Том Смит - Vaikas 44

Levas atsilošė ir nusišluostė rasotą kaktą švarko rankove.

— Kalbėdamas su manim, jūs galit išvengti beprasmių kančių. Niekas, kai tardome, pradžioje nenori prisipažinti. Nė vienas, patikėkit. Ką viliatės laimėti tylėdamas?

— Aš nieko nenoriu laimėti.

— Vadinasi, pasakysit man tiesą?

— Taip.

— Kam jūs dirbat?

— Anai Achmatovai. Jos katė vos neapako. Dorai Andrejevai. Jos šuo nieko neėda. Arkadijui Maslovui. Jo šuo susilaužė priekinę leteną. Matiašui Rakošiui. Jis turi retų paukščių kolekciją.

— Jeigu jūs nekaltas, tai kodėl bėgot?

— Todėl, kad mane sekėt. Tik dėl to.

— Nematau prasmės.

— Sutinku, bet tai tiesa. Kai ką nors sekat, visada ir suimat. Tas, kurį suimat, visada lieka kaltas. Nekaltų čia nesodinat.

— Su kokiais Amerikos ambasados pareigūnais dirbot ir kokią informaciją jiems perdavėt?

Pagaliau Anatolijus suprato. Prieš kelias savaites vienas žemesnysis Amerikos ambasados tarnautojas atvežęs jam šunį apžiūrėti. Supūliavusi žaizda. Jį reikėję gydyti antibiotikais, bet antibiotikų nebuvę, tai gydytojas rūpestingai išmaudęs gyvulėlį, sterilizavęs žaizdą ir pasilikęs jį stebėti. Netrukus Anatolijus pamatęs, kad prie namų slampinėja kažkoks vyras. Jis visą naktį nemiegojęs negalėdamas suvokti, ką bloga padaręs. Kitą rytą tas vyras nusekęs paskui jį į darbą ir parlydėjęs namo. Tai trukę tris dienas. Po ketvirtos bemiegės nakties jis ryžęsis sprukti. Štai ir visas nusikaltimas. Jis gydęs užsieniečio šunį.

— Neabejoju, kad būsiu priverstas pasakyti visa, ką norėsite iš manęs išgirsti, bet dabar pasakysiu štai ką: aš — Anatolijus Tarasovičius Brodskis — esu veterinaras. Greit jūsų protokole bus įrašyta, kad aš šnipinėjau. Jūs išgausit mano parašą ir mano prisipažinimą. Jūs priversit mane išvardyti daugiau žmonių. Bus dar daugiau suėmimų, daugiau parašų ir daugiau prisipažinimų. Bet kad ir ką jums sakysiu, viskas bus melas, nes aš — Anatolijus Tarasovičius Brodskis — esu veterinaras.

— Jūs ne pirmas nusikaltėlis, tvirtinantis esąs nekaltas.

— Negi jūs tikrai tikit, kad aš — šnipas?

— Vien šio pokalbio užtenka, kad jus apkaltintume ardomąja veikla. Jūs jau labai aiškiai parodėt, kad nekenčiat šios šalies.

— Ne aš nekenčiu šios šalies. Tai jūs nekenčiat šios šalies. Jūs nekenčiat šios šalies žmonių. Argi ne dėl to tiek daug jų suimat?

— Aš skiriu žmones, dirbančius mūsų šaliai ir jai kenkiančius.

— Jūs galit pateisinti ką panorėję, argi ne? Kiek metų trunka, kol išlavinate tokį gebėjimą?

Levui ėmė sekti kantrybė.

— Ar nutuokiat, kas jūsų laukia, jei neprisipažinsit?

— Net ir vaikai žino, kas čia dedasi.

— Ir vis tiek atsisakot prisipažinti?

— Nepadarysiu jums tos paslaugos, kad galėtumėt ramiai miegoti naktimis. Jei norėsit priversti mane pasakyti, kad esu šnipas, turėsit mane kankinti.

— Tikėjausi, kad to pavyks išvengti.

— Jūs tikite galįs būti doras? Manote galįs čia apačioj išlikti garbingas? Manote galįs elgtis teisingai? Neįžeidinėkite manęs mandagiomis frazėmis. Griebkitės peilių. Čiupkite kankinimo įnagius. Kai susitepsite rankas krauju, tada paklausysim, ar jūsų žodžiai skamba pagrįstai ir apgalvotai.

— Man nieko daugiau nereikia, tik pavardžių sąrašo.

— Nėra nieko sunkiau, kaip paneigti faktus. Štai kodėl jų taip nekenčiat. Jie jus žeidžia. Štai kodėl galiu jus suerzinti vien sakydamas, kad aš — Anatolijus Tarasovičius Brodskis — esu veterinaras. Mano nekaltumas jus žeidžia, nes jūs norit, kad būčiau kaltas. Norit, kad būčiau kaltas, nes jūs mane suėmėt.

Pasigirdo beldimas į duris. Atėjo Vasilijus. Levas atsistojo ir sumurmėjo:

— Norėčiau, kad priimtumėt mano pasiūlymą.

— Gal kada nors jūs suprasit, kodėl negalėjau to padaryti.

Jaunasis pareigūnas atrakino duris. Įėjo Vasilijus. Sumuštas smilkinys buvo aptvarstytas ryškiu tvarsčiu. Levas įtarė: iš jo tiek tėra naudos, kad smalsuoliai klausinės, o Vasilijui bus progos informuoti apie įvykį kuo daugiau žmonių. Vasilijų lydėjo pusamžis vyriškis išretėjusiais plaukais ir suglamžytu kostiumu. Išvydęs Levą šalia Anatolijaus, Vasilijus pasidomėjo:

— Ar jis prisipažino?

— Ne.

Akivaizdžiai patenkintas, Vasilijus liepė jaunikliui pastatyti kalinį ant kojų, o pusamžis vyras rudu kostiumu žengė prie Levo ir šypsodamasis ištiesė ranką.

— Daktaras Romanas Chvostovas. Psichiatras.

— Levas Demidovas.

— Malonu susipažinti.

Juodu paspaudė vienas kitam ranką. Chvostovas mostelėjo galva į kalinį.

— Dėl jo nesirūpinkit.

Chvostovas nusivedė visus prie savo kabineto, atrakino duris ir rankos mostu pakvietė užeiti, tarsi jie būtų vaikai, o čia — žaidimų kambarys. Kabinetas buvo mažas ir švarus. Jame stovėjo raudonas odinis krėslas, varžtais pritvirtintas prie grindų, išklotų baltomis plytelėmis. Svirtimis galėjai krėslą paversti lova ir vėl pakelti atlošą. Ant sienų spindėjo stiklinės spintelės, pilnos buteliukų, indų su milteliais ir piliulėmis, tvarkingose baltose etiketėse ranka dailiai surašyti pavadinimai. Po viena spintele kabojo plieninių chirurgo instrumentų rinkinys. Oras atsidavė antiseptikais. Brodskis nesipriešindamas leidosi pririšamas diržais prie krėslo. Jo riešai, kulkšnys ir kaklas buvo apjuosti juodais odiniais diržais. Levas surišo kaliniui kojas, o Vasilijus — rankas. Jiems baigus Anatolijus nebegalėjo nė krustelėti. Levas pasitraukė. Chvostovas nusimazgojo rankas kriauklėje.

— Kurį laiką dirbau Gulage netoli Permės. Ligoninė buvo pilna žmonių, apsimetančių bepročiais. Jie darė viską, kad tik nebūtų varomi dirbti. Lakstydavo kaip gyvuliai, šūkalodavo nešvankybes, nusidraskydavo drabužius, viešai masturbuodavosi, tuštindavosi ant grindų, kaip įmanydami stengėsi mane įtikinti esą pamišę. Bet jais negalėjai tikėti. Mano pareiga buvo išsiaiškinti, kas meluoja, o kas iš tiesų beprotis. Taikėm daugybę mokslinių testų, bet kaliniai juos greitai perprasdavo, tos žinios pasklisdavo ir netrukus jau visi žinodavo, kaip elgtis, kad pergudrautum tą sistemą. Pavyzdžiui, jei kalinys sakosi esąs Hitleris, arklys ar kita panaši būtybė, nors tai neįmanoma, beveik visada nustatydavome, kad jis tik apsimeta esąs psichiškai nesveikas. Tada kaliniai liovėsi dėtis Hitleriu ir griebdavosi kur kas rafinuotesnių, išradingesnių apgavysčių. Pagaliau beliko viena išeitis atskleisti tiesą.

Daktaras pritraukė pilną švirkštą tiršto geltono aliejaus. Paskui padėjo jį ant plieninio padėklo, atsargiai nukirpo gabalą kalinio marškinių ir užveržė ranką guminiu varžčiu, kad iššoktų stora mėlyna vena.

— Girdėjau, kad šiek tiek išmanot mediciną. Ketinu jums į veną suleisti kamparo aliejaus. Ar žinot, kas tada bus?

— Mano medicininės patirties pakanka tik pagelbėti žmonėms.

— Ši injekcija taip pat gali jiems pagelbėti. Ji gali padėti suklaidintiesiems. Ji sukelia šoką. Ištiktas šoko žmogus neįstengia meluoti. Iš tiesų apskritai labai mažai ką teįstengia. Jeigu pajėgia kalbėti, kalba tik tiesą.

— Na tai imkitės darbo. Suleiskit tą aliejų ir klausykit, ką jums pasakysiu.

Chvostovas kreipėsi į Levą:

— Mes užkimšim jam burną guminiu kamšalu, kad per patį šoko smarkumą nenusikąstų liežuvio. O kai jis kiek aprims, atsargiai ištrauksim tą brūzgulį ir tada galėsit klausinėti.

Vasilijus pasiėmė skalpelį ir įniko jo smaigaliu valytis panages, o juodulius šluostė į skverną. Baigęs darbą padėjo skalpelį ir išsitraukė iš kišenės cigaretę. Daktaras papurtė galvą.