Том Смит - Vaikas 44

Vartelius jis pasiekė laiku — spėjo pamatyti žmoną, kuri jau vos nedingo iš akiračio. Jis braunasi be eilės, kad ant eskalatoriaus būtų kuo arčiau jos. Ant mechaninių medinių laiptų, įstrižai slenkančių žemyn, visa jūra žieminių kepurių. Negalėdamas kitaip jų atskirti, Levas pasilenkė į dešinę. Raisa bestovinti gal penkiolika pakopų žemiau. Norėdama kažką pasakyti Ivanui, stovinčiam ant laiptų už jos, tad ir aukščiau, ji atsigręžė į viršų ir Levas atsidūrė jos akiplotyje. Jis užlindo už vyro priešais ir nelaukdamas, kol ji vėl žvilgtelės aukštyn, leidosi žemyn taip beveik iki pat apačios, tik tada vėl iškišo nosį. Koridorius šakojasi į du tunelius: vienu einama į traukinius, važiuojančius šiaurėn, kitu — į traukinius, kurie važiuoja į pietus; abu pilni šlepsinčių keleivių, bandančių prasibrauti prie platformos, kad matytų artėjantį traukinį. Levas žmonos nebemato.

Jeigu Raisa skuba namo, turėtų važiuoti Zamoskvoreckajos linija tris stotis į šiaurę, į Teatralnają, o ten persėsti. Tikėdamasis, kad ji taip ir elgsis (kitų variantų vis tiek nėra), jis žingsniuoja išilgai platformos, dairosi į kairę ir į dešinę, į žmones, sustojusius glaudžia eile ir žvelgiančius viena kryptimi, į ten, iš kur ateis traukinys. Pusę perono jau perėjo. Raisos nėra. Negi būtų sėdusi į traukinį, einantį priešinga linkme? Ko jai važiuoti į pietus? Staiga vienas vyriškis krustelėjo, ir Levas spėjo užmesti akį į jo krepšelį. Ivanas. O šalia — Raisa. Abu stovi prie pat platformos krašto. Levas taip arti, kad ištiesęs ranką beveik galėtų paliesti jai skruostą. Jeigu ji bent mažumėlę pasuktų galvą, jų žvilgsniai susidurtų. Jis jau tikriausiai jos akiratyje, ir ji nemato jo tik todėl, kad nesitiki išvysti. Ką daryti? Pasislėpti nėra kur. Ir Levas toliau nužingsniavo išilgai perono laukdamas, kada išgirs savo vardą. Jis negalėtų tvirtinti, jog tai tik atsitiktinumas. Ji tuoj suprastų jį meluojant, suprastų, kad ją sekė. Levas suskaičiavo dvidešimt žingsnių, sustojo prie platformos krašto ir įsistebeilijo į mozaiką priešais akis. Trys prakaito srovelės nutekėjo per veidą, bet jų nenusišluostė ir nepasuko galvos: kas žino, ar ji nežiūri jo linkui. Levas susikaupęs žiūrėjo į mozaiką, šlovinančią Tarybinės armijos galią: tankas, nukreipęs patrankos vamzdį, abipus jo — sunkioji artilerija ir raiti rusų kareiviai ilgais plačiais apsiaustais, mojuojantys šautuvais. Pamažėliais jis pasuko galvą. Raisa kažką sako Ivanui. Levo nemato. Į perpildytą peroną plūstelėjo šilto oro gūsis. Traukinys jau čia pat.

Kai laukiantieji pasisuko į vieną pusę, Levas pamatė vyriškį, žiūrintį ne į atvažiuojantį traukinį, o priešinga kryptimi, tiesiai į jį, Levą. Jų žvilgsniai susidūrė vos akimirką. Vyriškis buvo gal kokių trisdešimties metų, Levui nematytas. Bet Levas tučtuojau pažino: tai jo kolega, čekistas, etatinis slaptosios policijos pareigūnas, — dar vienas agentas ant šios platformos.

Minia puolė priekin, prie traukinio durų. Agentas dingo, jo nebematyti. Durys atsidarė. Levas nepajudėjo — stovėjo nusigręžęs nuo traukinio ir vis dar žiūrėjo į tašką, kur neseniai matė šaltas profesionalo akis. Išlipančių keleivių nustumtas į šalį, jis atsipeikėjo ir įlipo į traukinį vienu vagonu toliau nei Raisa. Kas tas agentas? Kodėl jiems prireikė dar vieno žmogaus Raisai sekti? Ar jie juo nepasitiki? Žinoma, kad ne. Bet vis tiek nesitikėjo, kad jie imsis ypatingų papildomų priemonių. Levas prasibrovė prie vidinių vagono durų, pro jų stiklą matyti gretimas vagonas. Jis išvydo Raisos ranką ant šoninio turėklo. Bet antrojo agento tenai nėra. Durys tuoj užsidarys.

Antrasis agentas įlipo į tą patį vagoną kaip Levas — įsmuko paskui jį lyg niekur nieko ir atsistojo vos už kelių metrų. Atrodė sportiškas, elgėsi ramiai, ir jei ne anas akimirkos žvilgsnis, Levas nebūtų į jį nė dėmesio atkreipęs. Dabar jau buvo akivaizdu, kad šis agentas seka ne Raisą. Jis seka Levą.

Levas turėjo pagrindo spėti, kad operacija nebus patikėta jam vienam. Juk jis galėjo ieškoti kompromiso. Gal jie net įtaria, kad jis, ko gero, dirba išvien su Raisa, jeigu ji — šnipė. Jo vyresnybės pareiga — įsitikinti, kad Levas tinkamai vykdo savo užduotį. Bet kas, grįžęs į darbą po pertraukos, galėjo laukti kryžminio patikrinimo — kad jį seks kitas agentas. Todėl labai svarbu, kad Raisa eitų tiesiai namo. Jeigu ji pasuktų kur nors, į restoraną arba knygyną, į netinkamus namus, kur gyvena netinkami žmonės, ji rizikuotų. Įkalčiai (jeigu jų prireikia) kaupiasi kaip dulkės, mažos dalelės sukimba į krūvą. Vienintelis jos šansas išsisukti — beje, labai nedidelis — nieko nekalbėti, nieko nedaryti, su niekuo nesusitikti. Ji turi dirbti, apsipirkinėti ir miegoti. Kitokia veikla gali būti aiškinama nepalankiai.

Jei Raisa keliauja namo, turi važiuoti šiuo traukiniu dar tris tarpstočius iki Teatralnajos, ten pereiti į Arbato-Pokrovskajos liniją ir važiuoti į rytus. Levas stebėjo jį sekantį pareigūną. Vienas keleivis atsikėlė išlipti ir agentas atsisėdo į laisvą vietą. Dabar jis nerūpestingai žiūrėjo pro langą ir neabejotinai akies krašteliu stebėjo Levą. Agentas žinojo, kad jį mato. Gal net norėjo būti pamatytas. Bet kol Raisa traukia tiesiai namo, tai neturi reikšmės.

Traukinys įriedėjo į kitą stotį — Novokuzneckajos. Dar viena stotelė iki persėdimo. Durys atsidarė. Levas pamatė išlipantį Ivaną ir mintyse kartojo:

Tik neišlipk! Tik neišlipk!

Raisa išlipo iš traukinio, nužengė ant platformos ir pasuko išėjimo link. Ji neskubėjo namo. Levas nežinojo, kur ji eina. Seks iš paskos — paskatins antrąjį agentą ja domėtis. Neis — rizikuos savo gyvybe. Ką daryti? Levas pakreipė galvą. Agentas tebesėdėjo ramiai. Iš savo vietos jis negalėjo matyti, kad Raisa lipa iš traukinio. Vadinasi, jis seka ne Raisą, o Levą, mano, kad jųdviejų veiksmai suderinti. Durys tuoj užsivers. Levas liko stovėti kaip stovėjęs.

Levas žvilgtelėjo pro durų langą, lyg Raisa vis dar būtų gretimame vagone, o jis vis dar ją sektų. Jam pačiam netikėtas sprendimas. Jo planas buvo pagrįstas agento manymu, kad Raisa tebėra traukinyje; rizikinga. Levas neatsižvelgė į spūstį. Raisa su Ivanu kankinamai lėtai spraudėsi per peroną išėjimo link. Žiūrėdamas pro langą, agentas turėjo juos pamatyti vos traukiniui pajudėjus. Raisa artėjo prie išėjimo kantriai laikydamasi eilės. Ji neskubėjo, nematė reikalo skubėti, nes neįtarė, kad ir jos, ir Levo gyvybei gresia pavojus, nebent ji greitai dingtų iš akių. Traukinys pradėjo važiuoti. Jų vagonas atsidūrė bemaž tiesiai priešais išėjimą. Agentas tikrai bus pamatęs Raisą — vadinasi, Levas tyčia bus paleidęs iš akių taikinį.

Traukinys riedėjo vis greičiau ir jau susilygino su išėjimu. Raisą matei kaip ant delno. Levas pajuto, kaip jam gniaužia skrandį, ir iš lėto pasuko galvą, kad pamatytų agento reakciją. Kresnas pusamžis vyras ir kresna pusamžė jo žmona stovėjo vagone ant tako, visiškai užstodami agentui vaizdą į peroną. Traukinys įsmuko į tunelį. Agentas nematė Raisos išeinant. Nežino, kad Raisos nebėra traukinyje. Vos įstengdamas nuslėpti palengvėjimą, Levas toliau vaidino, kad stebi gretimą vagoną.

Teatralnajos stotyje Levas kuo ilgiau delsė lipti iš traukinio, lyg vis dar sektų žmoną, tarsi ji eitų namo. Levas patraukė prie išėjimo. Grįžtelėjęs pamatė, kad agentas irgi išlipo ir stengiasi sumažinti nuotolį tarp jųdviejų. O Levas skubėjo.

Iš dengtos stoties perėjos išeidavai į pagrindinį koridorių, iš jo patenkama į kitas linijas arba gatvę. Levui reikėjo atsargiai nusikratyti uodegos. Tuneliu į dešinę jis pasiektų traukinius, važiuojančius Arbato-Pokrovskajos linija į rytus, namų link. Ir Levas pasuko dešinėn. Daug kas priklausė nuo to, kada ateis kitas traukinys. Nuėjęs toli į priekį, jis galėtų įlipti į traukinį, kol agentas dar nebus jo pavijęs ir susizgribęs, kad Raisos jau nėra ant platformos.