Том Смит - Vaikas 44

— Prašyčiau čionai nerūkyti.

Vasilijus paslėpė cigaretę. Daktaras patikrino švirkštą. Adatos smaigalyje kabojo geltonas lašelis aliejaus. Viskas gerai. Įsmeigė adatą Brodskiui į veną.

— Turime leisti iš lėto. Per greitai suleidus galima sukelti emboliją.

Jis spustelėjo stūmoklį, ir geltonasis aliejus, tirštas kaip sirupas, ėmė sruventi kaliniui į ranką.

Suveikė greitai. Ūmai Anatolijaus Brodskio akys apsidūmė, iš jų dingo nuovoka: obuoliai išvirto iš akiduobių, o kūnas ėmė tampytis, lyg per krėslą, prie kurio buvo pririštas, būtų paleista tūkstančio voltų įtampa. Adata vis dar stirksojo kalinio rankoje; į jo kraują buvo subėgusi tik maža dalis aliejaus.

— Įšvirkšim dar šiek tiek.

Suleidus dar penkis mililitrus, pro Anatolijaus lūpų kampučius ėmė veržtis putos — maži balti burbuliukai.

— Vėl palūkėsim, palūkėsim, palūkėsim, o dabar suleisim visą.

Chvostovas suleido likusį aliejų, ištraukė adatą, vatos tamponu užspaudė dūrio skylutę rankoje ir atsitraukė.

Dabar Brodskis panėšėjo veikiau į mašiną, dirbančią neleistinu krūviu, nei į žmogų. Jo kūnas taip įsirėžė į diržus, lyg jį būtų veikusi kokia pašalinė jėga. Paskui kažkas trakštelėjo: mėšlungio tąsoma ranka su tokia jėga veržėsi iš diržų, kad lūžo riešo kaulas. Chvostovas įdėmiai apžiūrėjo sužalotą vietą, jau pradedančią tinti.

— Taip būna. — Jis dirstelėjo į laikrodį ir pridūrė: — Luktelėkim dar truputį.

Dvi putų srovelės nutįso kaliniui iš lūpų kampučių, nubėgo per smakrą ir nuvarvėjo ant kojų. Traukuliai pamažu silpo.

— Puiku. Galit klausinėti. Žiūrėsim, ką jis sakys.

Vasilijus priėjo ir ištraukė iš burnos guminį kaištį. Brodskis privėmė jam ant skverno putų ir seilių. Vasilijus atsigręžė su nepasitikėjimu.

— Kokį šūdą jis mums pasakys būdamas tokios būsenos?

— Pabandykit.

— Su kuo tu dirbai?

Užuot atsakęs, žmogus bejėgiškai sudribo krėsle ir tik sugargaliavo. Iš nosies jam pasipylė kraujas. Chvostovas nušluostė jį servetėle.

— Bandykit vėl.

— Su kuo tu dirbai?

Brodskio galva nusviro kaip skudurinės lėlės: tarsi ir gyvas, gali judėti, bet nė nekrusteli. Tik išsižioja ir vėl užsičiaupia, liežuvis lenda lauk — lyg ir bando kalbėti, bet jokio garso.

— Bandykit dar.

— Su kuo dirbai?

— Bandykit dar.

Vasilijus papurtė galvą ir kreipėsi į Levą:

— Tikra nesąmonė. Pabandykit jūs.

Levas stovėjo priglaudęs nugarą prie sienos — nejučiom stengėsi laikytis kuo atokiau. Bet dabar priėjo.

— Su kuo jūs dirbot?

Kaliniui iš burnos išsprūdo keisti garsai, lyg kūdikio veblenimas. Chvostovas sunėrė rankas ant krūtinės ir įsmeigė žvilgsnį Brodskiui į akis.

— Bandykit dar sykį. Pradėkit nuo paprasčiausių klausimų. Paklauskit, kuo jis vardu.

— Kuo jūs vardu?

— Bandykit. Žinau, ką sakau. Jis jau peikėjasi. Nagi.

Levas priėjo visai arti — taip, kad ištiesęs ranką galėjo pridėti delną jam prie kaktos.

— Kuo jūs vardu?

Brodskio lūpos sujudėjo.

— Anatolijus.

— Anatolijau Tarasovičiau, su kuo jūs dirbot?

Jis nebedrebėjo, akys grįžo į akiduobes.

— Su kuo jūs dirbot? Su kuo jūs dirbot?

Valandėlę buvo tylu. Paskui jis prašneko — silpnu balsu, paskubom, tarsi per miegus:

— Su Ana Achmatova. Su Dora Andrejevą. Su Arkadijum Maslovu. Su Matiašu Rakošiu.

Vasilijus išsitraukė bloknotą ir užsirašė pavardes.

— Ar kuri tų pavardžių jums girdėta?

Taip, Levas prisiminė jas visas. Ana Achmatova — jos katė vos neapako. Dora Andrejevą — jos šuo nieko neėdė. Arkadijus Maslovas — jo šuo susilaužė priekinę leteną. Abejonės sėkla, kuri nesuvirškinta ramiai glūdėjo Levo skrandyje, sudygo.

Anatolijus Tarasovičius Brodskis buvo veterinaras.

Anatolijus Tarasovičius Brodskis buvo tik veterinaras, ir niekas daugiau. Vasario 17-oji

Daktaras Zarubinas užsidėjo skrybėlę, pamuštą audinės kailiuku, pasiėmė odinį lagaminėlį ir ėmė brautis iš perpildyto tramvajaus abejingai atsiprašinėdamas. Šaligatvis buvo apledėjęs, ir daktaras, žengdamas nuo laiptukų, prisilaikė už tramvajaus šono. Staiga jis pasijuto senas, netvirtai stovintis ant kojų, bijantis paslysti ir parpulti. Slėgė jį ta senatvė.

Tramvajus nuvažiavo savo keliu. Zarubinas apsidairė, ar tikrai išlipo ten, kur reikia. Juk gerai nepažįsta rytinių priemiesčių. Bet susiorientavo be vargo — kelionės tikslas aiškiai išsiskyrė pilkame žiemos danguje. Kitapus kelio bent kelis šimtus metrų tęsėsi, stelbdami viską aplinkui, keturi U pavidalo gyvenamieji korpusai, išdėstyti poromis tarsi vienas kito atspindys. Gydytojas žavėjosi moderniu kompleksu, kuriame gyveno tūkstančiai šeimų. Juk tai ne šiaip daugybė butų. Tai naujosios eros simbolis. Jokių privačių vienaaukščių ar dviaukščių valdų. Tie namukai buvo nugriauti ir virto statybiniu laužu, o jų vietoje iškilo dailūs, valstybės suprojektuoti ir jai priklausantys gyvenamieji namai, visi kaip vienas nudažyti pilkai ir griežtai surikiuoti vienas šalia kito. Dar niekur nebuvo matęs visiškai tokių pačių pastatų, pakartotų tiek daug sykių įvairiomis kryptimis taip, kad namas būtų tiksli gretimo kopija. Kuplios sniego kepurės ant stogų susiliejo į baltą liniją, kurią nubrėžė Dievas sakydamas: toliau nevalia, dangus priklauso man. Štai koks iššūkis jų laukia dabar: dangus. Juk jis tikrai nėra Dievo nuosavybė. Kažkur viename iš tų keturių pastatų yra butas 31425A, jame gyvena MGB pareigūnas Levas Stepanovičius Demidovas.

Šį rytą majoras Kuzminas informavo daktarą apie netikėtą Levo pasitraukimą. Jis išėjo prasidėjus kryžminei apklausai, pareiškęs, kad karščiuoja ir nebegali eiti pareigų. Majoras susidomėjo, kodėl Levas pasitraukė kaip tik dabar. Ar jis iš tiesų pasiligojo? Ar išėjo namo dėl kitų priežasčių? Kodėl pradžioje tikino esąs sveikas ir galįs dirbti, o įpareigotas ištardyti įtariamąjį prabilo jau kitaip? Ir kodėl mėgino pats vienas apklausti išdaviką? Gydytojas buvo pasiųstas nustatyti, ar Levas tikrai serga, ir pateikti ataskaitos apie pacientą. Kitaip sakant — pašnipinėti.

Kaip medikas, jis dar net neapžiūrėjęs Levo spėjo, kad jo sveikata bus pašlijusi dėl ilgo buvimo lediniame vandenyje, gal jam net plaučių uždegimas, kurį dar pasunkino amfetamino dozė. Jeigu taip, jeigu Demidovas tikrai ligonis, Zarubinas turės elgtis kaip dera gydytojui ir padėti jam pasveikti. O jei vis dėlto paaiškėtų, kad jis kokiais nors sumetimais tik simuliuoja ligą, tada Zarubinui tektų elgtis kaip MGB pareigūnui — įduoti jam stiprių raminamųjų ir pasakyti, jog tai vaistas arba tonizuojamasis preparatas. Tada Demidovas visą parą būtų apkvaitęs ir negalėtų pasprukti, o per tą laiką majoras nuspręstų, ką daryti toliau.

Pažvelgus į metalinį aukštų planą, pritvirtintą prie betoninio stulpo palei pirmo pastato cokolį, galėjai nustatyti, kad 31425A butas yra trečio korpuso keturioliktame aukšte; kur eiti, rodė jau pats adresas — 3 / 14 / 25A. Liftas — švari, žvilganti metalinė dėžė, kurioje galima tilpti dviese, o nebijant susispausti ir keturiese, — nudundėjo viršun iki trylikto aukšto, ten trumpai stabtelėjo, tarsi norėtų atsikvėpti, ir tik tada pakilo į reikiamą. Zarubinui teko abiem rankomis atstumti stringančias groteles. Tokiam aukštyje vėjas, pučiantis per atvirą betoninę galeriją, iš akių spaudė ašaras. Jis pažvelgė laukan, į apšepusius apsnigtos Maskvos pakraščius, paskui pasuko į kairę, praėjo pro 31423A, 31423B, 31424A, 31424B butus ir galiausiai pamatė numerį 31425A.