Том Смит - Vaikas 44

Keistas dalykas: ji nė nemirktelėjo. Jokios reakcijos. Zarubinas kalbėjo toliau:

— Tik kartą, nebent susižavėtumėte manim, tada galėtume ir toliau susitikinėti. Mudu galėtume susitarti: aš jums atsilyginčiau kuo tik panorėtumėt, žinoma, su saiku. Svarbiausia, niekas niekada to nesužinotų.

— O jei atsisakysiu?

— Tada pranešiu, kad jūsų vyras melavo. Pasakysiu, kad stengėsi dėl man nežinomų priežasčių žūtbūt išvengti darbo. Patarsiu jį iškvosti.

— Jie jumis nepatikės.

— Jūs tuo įsitikinusi? Įtarimų jau kilo. Man reikės tik pritarti.

Raisos tylėjimą vertindamas kaip sutikimą, Zarubinas priėjo artyn ir pabandė uždėti delną jai ant kojos. Moteriškė nekrustelėjo. Juodu galėtų sueiti virtuvėj. Niekas nesužinotų. Jos vyras nepabustų. Ji galėtų rėkti kiek tinkama, sukelti didžiausią triukšmą — ir kas iš to?

Raisa vogčiomis apsidairė. Netoliese gulėjo peilis. Zarubino ranka slydo jai per koją.

— Nesirūpinkit. Jūsų vyras kietai miega. Jis netrukdys mums, o mes netrukdysim jam. — Jo ranka jau buvo po sijonu. — Jums dar ir patiks. Daugeliui patiko.

Jis buvo taip arti, kad jautė jo alsavimą. Pasilenkė prie jos, prasižiojo, geltoni dantys jau čia pat, lyg ji būtų buvusi obuolys, kurio jis taikytųsi atsikąsti. Ji pasimuistė. Jis griebė jai už rankos.

— Paleiskit.

— Dešimt minučių — ne tokia jau didelė kaina už vyro gyvybę. Padarykit tai dėl jo.

Jis dar labiau prisiglaudė ir dar stipriau suspaudė ranką.

— Aš šauksiu.

— Jis nepabus. Narkotikai.

— Kaimynai...

— Išėję į darbą, argi ne?

Jis prisispaudė prie jos, vis dar gniauždamas jai riešą.

Staiga daktaras paleido ją ir pakėlė rankas. Raisa laikė prikišusi jam prie gerklės peilį.

— Jeigu jums kyla abejonių dėl mano vyro būklės, pasakykit majorui Kuzminui, mūsų geram draugui, kad atsiųstų kitą gydytoją. Reikia dar vieno specialisto išvados.

Juodu dar pamindžikavo vienas prieš kitą ir Raisa laikė peilį įrėmusi Zarubinui į gerklę, kol šis išspūdino iš virtuvės. Moteris stovėjo tarpdury atkišusi peilį. Daktaras neskubėdamas apsivilko paltą, pasiėmė odinį lagaminėlį, pradarė buto duris ir merkdamasis nuo skaisčios žiemiškos saulės, šviečiančios per atvirą betoninę galeriją, tarė:

— Tik vaikai, be to, patys kvailiausi, vis dar tiki draugais.

Raisa žengė iš paskos, nukabino jo skrybėlę nuo gembės ir sviedė jam po kojomis. Kai Zarubinas pasilenkė jos pakelti, Raisa užtrenkė duris.

Ji klausėsi, kaip tolsta daktaro žingsniai, vis dar laikydama peilį drebančiose rankose. Gal pati davė pagrindo manyti, kad sutiktų su juo sugulti? Kaip ten viskas buvo: ji atidarė duris, pabandžius jam pajuokauti nusišypsojo, pakabino jo paltą, užplikė arbatos. Raisa papurtė galvą: ne, ji nieko panašaus nedarė, Zarubinas pats apsigavo. Bet gal ji be reikalo iš karto atmetė jo pasiūlymą, gal reikėjo leistis gundomai? Gal senam kvailiui būtų užtekę patikėti, kad jai malonus jo dėmesys? Pasitrynė akis. Ji pasielgė neprotingai. Dabar jiems gresia pavojus.

Raisa nuėjo į miegamąjį ir atsisėdo šalia Levo. Jo lūpos krutėjo, lyg tylomis meldžiantis. Ji prisislinko arčiau — gal supras, ką sako. Bet vos girdėjo jo žodžius — kažkokios nuotrupos. Jis kliedėjo. Sugriebė jai už rankos. Levo veidas buvo išpiltas šalto prakaito. Ji ištraukė ranką, nušluostė jam veidą ir užpūtė žvakę.

*

Levas jau ne lovoj; kambarys, namai — viskas išblukę. Jis bėga pėdsakais per sniegą, vis greičiau, greičiau. Pažvelgęs į priekį mato, kaip Anatolijus Brodskis lekia per užšalusią upę, bet šįsyk neįlūžta ir pasiekia kitą krantą: jis laisvas ir skuba į mišką. Pribėgęs upę, Levas žengia ant ledo, bet regi apačioj galybę veidų: tenai visi, kuriuos jis kada nors suėmė, bet storas ledas iškraipo jų apybraižas, tik neaiškiai dūluoja aibė neatpažįstamų kūnų, nėmaž nejudančių. Bet sulig kiekvienu jo žingsniu tie kūnai po juo atgyja, daužo ledą, išnyra ir bando pačiupti Levui už kojos. Jis bėga kiek įkerta, ir vis tiek tų kūnų pilna visur — ir už nugaros, ir priešais. Ledas aižėja, kažkieno ranka griebia jam už kojos, bet jis ją nusipurto. Kita ranka sugniaužia jam kulkšnį ir parverčia. Dabar jau daug rankų lenda iš po ledo, sučiumpa jį ir nusitempia gilyn, į juodą ledinį vandenį. Jis užsimerkia.

Atsimerkęs Levas regi save stovintį šalia Raisos. Ji vilki rausvą suknelę, kurią vestuvių dienai pasiskolino iš draugės ir paskubom susiaurino, nes buvo jai kiek per didelė. Plaukus puošia vienintelis baltas žiedas, nuskintas parke. O jis vilki pilką kostiumą, nepritaikytą jo figūrai, — irgi ne nuosavą, irgi pasiskolintą iš bendradarbio. Juodu stovi nušiurusio valdiško pastato nušiurusiame kabinete, jame bus sutuokti. Priešais — stalas, už jo sėdi praplikęs vyriškis, apsikrovęs popieriais. Raisa paduoda jųdviejų dokumentus ir laukia, kol bus patikrinta abiejų tapatybė, visai kaip parduotuvėje, kur išduodamas davinys. Nei priesaikos, nei apeigų, nei puokštės. Nei svečių, nei ašarų, nei sveikintojų — tik juodu, vilkintys geriausiais drabužiais, kuriuos pavyko gauti. Jokio sambrūzdžio: tai būtų buržuazinė atgyvena. Vienintelis sutuoktuvių liudytojas, tas plinkantis civilinės metrikacijos tarnautojas spuoguotu raudonu veidu, įrašo jų duomenis į storą nučiupinėtą knygą. Pagaliau popieriai sutvarkyti, jiems įteikiamas sutuoktuvių liudijimas. Jie jau vyras ir žmona.

O dabar jis vėl senajame tėvų bute, bus švenčiamos jų vestuvės. Prisirinkę draugų, kaimynų ir šiaip prašalaičių: kaip čia praleisi progą pasivaišinti! Pagyvenęs vyriškis, kurio Levas nepažįsta, traukia negirdėtas dainas. Tik kažkas ne taip jo atminčiai. Jį supa nebe šeima ir bičiuliai. Jį supa atšiaurūs veidai — Fiodoro šeima. Sena moteriškė, berniukas, motina, draugai, kaimynai — visi spokso į jį. Vestuvės virtusios laidotuvėmis, o Levas šoka.

Prie lango — vyras, priplojęs nosį prie stiklo. Levas grūdasi per žmonių pilną kambarį, priėjęs langą nušluosto aprasojusį stiklą ir mato Michailą Sviatoslavičių Zinovjevą peršauta galva, suknežintu žandikauliu ir sumaitotu veidu. Levas pasitraukia ir apsidairo. Kambarys dabar tuščias, jame tik dvi mergaitės — Zinovjevo dukrelės, vilkinčios nešvariais skarmalais. Našlaitės išsipūtusiais pilvais, spuoguotais veidais. Utėlės ropoja jų drabužiais, antakiais, o susivėlę juodi plaukai pilni tų gyvių. Levas užsimerkia ir papurto galvą.

Pajutęs šaltį, jis ūmai atsimerkia ir suvokia besąs po vandeniu, veidu prisispaudęs prie tamsios ledo lyties. Jis tranko ledą kumščiu ir negali pramušti. Bet štai vienas tų, kuriuos jis kadaise suėmė, stovi anapus ledo jam virš galvos ir žiūri į Levą. O šis pats vienas murkso juodam vandeny, ir kas jam belieka — tik išsižioti ir prisiryti į plaučius ledinio vandens.

*

Levas atsimerkė. Šalia sėdi Raisa ir bando jį raminti. Jis apsidairė, nesusivokdamas kur esąs: pasąmonėje — vis dar klejonių pasaulyje, nors sąmonė sufleruoja — jau tikrovėje. Įsitikinęs, kad vėl namie, Levas pratrūko:

— Ar prisimeni, kaip mudu pirmą kartą susitikom? Manei, kad įžūliai žiūriu į tave. Bet kitaip negalėjau. Išlipau ne toj metro stoty vien tam, kad paklausčiau tavo vardo. Bet tu man nesakei. O aš neatstojau, kol sužinojau. Pamelavai, kad tavo vardas Lena. Visą savaitę negalėjau kalbėti apie nieką kita, tik apie gražuolę, vardu Lena. Visiems kartojau, kokia Lena graži. Kai pagaliau vėl susitikom ir įkalbėjau pasivaikščioti, visą laiką vadinau tave Lena. Kai atėjo metas atsisveikinti, norėjau tave pabučiuoti, o tu sutikai viso labo pasakyti man tikrąjį savo vardą. Rytojaus dieną tik ir kalbėjau, kokia nuostabi mergina toji Raisa, ir visi šaipėsi iš manęs, sakė, kad aną savaitę aš taip kalbėjęs apie Leną, šią savaitę — jau apie Raisą, o dar po savaitės būsianti vėl kita. Bet to nenutiko. Visada buvai tik tu.