Том Смит - Vaikas 44

Jis pagreitino žingsnį, priėjo pastato kampą ir nėrė į tamsą. Ji susikišo rankas į striukės kišenes ir skubėdama vyriškiui iš paskos dairėsi, kur jis eina. Bet matė tik geležinkelio bėgius, dingstančius miške, ir daugiau nieko.

— Aš nieko nematau!

— Štai čia.

Jis parodė mažą medinę būdelę šalia geležinkelio, beveik pačioj pamiškėj.

— Aš inžinierius, dirbu prie geležinkelio. Čia techninės priežiūros postas. Labai patogi vietelė.

— Kambary dar patogiau.

— Negaliu tavęs parsivesti kur apsistojęs.

— O aš žinau keletą vietų, kur galėtume nueiti.

— Bet čia geriau.

— Tik ne man.

— Kalbėjai apie vienintelę taisyklę. Aš tau moku, tu paklūsti. Arba grąžink auksą, arba daryk ką liepiama.

Viskas prastai, tik auksas gerai. Jis ištiesė ranką atsiimti aukso. Neatrodė supykęs, nusivylęs ar nekantrus. Irinai tiko toks jo abejingumas. Ji pasuko į būdelę.

— Turėsi dešimt minučių, aišku?

Jis neatsakė. Vadinasi, sutinka, pamanė ji.

Būdelė buvo užrakinta, bet jis turėjo ryšulį raktų ir sugraibęs reikiamą mėgino įveikti užraktą.

— Užšalo bjaurybė.

Irina nutylėjo, tik pasuko galvą į šoną ir nepritariamai atsiduso. Gal svarbu išlaikyti paslaptį, jau numanė, kad jis vedęs. Bet jeigu negyvena šiame mieste, tai kas jam kliūva? Gal apsistojęs pas pažįstamus arba draugus; gal jis aukšto rango partijos veikėjas. Kas jai darbo! Tegul tik greičiau pralekia tos dešimt minučių.

Jis pritūpė, apgaubė kabamąją spyną delnais ir šildė ją iškvepiamu oru. Vėl pabandė atrakinti. Šįsyk raktas įlindo ir spyna atšoko. Irina liko lauke. Jeigu ten dar ir šviesos nėra, tai sandėrį nutrauks ir pasilaikys aukso gabalėlį. Jau ir taip skyrė tam tipui pernelyg daug laiko. Jeigu jis nori švaistyti laiką išvykai į niekur, jo reikalas.

Vyriškis žengė į būdelę ir pradingo tamsoje. Ji girdėjo, kaip brūkštelėjo degtukas, ir nuo žibalinės lempos dagčio sužėravo šviesa. Jis kiek pasuko dagtį ir nukabino lempą nuo palaikio kablio, įtaisyto palubėj. Irina apžvelgė patalpą, užverstą atsarginiais bėgiais, varžtais, bėgvinėmis, įrankiais ir pabėgiais. Trenkė derva. Jis ėmė tvarkyti varstotą. Ji nusijuokė.

— Man prilįs pašinų į sėdynę, o juk man jos reikės kiaurą naktį.

Irinos nuostabai, vyriškis nukaito kaip koks berniūkštis. Jis patiesė savo paltą ant varstoto. Mergina žengė vidun.

— Štai kur tikras džentelmenas...

Paprastai ji nusivelka paltą, gal dar atsisėda ant lovos ir žaismingai nusimauna kojines. Bet čia, kur nėra net lovos, kur niekas nešildo, ji ketino leisti jam pakelti tik suknelę. Kitko ji nenusivilksianti.

— Tikiuosi, neprieštarausi, jei būsiu su striuke?

Irina uždarė duris, nors ir nemanė, kad dėl to bus šilčiau: viduje buvo beveik taip pat šalta kaip lauke. Paskui atsigręžė.

Vyriškis buvo daug arčiau, negu ji manė. Tik išvydo artėjant kažkokį metalinį daiktą, bet nespėjo suvokti ką. Tas daiktas smogė per veidą. Nuo smūgio ją pervėrė skausmas — per visą nugarą ligi pat kojų. Raumenys suglebo, kojos sulinko, lyg būtų pakirstos sausgyslės. Irina susmuko prie durų; akyse mirgėjo, veidas degė, burna priplūdo kraujo. Tuoj tuoj nualps, iš visų jėgų ji stengėsi neprarasti sąmonės ir susikaupusi klausėsi jo žodžių:

— Daryk viską taip, kaip sakysiu. Daryk viską taip, kaip sakysiu. Daryk viską taip, kaip sakysiu.

Ar jis kartoja tuos žodžius? Ar jie sukasi tik jos galvoj? Ar nuolankumas patenkins tą žmogų? Išmušto danties šerpeta žeidė dantenas ir vertė tuo abejoti. Vargu ar gali tikėtis pasigailėjimo. Jeigu jai jau lemta mirti mieste, kurio nekenčia, mieste, į kurį valstybė ją priverstinai nutrėmė, už tūkstančio septynių šimtų kilometrų nuo šeimos, ji mirs bent akis tam išgamai išdraskiusi.

Jis čiupo jai už rankų, be abejo, nesitikėdamas pasipriešinimo. O ji spjovė jam į akis kraujo ir skreplių, kurių buvo pilna burna. Nesitikėdamas tokios staigmenos, jis atšoko. Irina pajuto už nugaros duris ir jas užgulė; durys prasivėrė ir mergina išvirto laukan, griuvo aukštielninka ant sniego ir pamatė dangų. Jis griebė jai už kojos. Irina spyrė užpuolikui iš visų jėgų, stengdamasi ištrūkti, bet jis tebelaikė ją už pėdos ir tempė atgal į būdelę. Ji susikaupė ir nusitaikiusi žiebė jam į dantis bato kulnu. Smūgis buvo taiklus, net galva sutabalavo. Vyras riktelėjo ir atleido gniaužtus. Irina apsivertė kniūbsčia, atsistojo ir leidosi bėgti.

Apgraibom klupčiodama, ji ne išsyk suvokė bėganti geležinkeliu tiesiai tolyn nuo būdelės, nuo miesto, tolyn nuo stoties. Instinktas ginė ją šalin nuo to žmogaus. Instinktas ją ir suklaidino. Ji bėgo nuo išsigelbėjimo. Grįžtelėjo. Jis vejasi. Ar toliau bėgs ta pačia kryptim, ar grįš, vis tiek neišsisuks. Bandė šaukti, bet burna buvo pilna kraujo. Ji duso, springo, pametė bėgimo ritmą ir leido persekiotojui priartėti. Jis jau visai arti.

Staiga suvirpėjo žemė. Ji įsmeigė akis. Į juos artinosi prekinis traukinys, lėkė visu greičiu, iš aukšto garvežio virto kamuoliai. Irina iškėlė rankas ir ėmė mojuoti. Bet net pamatęs ją mašinistas niekaip nebūtų galėjęs sustoti — beliko penketas šimtų metrų. Dar keliolika sekundžių — ir pajus smūgį. Vis dėlto nesitraukė nuo bėgių, skubėjo pasitikti traukinio, lekiančio vis greičiau — ji puls po ratais. Traukinys nemažino greičio, nešvilpė, nežviegė stabdžių metalas. Jis jau taip arti, kad virpina moteriai kojas.

Traukinys jau būtų nubloškęs Iriną, bet ji šastelėjo nuo bėgių, nuo pylimo į gilią pusnį. Garvežys ir vagonai dundėjo pro šalį, nuo gretimų medžių viršūnių pabiro sniegas. Vos atgaudama kvapą Irina atsigręžė: kur persekiotojas — traukinys jį suvažinėjo, sutraiškė ar jis liko kitapus geležinkelio? Bet jis susigriebė ir spėjo nušokti nuo bėgių — į tą pačią pusę kaip ji. Jis irgi guli sniege, bet jau keliasi ir svirduliuoja jos link.

Moteris išspjovė kraują ir puolė klykti, šauktis pagalbos. Bet kur tau! Juk tai prekinis traukinys, niekas jos nei mato, nei girdi. Ji atsikėlė ir leidosi į kojas, pribėgo pamiškę, bet nestabtelėjo net kliūdama už stirksančių šakų. Jos sumanymas toks: ji apsuks ratą, sumėtys pėdas ir patrauks bėgiais į miestą. Čia nepasislėpsi: per daug arti, pernelyg skaisti mėnesiena. Net suprasdama, kad verčiau būtų negrįžti, ji neatsispyrė pagundai. Vyriškio nebebuvo. Bent jo nematė. Traukinys vis dar dundėjo pro šalį. Vilties apakinta, ji pasuko į kitą pusę, pasileido atgal į miestą, kur saugu, beveik pačia pamiške.

Vyriškis laukė pasislėpęs, išlindo iš už medžio ir čiupo ją už liemens. Abu nuvirto į sniegą. Jis užgulė, draskė jai striukę ir šaukė, bet per traukinio dundesį ji negirdėjo ką. Matė tik jo dantis ir judantį liežuvį. Irina kyštelėjo ranką palto kišenėn ir sugraibė kaltą, pasivogtą darbe. Iki šiol mergina juo tik grasindavo, parodydavo galinti ir susigrumti, jei prireiktų. Dabar suspaudė medinę kalto rankeną. Tai jos išsigelbėjimas. Vos jis sugriebė suknelę, ji smeigė metaliniu smaigaliu jam į galvą. Jis atsilošė ir griebėsi už ausies. Tada ji vėl užsimojo ir perrėžė jam ranką, kuria jis laikė ausį. Irina būtų nesiliovusi smaigstyti, būtų mirtinai užbadžiusi, bet noras pasprukti paėmė viršų. Ji visomis keturiomis traukėsi atbula, tarsi koks vabalas, nepaleisdama iš rankos kruvino kalto.

Vyriškis ropojo paskui, remdamasis plaštakomis ir keliais. Jo ausies spenelis tabalavo ant odos skiautės, veidas buvo persikreipęs iš pykčio ir skausmo. Vos nepačiupo jai už kulkšnies. Mergina išsisuko ir nesileido pavejama, kol atsitrenkė į medžio kamieną. Jai netikėtai stabtelėjus, vyras pagaliau sugriebė už kulkšnies. O ji kirto jam per ranką, badė ir raižė. Jis taikėsi sugriebti jai už riešo ir prisitraukti. Kai jau šnopavo į veidą, jinai linktelėjo ir pabandė įkąsti jam į nosį. Jis laisvąja ranka suėmė jai už kaklo ir gniauždamas gynėsi nuo kirčių. Irina tik žiopčiojo ir stengėsi ištrūkti, bet gniaužtai buvo per stiprūs. Ji ėmė dusti. Stūmė į šoną naštą, kuri ją slėgė. Taip juodu ir raičiojosi sniege — tai vienas viršuje, tai kitas.