Том Смит - Vaikas 44

Kai Irina nuėjo į restoraną, jis buvo sausakimšas, langai aprasoję. Dvokė pigiu tabaku — machorka. Dar penkiasdešimt žingsnių iki durų, o jau girdėti girtų kvatojimas. Ar tik ne kareiviai? Taip, atspėjo. Kalnuose dažnai vykdavo karių pratybos ir laisvalaikiu vyrai rinkdavosi čia. Šios rūšies klientus Bazarovas aptarnauja ypatingai. Jis neša jiems nevalytą degtinę, o jei kas nors dėl to pasiskundžia (tai nutinka dažnai), ima aiškinti, kad atsižvelgiant į valymo kainą tai vienintelė galimybė sudurti galą su galu. Lankytojai dažnai ir susipeša. Ir vis tiek ji žino: kad ir kaip jis skundžiasi sunkiu gyvenimu ir siaubingais klientais, jo pelnas tik auga. Vos prieš porą mėnesių ji užlipo į antrą aukštą sumokėti šeimininkui savaitinės duoklės ir pro miegamojo tarpdurį matė, kaip jis vieną po kito skaičiuoja banknotus; juos laiko dėžutėje, aprištoje virvute. Bijodama garsiau kvėptelėti, ji žiūrėjo, kaip jis vynioja tą dėžutę į skudurą ir slepia kamine. Nuo tada svajoja nukniaukti tuos pinigus ir pasprukti. Žinoma, Bazarovas sučiupęs ją nusuktų sprandą, bet ji vaizdavosi, kad vos tik jis rastų dėžutę tuščią, širdis jam iššoktų čia pat prie to kamino. Buvo įsitikinusi, kad jo širdis ir toji dėžutė — tas pat.

Tačiau tai tik tuščios svajonės. Net Bazarovui mirus toks pabėgimas vargiai pavyktų. Irina dokumentais pririšta prie šio sušikto miesto. Vos pasitraukusi iš darbo vietos, ji būtų suimta ir apkaltinta pažeidusi tūkstantį darbo drausmės taisyklių. Vienintelė galimybė atgauti laisvę — slapstytis, uždarbį sukaišioti į skirtingas slėptuves viliantis, kad vieną gražią dieną jau turės pakankamai pinigų papirkti pareigūnui, padėsiančiam persikelti namo, grįžti pas šeimą, į Leningradą. Apie tokį Priuralską nebuvo net girdėjusi iki tol, kol prieš kelerius metus jai buvo pranešta, kad dabar gyvensianti ten. Gavusi įsakymą persikraustyti, Irina buvo pergabenta kaip koks krovinys kartu su darboviete už tūkstančio septynių šimtų kilometrų į rytus; niekas nesiteikė jos bent atsiklausti. Ir niekas dėl to nekaltas, tik ji pati. Gavusi darbo Leningrade, keleivinių vagonų gamykloje, ji patarė viršininkui, užuot sunkiau dirbus ir viršijus neįmanomai padidintas normas, ataskaitas paprasčiausiai klastoti. Tai nebuvo koks naujas išradimas: niekam nebereikėjo dirbti viršvalandžių, o viršininkui buvo garantuotos premijos. Bet jam tai buvo didžiulė naujiena. Jis svaigo nuo lengvos sėkmės. Viršininkas ne tik skelbėsi, kad įmonė vykdo normas, bet gyrėsi, jog jas dar ir viršija. Niekas nieko netikrino, ir gamyklą imta rodyti kaip našaus darbo pavyzdį visai šaliai. O Irina, kaip tos gamyklos darbininkė, buvo aukštinama kaip darbštaus ir sumanaus darbininko etalonas: štai tokių reikia mūsų kraštui — kol kas bent jau naujajai automobilių surinkimo gamyklai vakarinėje Uralo papėdėje, tai, iš kurios tiek daug tikimasi.

Iš visko matyti, kad kareiviai čia gurkšnoja jau ne valandą ir ne dvi. Iki šiol jie sau leido tik pagrabalioti moteriškę: už tai mokėti nereikėjo, na, nebent už degtinę, kuria siūlėsi ją pavaišinti, bet ji atsisakė. Irina apžvelgė kitus lankytojus ir nusprendė galėsianti kiek užsidirbti, kol kareiviams ateis laikas nešdintis. Uniformuotieji buvo užėmę priekinius stalus, tad kitiems klientams teko grūstis gale. Tie lankytojai žino ko atėję, jie tik gurkšnoja gėrimus ir neliečia valgio, auštančio lėkštėj. Jokios abejonės: jiems reikia sekso. Ko gi dar čia kiurksoti!

Irina patampė suknelę, ištuštino stiklinę ir nudrožė pro kareivius, nepaisydama jų užkabinėjimų, tiesiai prie vieno iš galinių stalų. Prie jo sėdinčiam vyriškiui buvo gal keturiasdešimt, gal kiek mažiau — kas jį žino. Nepasakytum, kad dailus. Bet kaip tik dėl to galima tikėtis šiek tiek dosnesnio užmokesčio. Išvaizdieji kai kada būna įsikalę į galvą, kad galima pasismaginti ir be pinigų, juk būsią malonu tiek vienam, tiek kitam. Ji prisėdo šalia, priglaudė koją jam prie šlaunies ir nusišypsojo.

— Aš Tania.

Kartais išgalvotas vardas padeda įsivaizduoti, jog tu — tai ne tu.

Vyriškis prisidegė cigaretę ir uždėjo ranką Irinai ant kelio. Jis nesivargino užsakyti jai gėrimo, tik nupylė pusę savo degtinės į vieną iš kelių nešvarių stiklinių ant stalo ir pastūmė jai. Irina sukiojo stiklinę tarp pirštų ir laukė, ką jis pasakys.

O jis baigė degtinę, bet neparodė jokio noro užmegzti pokalbį. Stengdamasi nevartyti akių, ji bandė prakalbinti vyriškį:

— O tu kuo vardu?

Jis neatsakė, tik įkišo ranką į švarko kišenę, tarsi ko ieškodamas, ir išsitraukė sugniaužtą kumštį. Irina pamanė, kad čia toks žaidimas (bent jo galva), kurį jai derėtų žaisti. Ji bakstelėjo jam per krumplius. Jis pasuko kumštį aukštyn ir neskubėdamas ėmė tiesti pirštus vieną po kito jo delne gulėjo nedidukas aukso grynuolis. Ji palinko, bet nespėjo gerai įsižiūrėti, nes jis vėl sugniaužė kumštį ir įsikišo atgal į kišenę, vis dar netardamas nė žodžio. Irina žvelgė į jo veidą. Akys drumzlinos, pasruvusios krauju. Tas vyras jai anaiptol nepatiko. Bet argi maža žmonių jai nepatiko, juoba vyrų, su kuriais jai teko gulėti! Jeigu jau tokia išranki, tegu meta tą savo verslą, išteka už kurio nors vietinio ir pasmerkia save pūti šiame mieste visą gyvenimą. Jis palietė jos stiklinę ir pagaliau prabilo:

— Išgerk.

— Pirmiau sumokėk. Tada galėsi nurodinėti, ką man daryti. Tokia taisyklė — vienintelė.

Jo veidas persimainė, lyg būtų gavęs smūgį akmeniu. Akimirką jai pavyko kai ką įžvelgti jo putliame, neišraiškingame veide — kažkas nemalonaus vertė nusukti žvilgsnį. Bet dėl aukso nenuleis akių nuo to vyro ir nespruks šalin. Jis vėl išsitraukė grynuolį iš kišenės ir atkišo jai. Irina pasilenkė ir palietė auksą jo prakaituotoj saujoj, bet jis staiga sugniaužė jos pirštus. Neskaudžiai, bet tvirtai. Ji negalėjo nei pasiduoti jo gniaužtams, nei ištraukti rankos be aukso. Numanydama, ko jis tikisi, Irina šypsojosi ir kikeno kaip mergytė; jos ranka suglebo. Tada ir jis paleido jos pirštus. Ji paėmė grynuolį ir ėmė apžiūrinėti. Pavidalas — kaip danties. Ji suglumusi pažvelgė į vyriškį.

— Ar jis tavo?

— Aš jį turiu, ar to negana?

— Iš kur gavai?

— Sunkiais laikais žmonės pardavinėja visa, ką turi.

Jai šleikštu. Argi tai pinigas? Vyriškis palietė pirštu stiklinę. Pagaliau koks skirtumas — auksas lieka auksas. Tas auksinis dantis — jos bilietas ištrūkti iš šios skylės. Ir ji išgėrė degtinę.

*

Irina stabtelėjo.

— Ar tu dirbi gamykloj?

Ji žino, kad ne, bet juk aplinkui nėra kitų namų — tik gamyklos darbininkų būstai.

— Ne.

— Tai kur mes traukiam?

— Jau beveik ir atėjom.

— Beveik kur?

Jis atsivedė ją į geležinkelio stotį miesto pakrašty. Pati stotis nauja, bet pastatyta seniausiame miesto rajone, tarp aptriušusių lūšnelių skardiniais stogais ir plonomis medinėmis sienomis, išrikiuotų viena šalia kitos palei gatves, dvokiančias pamazgomis. Tos lūšnos priklauso lentpjūvės darbininkams, jose gyvena po šešis ar septynis, kai kada ir po aštuonis viename kambaryje — nieko geresnio jie ir negali tikėtis.

Šaltis spaudė kaip reikiant. Irina jau visai išsiblaivė, pavargusios kojos apsunko.

— Tu nori sekso ar pasivaikščioti? Už auksą tau priklauso valanda. Taip susitarėm. O man dar reikės grįžti į restoraną, ir jei atmesim tą laiką, turi tik dvidešimt minučių.

— Mes jau čia pat, tik užeisim anapus stoties.

— Bet juk ten miškas.

— Pamatysi.