Том Смит - Vaikas 44

Raisa klausėsi vyro ir stebėjosi — staiga jis pasidarė be galo jausmingas. Liepė jam gulėti, ir neilgai trukus jis vėl užmigo. Praslinko jau beveik dvylika valandų, kai Zarubinas išėjo. Raisa dar nieko nevalgiusi. Niekingas seneliokas virto pavojingu priešu. Norėdama nuvyti baimes šalin, Raisa išvirė sriubos — tiršto sultinio su vištienos juostelėmis, o ne kokio ten daržovių viralo su vištos kauliukais. Sriuba lėtai leido burbuliukus ant mažos ugnies, kad būtų išvirusi, kai Levas vėl įstengs valgyti. Ji pamaišė sriubą ir prisipylė dubenėlį, bet kaip tik tuo metu kažkas pabeldė į duris. Tokiu vėlyvu laiku Raisa nebelaukė svečių, tad pasičiupo peilį nuo stalo ir laikydama jį už nugaros prisiartino prie durų.

— Kas ten?

— Majoras Kuzminas.

Ji nurimo.

Majoras Kuzminas galerijoje stovėjo su palyda — dviem žaliūkais kareivėliais.

— Kalbėjau su daktaru Zarubinu.

Raisa išpyškino:

— Nagi užeikit ir patys pamatysit, kaip Levas...

Kuzminas nustebo.

— Ką jūs, kam to reikia! Nenoriu jo varginti. Medicinos klausimais pasitikiu daktaru. Be to, atvirai šnekant, — tik nepalaikykit manęs bailiu, — bijau nuo jo užsikrėsti. Būtų negerai visiems iškristi iš rikiuotės.

Ji vargiai suprato, kas įvyko. Daktaras pasakė tiesą. Raisa prikando lūpą, kad neišduotų palengvėjimo. O svečias kalbėjo toliau:

— Buvau jūsų mokykloje ir paaiškinau, kad jūs negalėsit eiti į darbą, kol Levas atsigaus. Mums jo reikia sveiko. Tai vienas šauniausių mūsų karininkų.

— Jam pasisekė, kad jo bendradarbiai tokie dėmesingi.

Kuzminas praleido tą komplimentą pro ausis ir pasisukęs mostelėjo pareigūnui. Kareivis laikė popierinį maišą. Kaip atvėrusi duris jo nepastebėjo! Vaikinas priėjo ir atkišo maišą.

— Čia daktaro Zarubino lauktuvės. Ne man reikia dėkoti.

Raisa vis dar laikė peilį už nugaros, o maišui reikėjo abiejų rankų. Ji stumtelėjo peilį už sijono juosmens. Pajutusi, kad jis slystelėjo žemyn, žengtelėjo ir paėmė maišą, beje, sunkesnį, negu tikėjosi.

— Ar neužeisit?

— Ačiū, bet jau vėlu, be to, aš pavargęs.

Kuzminas palinkėjo Raisai labos nakties.

Ji užtrenkė duris ir nuėjo į virtuvę, padėjo lauktuves ant stalo, išsitraukė peilį iš po sijono ir perpjovė maišą. Jis pasirodė besąs pilnas apelsinų ir citrinų — tikrų skanėstų, o juk mieste trūksta paprasčiausio maisto. Raisa užsimerkė ir įsivaizdavo iškrypėlišką daktaro pasitenkinimą. Zarubinas džiaugsis, kad jam dėkinga — ne už vaisius, bet vien už tai, kad jis atliko savo pareigą, kad raportavo, jog Levas iš tiesų serga. Apelsinais ir citrinomis jis neabejotinai nori pasakyti, kad turinti jaustis jam skolinga. Būtų tik įsigeidęs — abu jau būtų buvę suimti. Ir Raisa sumetė vaisius į šiukšlių kibirą — paganė akis į skaisčią jų spalvą, paskui visus po vieną sumėčiojo. Ji nevalgys jo dovanos. Bet ir neverks. Vasario 19-oji

Tai buvo pirmas kartas per ketverius metus, kada Levas išėjo neplanuotų atostogų. Buvo ištisa kategorija Gulago kalinių, nuteistų už darbo drausmės pažeidimus; tie žmonės per ilgai buvo pasišalinę iš darbo vietos arba daugiau kaip pusvalandžiu pavėlavę į pamainą. Saugiau buvo nueiti į gamyklą ir pargriūti, iš tikrųjų pargriūti ant grindų, negu likti namie baiminantis, kad darbe sudribsi. Niekada pats darbuotojas nesprendė, ar jam dirbti, ar nedirbti. Levas žinojo — vargu ar jam kas gresia. Jį apžiūrėjo gydytojas (to neprisiminė, bet Raisa buvo minėjusi). Majoras Kuzminas pats buvo atėjęs jo aplankyti ir leido kurį laiką neiti į darbą. Vadinasi, jam neramu ne dėl to. Kuo ilgiau jis apie tai galvojo, tuo labiau buvo tikras. Jis nebenorėjo grįžti į darbą.

Jau trys dienos nebuvo išėjęs iš namų. Atsiskyręs nuo viso pasaulio, tvarsėsi lovoj, siurbčiojo pasaldintą karštą vandenį su citrina, srėbė barščius ir lošė kortomis su žmona, o ši jam, kaip ligoniui, nedarė nuolaidų ir beveik kaskart laimėdavo. Dažniausiai miegodavo, buvo laimingas, kad po tos pirmos paros nebekankina košmarai. Užtat vargino dvasios tuštuma. Išnykimo pojūtis jam nebuvo netikėtas; melancholiją jis priskyrė šalutiniam metamfetamino abstinencijos poveikiui. Bet juto ir kai ką blogesnio. Jis jau nuskandino kriauklėje atsargas — keletą maišelių pilkšvai baltų kristalų. Daugiau jokių narkotikų per areštus. Ar ne narkotikai sukėlė tokius pojūčius? O gal areštai? Kuo labiau jis sveiko, tuo lengviau jam buvo racionaliai paaiškinti pastarųjų kelių dienų įvykius. Jis padarė klaidą: ta klaida buvo Anatolijus Tarasovičius Brodskis. Tą niekuo dėtą žmogų sučiupo ir sutraiškė savo krumpliaračiais gyvybiškai svarbi, tačiau kartais ir klystanti Valstybės mašina. Paprasta ir apgailėtina. Pavienis žmogus niekada neįstengs nuginčyti jos operacijų tikslingumo. Kaipgi jis galėtų? Valdininkų darbo principai tvirti kaip uola. Apginti šalį kur kas svarbiau nei vieno žmogaus likimas, net tūkstančio žmonių likimas. Kokia visų Sovietų Sąjungos gamyklų, mašinų ir armijos vertė? Palyginti su jų verte, individo vertė be galo menka. Bet svarbiausia, kad Levas suvokė šias proporcijas. Vienintelė išeitis nemesti darbo — suvokti proporcijas. Išvados pagrįstos, o jis, deja, netikėjo nė viena jų.

Priešais jį Lubiankos aikštės centre stovėjo bronzinė Felikso Dzeržinskio statula; ją supo vejos lopinėlis, aplinkui ratu zujo automobiliai. Dzeržinskio biografiją Levas mokėjo atmintinai. Visi agentai mokėjo. Nuvertęs caro valdžią, Leninas įsteigė politinę policiją, Ypatingąją komisiją — ČK, o Dzeržinskis tapo pirmuoju jos vadovu, pirmuoju čekistu, kartu ir NKVD įkvėpėju. Jis tapo pavyzdžiu visiems būsimiems čekistams. Jų vadovėliuose buvo prikaišiota citatų, priskiriamų Dzeržinskiui. Bene garsiausias ir dažniausiai cituojamas jo posakis:

Čekistas turi pratinti savo širdį prie žiaurumo.

Žiaurumas buvo įtrauktas į jų darbo kodeksą. Žiaurumas buvo dorybė. Žiaurumas buvo būtinas. Žiaurumas žadino įkvėpimą. Žiaurumas žadėjo duoti raktus nuo vartų į tobulą Valstybę. Čekistas buvo kaip religinis fanatikas, tikintis doktrina, kurios pagrindinis įsakymas — žiaurumas.

Levas buvo ugdomas visų pirma kaip atletas, buvo lavinami fiziniai jo gebėjimai, miklumas; jo karjerai tai veikiau padėjo nei trukdė, kūrė jam patikimo žmogaus įvaizdį — bent jau tiek patikimo, kiek galima tikėtis ir iš mokslininko. Tačiau jis buvo verčiamas bent vieną vakarą per savaitę vargingai perrašinėti ranka visas citatas, kurias čekistui privalu mokėti atmintinai. Jis nebuvo knygų žiurkė, kurį slegia prasta atmintis, bet narkotikų vartojimas padarė savo. Vis dėlto privalėjo įsiminti svarbiausias politines kalbas. Net mažiausias apsirikimas būtų buvęs įtartinas. O dabar, po trijų dienų, priėjęs prie Lubiankos durų ir žvilgtelėjęs į Dzeržinskio statulą, kardu grasančią pilkam dangui, Levas pajuto, kad jo mintys pakrikusios: frazių nuotrupos iškyla atminty, bet ne reikiama tvarka. Visa, ką jis pajėgė tiksliai prisiminti iš daugelio tūkstančių žodžių, surašytų čekisto aksiomų ir principų biblijoje, buvo tik žodžiai apie žiaurumo svarbą.

Levas buvo palydėtas į Kuzmino kabinetą. Majoras sėdėjo krėsle ir pakvietė Levą sėstis priešais. Levas pakluso. Kuzminas nusišypsojo.

— Ar jau geriau jaučiatės?

— Taip, ačiū. Žmona sakė, kad buvote atėjęs.

— Buvom susirūpinę dėl jūsų. Iki šiol dar nė sykio nesirgot. Aš peržiūrėjau jūsų raportus.

— Turiu atsiprašyti.

— Tai ne jūsų kaltė. Jūs labai drąsiai puolėt į tą upę. Ir mes džiaugiamės, kad jį išgelbėjot. Jis pateikė mums vertingos informacijos.