Том Смит - Vaikas 44

— Ne, netiesa. Paprastai ateinu čia tiesiai iš darbo. Bet šį vakarą turėjau pasimatymą ir todėl šiek tiek pavėlavau.

— Pasimatymą?

— Su gydytoju.

Raisa nusišypsojo.

— Ketinau pasakyti tau, kai būsim vieni, bet jeigu jau kilo tokia kalba...

— Ką pasakyti?

Ana atsistojo.

— Gal mums palikti jus vienus?

Levas mostelėjo mamai, kad sėdėtų.

— Nereikia. Juk mes — viena šeima. Neturim ko slėpti.

— Aš nėščia. Vasario 20-oji

Levo neėmė miegas. Gulėjo atsimerkęs, žiūrėjo į lubas ir klausėsi lygaus žmonos alsavimo. Ji miegojo prigludusi nugara jam prie šono ne todėl, kad jaustų geismą, tik atsitiktinai taip pasivertė. Raisa miegodama dažnai blaškydavosi. Ar tai svarus pagrindas ją įskųsti? Be abejo: net žinojo, ką jam derėtų parašyti:

Mano žmona negali ramiai ilsėtis, ją kankina sapnai, ją neabejotinai slegia kažkokia paslaptis.

Jis galėtų ta dingstimi permesti atsakomybę už tyrimą kitam žmogui. Galėtų save įtikinėti, kad pavedė tą bylą kitam, nes pats per daug artimas, per daug susisaistęs. Tokio tyrimo išvada bet kokiu atveju būtų ta pati: kalta.

Levas išlipo iš lovos ir atsistojo prie svetainės lango, pro jį matyti ne miesto panorama, o tik gyvenamasis namas priešais. Jame švietė tik trys langai, tik trys žiburiai gal iš kokio tūkstančio, ir jis spėliojo, kokie rūpesčiai vargina tuos gyventojus, kas neleidžia jiems miegoti. Jis jautė savotišką bendrumą su tais trimis blyškios geltonos šviesos kvadratais. Buvo ketvirta valanda ryto, areštų metas — tinkamiausias laikas sučiupti žmogų, išplėšti iš miego. Tokiu laiku žmonės būna pažeidžiami, sutrikę, apkvaišę. Kaltinimai dažnai grindžiami neapdairia replika, mesta pareigūnams, įsiveržusiems į įtariamojo butą. Nelengva būti santūriam, kai žmoną tempia už plaukų ant žemės. Kiek sykių Levas vidury nakties bato spyriu atidarinėjo duris? Kiek sykių matė sutuoktinius, verčiamus iš lovos, regėjo, kaip žibintuvėliai spigina porai į akis ir naktinius marškinius? Kiek sykių girdėjo kvatojantis saugumietį, išvydusį nepridengtus lyties organus? Kiek žmonių pats ištempė iš lovos? Kiek butų suniokojo? Ir kiek vaikų jam teko laikyti, kai jų tėvai buvo išvedami? Kas suskaičiuos! Jis ištrynė iš atminties jų vardus, jų veidus. Ar jis vartojo amfetaminą tam, kad nepavargtų, ar kad išdildytų iš atminties savo žygius, kad prisimintų juos tiktai kaip neryškią dėmę?

Tuo metu buvo paplitęs anekdotas, kurį papasakojęs kam nereikia galėjai būti suimtas. Saugumiečiai jį mėgo, nes galėjo pasakoti nebaudžiami. Vyras su žmona miega lovoj ir pabunda nuo smarkaus beldimo į duris. Bijodama paties blogiausio, porelė atsikelia ir pasibučiuoja.

Myliu tave, žmonele.

Myliu tave, mielasis.

Taip atsisveikinę jie atidaro duris. Už jų stovi siaubo apimtas kaimynas; koridorius pilnas dūmų, o liepsnos jau laižo lubas. Vyras ir žmona su palengvėjimu nusišypso ir dėkoja Dievui: pasirodo, tai tik gaisras. Bet dabar Levui tas anekdotas nebeatrodo juokingas.

Žmona nėščia. Ar tai ką nors keičia? Nebent jo vyresnybės požiūrį į Raisą. Viršininkai niekada jos nemėgo. Ji ikšiol nepadovanojo Levui vaikelio. Šiais laikais tikimasi ir net reikalaujama, kad sutuoktiniai turėtų vaikų. Milijonai žuvo kare (ir dar milijonai išmirė Gulage), tad gimdyti vaikus tapo visuomenine pareiga. Kodėl Raisa vis nepastoja? Tas klausimas slėgė jų santuoką. Kas dėl to kaltas, jei ne ji? Pastaruoju metu spaudimas sustiprėjo, klausimai skambėjo vis dažniau. Raisa reguliariai lankėsi pas gydytoją, kad nustatytų priežastį. Likimas pasityčiojo iš Levo kaip tik tada, kai viršininkai gavo ko norėję — Raisos nėštumą, — jie pakeitė nuomonę ir užsigeidė jos mirties. Gal jam reikėtų pasakyti, kad ji laukiasi? Jis atmetė tą mintį. Išdavikas lieka išdavikas, jokių lengvinančių aplinkybių.

Levas nusiprausė po šaltu dušu. Paskui persirengė ir pataisė pusryčius — išvirė avižinės košės. Valgyti nenorėjo ir tik žiūrėjo, kaip ji stingsta dubenyje. Raisa įėjo virtuvėn, atsisėdo ir pasitrynė akis, kad nuvaikytų miegą. Jis atsistojo. Kol košė šilo, nė vienas neištarė nė žodžio. Levas padėjo dubenį priešais žmoną. Ji tebetylėjo. Jis užplikė silpnos arbatos ir pastatė stiklinę ant stalo šalia uogienės.

— Pasistengsiu pareiti ankstėliau. Nežinojau, kad taip liūdna vakarieniauti vienai. Tikiuosi, bus įmanoma.

— Nekeisk dienotvarkės dėl manęs.

— Vis dėlto pabandysiu.

— Levai, nekeisk dienotvarkės dėl manęs.

Levas uždarė buto duris. Lauke jau švito. Iš galerijos galo buvo matyti apačioj, už kelių šimtų metrų, tramvajaus laukiantys žmonės. Jis pasuko prie lifto, įžengęs paspaudė viršutinį mygtuką. Pakilęs į viršutinį, šešioliktą, aukštą, išlipo ir nužingsniavo koridorium iki galo, iki tarnybinių patalpų, ant durų buvo užrašyta: ĮEITI DRAUDŽIAMA. Tiesa, užraktas jau kažin kada sugadintas. Ten laiptais galima užlipti ant stogo. Levas ant jo jau yra buvęs, kai tik atsikraustė, — ėjo pasigrožėti reginiu. Vakarų pusėje matyti miestas. Rytuose Maskva baigiasi, toliau plyti apsnigti laukai. Prieš ketverius metus, gėrėdamasis tuo vaizdu, jautėsi esąs laimės kūdikis. Jis buvo didvyris — apie tai ir laikraštis rašė. Turėjo įtakingą tarnybą, gražią žmoną. Jis tvirtai, be išlygų pasitikėjo Valstybe. Ar prarado tą jausmą, tą tikėjimą tiek savim, tiek savo vaidmeniu Valstybėje? Taip, prarado.

Jis nusileido liftu į keturioliktą aukštą ir grįžo į butą. Raisa jau išėjusi į darbą. Jos dubenėlis virtuvėje stovi neplautas. Levas nusivilko švarką, nusiavė batus ir patrynė delnus. Galima pradėti kratą.

Levui buvo tekę rengti ir prižiūrėti kratas daugelyje namų, butų ir įstaigų. Dažnas MGB darbuotojas žiūrėjo į jas kaip į žaidimą. Buvo pasakojamos istorijos apie tai, kaip pareigūnai stropumu stengiasi įrodyti savo atsidavimą, kaip be gailesčio daužo brangius daiktus, iš rėmų išpjauna portretus ir paveikslus, plėšo knygas, ligonius išverčia iš gultų ir griauna sienas. Nepaisydamas, kad tai jo namai ir jo daiktai, Levas čia rengėsi daryti kratą, ne kitaip. Jis nuplėšė paklodes nuo lovos, sudraskė antklodžių ir pagalvių užvalkalus, apvertė čiužinius ir rūpestingai juos apčiupinėjo colis po colio, tarsi aklasis Brailio raštą. Svarbūs popieriai gali būti įkišti į čiužinį ir jų nepamatysi. Vienintelė galimybė aptikti tokią slėptuvę — užčiuopti. Nieko neradęs ėmėsi lentynų. Pervertė kiekvieną knygą, ar viduje kas nepaslėpta. Aptiko šimtą rublių. Žiūrėjo į pinigą ir svarstė, ką jis galėtų reikšti, kol prisiminė, kad tai jo knyga ir kad pats joje paslėpė banknotą. Traukė laukan stalčius ir spoksojo į žmonos tvarkingai sulankstytus ir sudėtus drabužėlius. Ėmė į rankas kiekvieną daikčiuką, čiupinėjo ir purtė prieš mesdamas į krūvą ant grindų. Viską iškraustęs patikrino stalčių sieneles — galines ir šonines. Vėl nieko nepešęs ėmėsi kambario. Glaudėsi prie sienų ir braukė per jas pirštais — tikrino, ar neužčiuops seifo. Nukabino įrėmintą laikraščio iškarpą — savo paties nuotrauką prie pašauto vokiečių tanko. Keista buvo prisiminti tą akimirką kaip senus gerus laikus — juk aplink siautė mirtis. Išardė rėmelį; laikraščio iškarpa nuplasnojo ant grindų. Vėl įrėminęs nuotrauką grįžo prie lovos, pavertė ją ant šono ir atšliejo į sieną. Paskui atsiklaupė. Grindlentės buvo patikimai pritvirtintos varžtais. Levas atsinešė iš virtuvės atsuktuvą, išsuko visus varžtus ir paeiliui pakėlė kiekvieną lentą. Apačioj nerado nieko — tik dulkės ir vamzdžiai.