Том Смит - Vaikas 44

Duris atidarė jauna moteris. Daktaras buvo skaitęs Levo asmens bylą ir žinojo, kad jis turi žmoną — Raisą Gavrilovną Demidovą, dvidešimt septynerių metų mokytoją. Byloje nebuvo parašyta, kad ji graži. O jos grožis krito į akis ir tai turėtų būti paminėta byloje. Tokie dalykai svarbu. Daktaras nebuvo tam pasirengęs — grožiui jis neabejingas. Jaunystėje tam tikruose sluoksniuose garsėjo kaip mergišius. Ir dabar, prisiminęs senus gerus laikus, jis nusišypsojo šeimininkei.

Raisa atsakė jam tuo pačiu, parodydama eilę dantų, išmargintų geltonomis dėmėmis, be abejo, ne vienus metus stipriai rūko. Ji numanė, kad MGB atsiųs ką nors net neįspėjusi, ir laukė to žmogaus, kad įleistų jį pati.

— Aš daktaras Zarubinas. Mane atsiuntė aplankyti Levo.

— O aš Raisa, Levo žmona. Ar turit asmens pažymėjimą?

Daktaras nusiėmė skrybėlę, surado vizitinę kortelę ir padavė jai.

— Prašom. Vadinkit mane Moisejum.

Bute degė žvakės. Raisa paaiškino, kad elektra dingo tik trumpam — virš dešimto aukšto taip atsitinka nuolat. Dažnai tenka pakentėti tamsoje — kartais tik minutę, o kartais ir ištisą parą. Ji atsiprašė — nežinanti, kada vėl atsiras įtampa. Zarubinas bandė juokauti:

— Jis išgyvens. Ne gėlytė. Jei dar šiltas, vadinasi, tvarka.

Raisa paklausė, ar daktaras nenorėtų ko išgerti: karštas gėrimas ne pro šalį, juk lauke turbūt šalta. Jis neatsisakė, o kai šeimininkė ėmė jo paltą, palietė jos plaštaką.

Gydytojas nusekė paskui šeimininkę į virtuvę ir, atsišliejęs į sieną, susikišęs rankas į kišenes, žiūrėjo, kaip ji kaičia vandenį.

— Man rodos, vanduo jau karštas.

Taip, jis buvo pakankamai karštas. Ji užplikė arbatžolių mažame indelyje ir tik paskui įpylė arbatos į aukštą stiklinę. Arbata buvo stipri, kone juoda. Pripylusi pusę stiklinės, Raisa paklausė svečią:

— Mėgstat stipresnę?

— Kuo stipriausią.

— Tokią?

— Gal kiek praskieskit.

Kol šeimininkė pylė vandenį iš virdulio į stiklinę, Zarubino žvilgsnis slydo jos kūnu, krūtimis, juosmeniu. Ji vilkėjo pigiais drabužėliais — pilko kartūno suknelė, storos kojinės, naminis megztukas ant baltos palaidinukės. Daktaras nusistebėjo, kodėl Levas neaprengė jos, naudodamasis savo padėtimi, brangiais užsieniniais rūbais. Tačiau net masinės gamybos apdarai ir šiurkščios medžiagos nepaslėpė jos patrauklumo.

— Pakalbėkim apie jūsų vyrą. Kas jam?

— Jis karščiuoja. Skundžiasi, kad jam šalta, o kakta karšta. Jį krečia drebulys. Nieko nevalgo.

— Jam net geriau nevalgyti, kol karščiuoja. Bet jis galėjo prarasti apetitą ir dėl to, kad vartojo amfetaminą. Ar jūs žinot ką nors apie tai?

— Nieko nežinau, ką jis daro darbe.

— Ar nepastebėjot, kad būtų kaip nors pasikeitęs?

— Jis nekreipia dėmesio į valgį, išeina ir iki vėlumos negrįžta. Bet, matyt, taip reikia dėl darbo. Kai ilgą laiką įtemptai dirba, paskui pasidaro šiek tiek išsiblaškęs.

— Atmintis šlubuoja?

— Mums visiems atmintis šlubuoja.

Ji padavė gydytojui stiklinę.

— Gal cukraus?

— Būtų gerai truputis uogienės.

Ji pasistiebė prie viršutinės lentynos. Suknelė užpakaly pasikėlė ir atidengė ruoželį baltos glotnios odos. Zarubinas nurijo seilę. Raisa nukėlė stiklainį tamsiai raudonos uogienės, atsuko dangtelį ir padavė svečiui šaukštelį. Daktaras pakabino uogienės, įsidėjęs į arbatą pamaišė ir įžūliai pažvelgė šeimininkei į akis. Ši pajuto jo geismą ir nukaito. Jis matė, kaip jos kaklą užliejo raudonis.

— Ačiū.

— Gal jau norėtumėt apžiūrėti ligonį?

Ji vėl užsuko stiklainio dangtelį, padėjo uogienę ir pasuko į miegamąjį. O jis žiūrėjo, kaip uogienė tirpsta stiklinėj, ir nė nekrustelėjo.

— Gal pirmiau išgersiu arbatą. Nėra ko skubėti, niekur nenulėksi.

Moteriškei teko grįžti. Zarubinas suglaudęs lūpas vamzdeliu pūtė į arbatą, tokią karštą ir saldžią. Jis niekur neskubėjo. Ji sutrikusi lūkuriavo, o jis mėgavosi, kad verčia ją laukti.

Belangiame miegamajame buvo karšta ir tvanku. Zarubinas jau vien iš kvapo suprato, kad žmogus, gulintis lovoje, serga. Netikėtai pasijuto lyg ir nusivylęs. Svarstydamas, iš kur šis jausmas, atsisėdo ant lovos šalia Levo. Pamatavo jam temperatūrą. Didelė, bet ne kritiška. Pasiklausė plaučių ir neišgirdo nieko grėsmingo. Džiovos nėra. Niekas nerodo, kad būtų kas rimtesnio nei peršalimas. Raisa stovėjo šalia ir laukė. Jos rankos kvepėjo muilu. Daktarui jos artumas buvo malonus. Jis išsitraukė iš lagaminėlio rudo stiklo buteliuką ir atseikėjo šaukštą tiršto žalio skysčio.

— Būkit maloni, pakelkit jam galvą.

Žmona padėjo Levui atsisėsti. Zarubinas supylė skystį į gerklę. Vos ligonis prarijo, Raisa nuleido jo galvą ant priegalvio.

— Ko jam davėt?

— Tai stiprinantis vaistas — kad geriau miegotų.

— Jis ir taip nepraplėšia akių.

Daktaras neatsakė. Per sunku buvo sugalvoti, ką čia pamelavus. Narkotikas, kurio jis įdavė neva kaip vaisto, iš tiesų buvo paties daktaro sumanytas: barbitūratas, sumaišytas su haliucinogenu, ir dar pridėta cukraus sirupo su kvapiaisiais prieskoniais, kad nesijaustų skonio. Jo paskirtis buvo sukelti kūno ir sielos negalią. Išgertas skystis ima veikti nepraėjus nė valandai: pirmiausia kerta per raumenis — jie suglemba, atsipalaiduoja ir net menkiausias judesys virsta nepakeliamas. Haliucinogeninis poveikis išryškėja kiek vėliau. Ir tik po paros, jei ne vėliau, pacientas — šiuo atveju Levas — atgauna bemaž normalią būseną.

Zarubiną užvaldė mintis, kuri buvo šovusi dar virtuvėj, kai Raisa išraudo; dabar, užuodus muilą ant jos rankų, ta mintis virto planu. Jeigu jis raportuos, kad Levas sveikas, o tik apsimetė sergąs, kad savavališkai pasišalintų, tada jis beveik garantuotai bus suimtas ir tardomas. Kadangi buvo kilę ir daugiau abejonių dėl jo elgesio, šis svarus faktas leistų pateikti jam įtarimus. Greičiausiai jis būtų įkalintas. Jo žmona, gražioji jo žmonelė, liktų vieniša ir pažeidžiama. Jai reikėtų atramos, pagalbininko. Zarubino padėtis Valstybės saugumo pajėgose prilygsta Levo padėčiai, gal net viršesnė, vadinasi, jis galėtų pasiūlyti Raisai visai priimtiną, patogią išeitį. Tiesa, jis vedęs, bet ji galėtų būti jo meilužė. Zarubinas buvo įsitikinęs, kad Raisos gyvybės instinktas labai stiprus. Vis dėlto net viską susumavus gali būti kebloka pasiekti tai, ko jis nori. Jis atsistojo.

— Ar galėtume pasišnekėti akis į akį?

Virtuvėje Raisa sunėrė rankas. Tarpuakyje įsirėžė raukšlelė — mažytis brūkšnelis šiaip jau tobulame blyškiame veide. Zarubinas panoro lyžtelėti tą raukšlelę.

— Ar mano vyras pasveiks?

— Jis karščiuoja. Ir aš būčiau nusiteikęs tai pasakyti.

— Ką jūs būtumėt nusiteikęs pasakyti?

— Kad jis tikrai serga.

— Bet jis iš tiesų serga. Pats ką tik pasakėt.

— Argi jūs nesuprantat, kodėl aš atėjau?

— Atėjot dėl to, kad esat gydytojas, o mano vyras serga.

— Atėjau dėl to, kad esu gydytojas. Tai tiesa. Bet aš atsiųstas čionai patikrinti, ar jūsų vyras tikrai serga, ar tik bando išsisukti nuo darbo.

Raisa akimirką sutriko.

— Bet juk akivaizdu, kad jis serga. Bet kas tai pasakytų, tam nereikia būti gydytoju.

— Taip, bet čia esu vienas. Tik aš sprendžiu. Ir jie patikės tuo, ką aš pasakysiu.

— Daktare, jūs ką tik pasakėt, kad jis serga. Sakėt, kad jis karščiuoja.

— Ir esu pasirengęs tai įrašyti protokole, jeigu jūs sutiksit su manim permiegoti.