmingumas gali žmogų apakinti.

Tai buvo tik testas, tik pratimas, ir daugiau nieko. Visa ta byla, giliau pažvelgus, tebuvo Levo, kaip čekisto, išmėginimas.

Raisa neturėjo su tuo visiškai nieko bendro. Kodėl reikėjo įtariamosios sutuoktiniui pavesti tyrimą, nebent pirmiausia rūpėjo pamatyti, kaip tas sutuoktinis elgsis per tardymą? Argi ne Levas buvo sekamas? Vasilijus atėjo patikrinti, ar Levas pats daro kratą savo bute. Jam nerūpėjo, ką ras bute. Štai kur šuo pakastas. Kaip tik todėl Vasilijus vakar ir ragino Levą įduoti žmoną, tikėjosi, kad Levas pasielgs priešingai — stos už ją. Jis ir nenorėjo, kad Levas įskųstų Raisą. Nenorėjo, kad Levas išlaikytų tą išbandymą — jis provokavo Levą iškelti asmeninį gyvenimą aukščiau už partiją. Tai buvo gudrybė. Levui tereikėtų įtikinti majorą Kuzminą, kad jis pasirengęs įduoti žmoną, įrodyti visišką atsidavimą MGB sistemai, kad jo tikėjimas nekelia abejonių, kad jo širdis gali būti žiauri, — ir jeigu tam ryžtųsi, visi būtų saugūs: Raisa, gimsiantis jų kūdikis, tėvai. Jo ateitis MGB būtų garantuota, o Vasilijus liktų nuošaly.

Bet ar tai nėra vien spėlionės? O jei išdavikas, prisipažinęs, kad toks yra, iš tiesų išdavikas, kas tada? Kas, jeigu jis bendradarbiavo su Raisa? Gal jis sakė tiesą? Kodėl Levas įsitikinęs, kad tas žmogus buvo nekaltas? Kodėl jis toks tikras, jog žmona nekalta? Ir kodėl ji draugauja su tuo disidentu literatūros mokytoju? Iš kur ta moneta jo bute? Kaip ji čia pateko? Gal Vasilijus pakišo? Argi tie kiti šeši, paminėti prisipažinime, nebuvo suimti, argi jie nebuvo sėkmingai iškvosti? Sąrašas ne klastotė ir Raisa įrašyta tame sąraše. Taip, ji šnipė, o jo kišenėje guli varinė moneta — tai patvirtinantis įrodymas. Jis galėtų tėkšti tą monetą ant stalo ir pareikalauti, kad Raisa ir Ivanas Žukovas būtų iškvosti. Jis buvo mulkinamas. Vasilijus teisus: ji išdavikė ir šnipė. Ji pastojo nuo kito vyriškio. Argi jam naujiena, kad buvo jam neištikima? Jinai jo nemylėjo. Jis tuo neabejoja. Koks tikslas rizikuoti kuo nors dėl jos — dėl moters, kuri jam abejinga, kuri geriausiu atveju jį pakenčia? Ji kelia pavojų viskam, dėl ko jis dirba, viskam, ką jis suteikė tėvams ir pats yra gavęs. Ji grasina šaliai, šaliai, kurią Levas gynė fronte.

Aiškių aiškiausia: jei Levas pasakys, kad ji kalta, viskas baigsis gerai ir jam, ir jo tėvams. Garantuotai. Ir tai vienintelė saugi išeitis. Jeigu ši byla — Levo charakterio išmėginimas, tada ir Raisa liks gyva. Ir ji niekada to nesužinos. O jeigu ji šnipė, tai tie žmonės jau turi įrodymų ir telaukia, kad sužinotų, ar Levas dirbo su ja. Jeigu ji šnipė, privalo ją įskųsti, nes ji nusipelnė mirties. Vienintelis teisingas žingsnis — įskųsti žmoną.

Majoras Kuzminas pradėjo posėdį:

— Levai Stepanovičiau, turime pagrindo manyti, kad jūsų žmona dirba užsienio agentūroms. Jūs pats jokiais nusikaltimais neįtariamas. Todėl ir prašėme jus ištirti, ar įtarimai pagrįsti. Prašom pasakyti, ką radote.

Levas turėjo įkaltį, kurio ieškojo. Majoro Kuzmino pasiūlymas aiškus. Jeigu jis įskųs žmoną, juo ir toliau bus pasitikima. Ne Raisa jiems rūpi. Ką sakė Vasilijus?

Jeigu ištversit tą skandalą, kada nors tapsit MGB vadovu. Esu tuo tikras.

Vienas sakinys — ir jo laukia paaukštinimas.

Stojo tyla. Majoras Kuzminas palinko.

— Levai Stepanovičiau?

Levas pasitaisė uniforminį švarką.

— Mano žmona nekalta.

PO TRIJŲ SAVAIČIŲ Vakarinė Uralo kalnų papėdė, Priuralskas Kovo 13-oji

Volgų surinkimo konvejeris rengėsi pasitikti vakarinę pamainą. Irina Morozovą baigė darbą ir pasiėmusi gabalą juosvo dvokiančio muilo ėmė šveisti rankas — tik tokio čia ir būna, jeigu apskritai būna. Vanduo šaltas, muilas nenori putoti, tik trupa riebiomis atplaišėlėmis, bet Irinos galvoje vienintelė mintis — kiek valandų turės iki kitos savo pamainos. Vakaras jau suplanuotas. Pirmiausia baigs šveisti alyvą ir metalo drožles iš panagių. Paskui eis namo, persirengs, mažumėlę parausvins skruostus ir trauks į Bazarovo restoraną, tą, kur šalia geležinkelio stoties.

Bazarovo restorane lankosi žmonės, atvykę su reikalais, pareigūnai, trumpam sustoję prieš leisdamiesi į kelionę toliau Transsibiro magistrale į rytus arba į vakarus. Čia galėjai pavalgyti sorų sriubos, miežinės košės ir sūdytos silkės — visu tuo Irina šlykštisi. Svarbiau kas kita: išgerti alkoholio. Nuo to laiko, kai uždrausta pardavinėti svaigalus viešojo maitinimo įstaigose tiems, kurie neužsisako valgio, maistas tik priemonė tikslui pasiekti: jei tavo lėkštė netuščia — turi teisę ir išgerti. Iš tiesų tas restoranas ne ką geresnis už eilinį pakeleivių bariuką. Niekas čia nepaiso įstatymo, draudžiančio parduoti asmeniui daugiau kaip šimtą gramų degtinės. Bazarovas, restorano direktorius, visada akis užsipylęs, dažnai ir kumščių nevaldo, tad jeigu Irina nori varyti biznį jo pastogėje, turi atiduoti jam nemenką dalį pelno. Nepasakysi jam, kad išgėrei dėl juoko, norėdama prisigretinti prie atsitiktinio pinigingo lankytojo. Jokių gėrimų dėl juoko; čia tik pravažiuojanti publika, ne vietiniai. Bet ir gerai. Prasidėti su vietiniais ji nebegali. Neseniai sirgo — opos, raudonos dėmės, išbėrimas, visokie tokie dalykai. Keletas nuolatinių klientų, pasiskundę panašiais simptomais, paskleidė apie ją piktas kalbas visame mieste. Tada jai teko tenkintis vyrais, kurie jos nepažįsta, kurie užtruks čia neilgai ir gal tik nuvažiavę į Vladivostoką arba Maskvą (nelygu, kur link keliauja) apsižiūrės, kad šlapinasi su pūliais. Jai visai nesinorėjo apkrėsti liga kitų žmonių, net ir ne per daug simpatingų. Bet šiame mieste nueiti pas daktarą, gydantį lytiškai plintančias ligas, būtų pavojingiau už pačią ligą. Netekėjusiai moteriai tai vis tiek, kaip prisipažinti nusikaltus ir užsitraukti gėdą. Jau verčiau gydytis nelegaliai. Bet tam reikia pinigų, gal net labai daug, o kaip tik dabar ji taupo kitam tikslui — rengiasi sprukti iš šio miesto.