Том Смит - Vaikas 44

Kuzminas patapšnojo ploną juodą aplanką ant stalo vidurio.

— Kol jūsų nebuvo, Brodskis prisipažino. Jo apklausa truko dvi dienas. Prireikė dviejų kamparo šokų. Jis buvo stebėtinai užsispyręs. Bet galiausiai palūžo. Įvardijo mums septynis žmones, prijaučiančius anglams ir amerikiečiams.

— O kur jis dabar?

— Kas?

— Brodskis.

— Šiąnakt jam įvykdyta mirties bausmė.

Kuzminas paėmė juodą aplanką ir padavė Levui.

— Štai jo prisipažinimo protokolas.

Levas atskleidė aplanką. Akys užkliuvo už pirmos eilutės.

Aš, Anatolijus Tarasovičius Brodskis, esu šnipas.

Levas permetė akimis mašinraščio puslapius. Įprasta banali dokumento pradžia: pirmiausia kalinys atsiprašo ir gailisi, tik paskui kalba apie savo nusikaltimą. Tą šabloną jis matęs tūkstančius kartų. Skiriasi tik detalės: vardai, vietos.

— Ar pageidaujat, kad dabar ir perskaityčiau?

Kuzminas papurtė galvą ir įteikė jam antspauduotą voką.

— Jis paminėjo šešis tarybinius piliečius ir vieną lenką. Jie kolaborantai, dirba užsienio šalių vyriausybėms. Šešis perdaviau kitiems agentams. Septintojo bylą pavedu ištirti jums. Laikydamas jus vienu gabiausių savo darbuotojų, palikau jums patį atkakliausią. Voke rasit pradinį mūsų įdirbį, keletą nuotraukų ir visą informaciją, šiuo metu turimą apie tą asmenį; jos, kaip matysit, ne kažin kiek. Jūsų užduotis — surinkti daugiau faktų, ir jei Anatolijus buvo teisus, jeigu tas žmogus išdavikas, turėsite jį suimti ir atgabenti čia, kaip paprastai.

Levas praplėšė voką ir ištraukė keletą didelių nespalvotų nuotraukų, kurias sekliai padarė iš toliau, iš kitapus gatvės. Jose buvo nufotografuota jo žmona. Tą pačią dieną

Diena ėjo į pabaigą ir Raisai palengvėjo. Pastarąsias aštuonias valandas ji dėstė lygiai tą pačią temą visoms amžiaus grupėms. Paprastai ji vesdavo privalomąsias politines pamokėles, bet šįryt mokykla paštu gavo naujas Švietimo ministerijos instrukcijas, įpareigojančias ją laikytis pamokų plano, surašyto priede. Atrodo, jos išsiuntinėtos visoms Maskvos mokykloms ir turi būti nedelsiant įgyvendintos, įprastos pamokos turės palaukti rytdienos. Instrukcijos reikalavo ištisą dieną pasakoti kiekvienai klasei, kaip labai Stalinas myli visus šalies vaikus. Pati meilė buvo politinė pamoka. Nebuvo svarbesnės meilės už Vado meilę, vadinasi, ir už meilę Vadui. Iš tos didelės meilės Stalinas norėjo, kad vaikai, nesvarbu kokio amžiaus būtų, prisimintų pagrindinius įspėjimus ir kasdien jų laikytųsi. Negalima eiti per gatvę, kol du kartus neapsidairei, reikia būti atsargiems važiuojant metro traukiniu, pagaliau (ir tai buvo ypač pabrėžta) negalima žaisti ant geležinkelio bėgių. Šalies vaikų saugumas — svarbiausia. Jie — mūsų ateitis. Buvo pridėta ir keistokų pavyzdžių. Pamoką reikėjo baigti trumpa apklausa ir įsitikinti, ar mokiniai suprato visą informaciją.

Kas jus labiausiai myli? Teisingas atsakymas: Stalinas.

Ką tu labiausiai myli? Teisingas atsakymas: Staliną (klaidingus atsakymus reikia registruoti).

Ko niekada negalima daryti? Teisingas atsakymas: žaisti ant geležinkelio bėgių.

Raisa galėjo tik spėlioti, kodėl prireikė tokios instrukcijos: nebent Partija susirūpino dėl per mažo gyventojų skaičiaus po karo.

Jos pamokos paprastai labai išvargindavo, kur kas labiau negu kitų mokytojų dėstomi dalykai. Negalėjai tikėtis, kad mokiniai kaskart džiūgaus išsprendę lygtį, užtat galėjai tikėtis, kad kassyk, kai mokytoja paminės Generalisimą Staliną, Sovietų Sąjungą ar būsimą pasaulinės revoliucijos pergalę, nuaidės plojimai. Mokiniai varžėsi tarpusavyje: niekas nenorėjo pasirodyti atsidavęs mažiau už kaimyną. Tik praeis penkios minutės — ir pamoka jau nutrūksta, vaikai sustoja ir trypia kojomis arba trinksi kumščiais į suolus; tada jau ir Raisai nėr kas darą — tik atsistoti ir elgtis taip pat. O kad neiškiltų pūslių (nes tekdavo ploti po kelis kartus per pamoką), mokytoja įsigudrino pliaukšėti taip, kad delnai vos palietę vienas kitą nuslystų: ir entuziazmas parodytas, ir ne taip skauda. Iš pradžių jinai įtardavo, kad vaikams patinka šitaip patriukšmauti, kad jie paprasčiausiai naudojasi proga nutraukti pamoką. Bet paskui įsitikino, kad čia kas kita. Jie bijo. Užtat ir drausmę palaikyti nebuvo jokio vargo. Retai teprireikdavo pakelti balsą, o grasinti — niekada. Jau šešiamečiai pypliai suprato, kad parodęs nepagarbą valdžiai, ne laiku leptelėjęs neatsargų žodį rizikuoji gyvybe. Jaunas amžius — ne pasiteisinimas. Vaikas jau nuo dvylikos metų gali būti pakartas už savo ar tėvų nusikaltimus; pravartu tai žinoti, bet Raisa nenorėjo su tuo sutikti.

Nors ir daug vaikų klasėse, — būtų buvę ir dar daugiau, jei ne karas, kirtęs per demografinius rodiklius, — ji savaip išsprendė uždavinį, kaip įsidėmėti mokinių pavardes. Stengėsi parodyti, kad jai rūpi kiekvienas. Bet labai greit įsitikino, kad jos gebėjimas prisiminti pavardes kai kam kelia keistą nerimą. Tarsi tame gebėjime būtų slypėjusi grėsmė.

Jei galiu prisiminti tavo pavardę, tai galiu tave ir įskųsti.

Vaikai buvo jau įsisąmoninę, kad naudingiau būti bevardžiam, ir Raisa pastebėjo, kad kuo mažiau dėmesio ji skiria kuriam nors mokiniui, tuo geriau jis jaučiasi. Nė dviem mėnesiams nepraėjus, ji liovėsi vadinusi juos pavarde ar vardu ir vėl, kaip pradžioj, tik rodydavo pirštu.

Vis dėlto nebuvo ko labai skųstis. Jos mokykla, 7-oji vidurinė, — keturkampis pastatas ant betono stulpų, — laikoma valstybinės ugdymo politikos pažiba. Apie ją buvo daug rašoma, jos nuotraukos mirgėjo laikraščiuose, ir ją atidarė ne kas kitas, o pats Nikita Chruščiovas; ta proga pasakė kalbą (naujosios gimnastikos salės grindys buvo taip uoliai išvaškuotos, jog keturi mongolai, Chruščiovo asmens sargybiniai, turėjo jį prilaikyti, kad nepaslystų) apie ugdymą, pritaikytą šalies poreikiams. O šaliai reikėjo itin darbščių, sveikų jaunų mokslininkų, inžinierių ir sportininkų, olimpinėse žaidynėse laiminčių aukso medalius. Katedros dydžio naujoji gimnastikos salė, prišlieta prie pagrindinio rūmo, buvo erdvesnė ir prašmatnesnė už pačią mokyklą; joje buvo uždaras bėgimo takas, komplektas demblių, žiedų, virvinių kopėčių, tramplinų — visa, ko tik reikia veiklai po pamokų, mat tvarkaraštyje buvo treniruočių valanda, privaloma kiekvienam moksleiviui, nesvarbu kokio amžiaus ir pajėgumo. Ir iš Chruščiovo kalbos, ir iš gimnastikos pastato architektūros Raisai buvo aiškių aiškiausia: šaliai nereikia poetų, filosofų ir dvasininkų. Jai reikia darbo rezultatų, kuriuos galima suskaičiuoti ir išmatuoti, sporto laimėjimų, kuriuos užfiksuoja chronometras. Tikyba buvo išbraukta iš pamokų tvarkaraščio taip ryžtingai, tarsi Kremliuje būtų buvę atrasta nepaneigiamų įrodymų, kad Dievo nėra.

Tarp kolegų Raisa turėjo tik vieną draugą — Ivaną Kuzmičių Žukovą, rusų kalbos ir literatūros mokytoją. Juodu susidraugavo atsitiktinai. Jis lyg netyčia padejavo dėl mokyklos bibliotekos: ji mažytė kaip spinta, nugrūsta į rūsį šalia šildymo katilo, prikimšta propagandinių brošiūrų, senų oficiozo Pravda komplektų ir cenzūruotų raštų, o užsienio autorių knygų — nė vienos. Tai išgirdusi Raisa pašnibždėjo jam būti atsargesniam. Nuo tų žodžių prasidėjo savotiška jų draugystė, jos akimis žiūrint — strategiškai ydinga, mat Ivano mintys ant liežuvio galo. Daugelis jį jau laikė įtartinu. Kiti mokytojai buvo įsitikinę, kad jis pogrindyje kaupia draudžiamus raštus, o gal ir dar blogiau — pats rašo knygą ir neabejotinai ardomojo pobūdžio jos ištraukas nelegaliai siuntinėja į Vakarus. Jis iš tiesų buvo jai paskolinęs nelegalų romano „Kam skambina varpai” vertimą, teko jį per vasarą perskaityti parke, taip ir neišdrįso neštis į namus. Raisa galėjo bendrauti su juo tik dėl to, kad jos pačios lojalumas niekada nebuvo per daug priekabiai tikrinamas. Šiaip ar taip, ji buvo Valstybės saugumo pareigūno žmona ir apie tai žinojo kone visi aplinkiniai, net kai kurie mokiniai. Būtų buvę suprantama, jeigu Ivanas būtų laikęsis nuo jos atokiau. Bet jis, be abejo, raminosi tuo, kad jei Raisa būtų norėjusi jį įskųsti, seniai tą būtų padariusi: jau buvo girdėjusi tiek neprotingų jo šnekų, tai negi jai būtų buvę sunku naktį pašnibždėti jo pavardę sutuoktiniui? Štai taip ir atsitiko, kad vienintelis iš jos kolegų, kuriuo ji pasitikėjo, buvo pats nepatikimiausias, o vienintelis žmogus, kuriuo pasitikėjo jis, buvo moteris, mažiausiai to verta. Jis buvo vedęs, turėjo tris vaikus, o Raisai dingojosi, kad jis ją įsimylėjęs. Bet dėl to ji nesuko sau galvos ir nuoširdžiai manė, kad abiem bus geriau to nesvarstyti.