Том Смит - Vaikas 44

*

Priešais pagrindines mokyklos duris kitapus gatvės, mažaaukščio gyvenamojo namo prieangyje, stovėjo Levas. Buvo be uniformos, vilkėjo skolintais civiliniais drabužiais — ilgu pilkos vilnos apsiaustu, siekiančiu kulkšnis, ant kaktos buvo užsismaukęs storą kailinę kepurę; nė vienas tų skolintų daiktų žmonai nekris į akį, jei netyčia ir pažvelgs jo pusėn. Levas trypė, kad nešaltų kojos, ir žvilgčiojo į laikrodį — nerūdijančio plieno Poliot Aviator, kurį jam gimtadienio proga buvo padovanojusi žmona. Pamokos netrukus baigsis. Levas žvilgtelėjo į žibintą virš galvos. Radęs pamestą šluotą, jos kotu sudaužė lemputę, ir prieangis paskendo tamsoj.

Žmona sekama nebe pirmą sykį. Prieš trejus metus Levas sekė visai ne dėl to, kad ji būtų atrodžiusi politiškai nepatikima. Dar nė metai nebuvo praėję nuo jų sutuoktuvių. Raisa darėsi vis santūresnė ir uždaresnė. Juodu gyveno lyg ir kartu, lyg ir atskirai: abu ištisomis dienomis dirbo, tik trumpai pasimatydavo rytais ir vakarais — pabendraudavo tiek, kiek du žvejų laivai, kasryt išplaukiantys iš to paties uosto. Jis nesijautė po vedybų bent kiek pasikeitęs ir negalėjo suprasti, kodėl ji ištekėjusi persimainė. Kaskart jam prabilus apie tai, Raisa pareikšdavo, kad jaučiasi prastai, bet pas gydytoją nėjo, ir gana. Tai truko mėnesį, ir kitą, ir trečią. Kiekgi galima negaluoti? Vienintelė priežastis, rodėsi jam, ta, kad ji pamilo kitą vyriškį.

Kilus tokiam įtarimui, jis pavedė neseniai pradėjusiam darbuotis jaunam perspektyviam agentui sekti Raisą. Agentas tai ir darė savaitę. Nors ir nesmagus žingsnis, Levas turėjo pasiteisinimo motyvą — meilė. Vis dėlto jis rizikavo, ir ne vien dėl to, kad Raisa galėjo apie tai sužinoti (būtų ėmusi jį niekinti). Jeigu būtų sužinoję jo bendradarbiai, galėjo visaip pamanyti. Jei Levas negali pasitikėti žmona kaip moterimi, argi gali pasitikėti Ja politiškai? Ar ji neištikima, ar ištikima, užsiima ardomąja veikla ar ne, visiems būtų buvę geriau nutrėmus ją į Gulagą. Dėl visa ko. Jei taip būtų nutikę, Raisa nebūtų buvusi kalta dėl neištikimybės ir niekas niekada nebūtų sužinojęs, kad buvo jo sekama. Tąkart Levas pamažu aprimo ir suprato, kad jam tereikia būti kantriam, dėmesingam ir pagelbėti Raisai išsikapstyti iš bėdų, kad ir kokios jos būtų. Per kelis mėnesius jųdviejų santykiai pagerėjo. Levas perkėlė jaunąjį agentą į Leningradą, skyrė jam kitas pareigas, lyg ir paaukštino.

Šįsyk reikalas buvo visiškai kitoks. Nurodymas tirti gautas iš aukščiau. Sekamuoju asmeniu oficialiai susidomėjo valstybė, jos saugumo organai. Ant kortos pastatyta ne jų santuoka, o gyvybė. Levas neabejojo, kad Raisos vardą į Anatolijaus Brodskio prisipažinimą įbruko Vasilijus. Nieko nereiškė, kad prisipažinimą patvirtino kitas agentas: arba tai buvo konspiracija, begėdiškas melas, arba Vasilijus įteigė tą vardą Brodskiui per apklausą — neturėjo būti sunku. Levas jautėsi kaltas. Trumpam pasitraukęs iš darbo, jis suteikė Vasilijui galimybę ir šis ja pasinaudojo su neprilygstamu nuožmumu. Levas pakliuvo į spąstus. Jis negalėjo pareikšti, kad melagingas pats prisipažinimas — tai oficialus dokumentas, toks pat tikras kaip bet kuris prisipažinimas. Beliko viena išeitis: pareikšti didžiulį pasipiktinimą spėjant, kad išdavikas Brodskis norėjo apkaltinti Raisą iš keršto. Išklausęs tą paaiškinimą Kuzminas paklausė, iš kur išdavikas galėjo žinoti, kad Levas turi žmoną. Iš nevilties Levui teko sumeluoti — pasakyti, neva paminėjęs žmonos vardą kalbėdamas su Brodskiu. Bet Levas buvo prastas melagis. Gindamas žmoną jis apkaltino save. Kas užstoja kitą, susieja su juo savo likimą. Kuzminas nusprendė, kad saugumo pažeidimas, jeigu toks tikrai buvo, privalo būti kruopščiai ištirtas.

Arba tuo turįs užsiimti pats Levas, arba leisti imtis tyrimo kitam agentui. Išgirdęs tokį ultimatumą, jis teisinosi nusikaltęs tik tuo, kad paminėjo žmonos vardą. Prieš trejus metus jis atsikratė įtarimų, kad žmona jam neištikima, o dabar lygiai taip pat jis turi išsklaidyti įtarimus, kad ji neištikima valstybei.

Pro mokyklos duris gatvėn pabiro ir į visas puses pasklido vaikai. Viena mergaičiukė perbėgo kelią, movė tiesiai prie Levo ir įsmuko į namą, kuriame jis slėpėsi. Nerdama į tamsą, ji užmynė ant lemputės šukių, jos sutraškėjo ir mergaitė stabtelėjo — svarstė, ar užkalbinti tą svetimą vyrą. Levas atsisuko į ją. Ilgi juodi mergaitės plaukai perrišti raudonu kaspinu. Jai gal septyneri metai. Skruostai paraudę nuo šalčio. Ūmai ji puolė bėgti laiptais aukštyn kaukšėdama bateliais, kuo toliau nuo nepažįstamojo, greičiau namo, kur ji, tokia mažytė, dar jaučiasi saugi.

Levas prisiartino prie stiklinių durų ir stebėjo, kaip paskutiniai moksleiviai eina iš mokyklos. Žinojo, kad Raisos tvarkaraštyje nėra jokios užklasinės veiklos, vadinasi, ji tuoj pasirodys. O štai ir ji: stovi prie pagrindinių durų su bendradarbiu, pagyvenusiu vyriškiu. Žila tvarkingai apkirpta barzda, akiniai apskritais stiklais. Jis gan patrauklus. Atrodo išsilavinęs, kultūringas, akys gyvos, rankinė pilna knygų. Tikriausiai Ivanas, rusų kalbos mokytojas: Raisa buvo jį minėjusi. Levas tikėjosi, gal veikiau norėjo, kad jie prie durų ir atsisveikintų, bet ne: juodu išėjo drauge ir žingsniavo vos ne susiglaudę, nerūpestingai šnekučiuodamiesi. Levas laukė ir stebėjo, kas bus toliau. Jie elgėsi kaip artimi draugai; Raisa nusijuokė, o Ivanas patenkintas nusišypsojo. Ar Levas ją prajuokindavo? Kažin, nebent labai retai. Dažniau jinai iš jo pasijuokia, kai jis pasako nei šį, nei tą arba už ko nors negrabiai užkliūva. Jis nepyksta, nes turi humoro jausmą, bet anekdotų nepasakoja. O Raisa pajuokauti moka. Juk kai pirmąsyk susitiko, net ir tada jinai jį apgavo — pasivadino Lena. Jis niekada ir neabejojo, kad ji sumanesnė už jį.

Kojos Levui visai sustiro. Gera būtų pajudėti. Jis vilkosi žmonai iš paskos, atsilikęs per kokius penkiasdešimt metrų. Blausioje oranžinėje žibintų šviesoje nesunku buvo sekti — gatvė beveik tuščia. Bet tik tol, kol juodu pasuko į pagrindinę gatvę — Avtozavodskajos; taip vadinasi ir metro stotis, į kurią jie tikriausiai traukia. Prie maisto parduotuvių nutįsusios eilės užtvenkia šaligatvį. Kaip Levui nepamesti iš akių žmonos, juoba kad ji vilki neišskirtiniais drabužiais? Nieko kito nelieka, tik paspartinti žingsnį, kad sumažėtų nuotolis. Ir jis priartėja ligi keliolikos metrų. Neatsargu: per tokį atstumą Raisa gali jį pamatyti. Ji su Ivanu pasuka į Avtozavodskajos stotį ir dingsta minioje. Levas braunasi iš paskos, nardydamas tarp žmonių. Į priemiesčius skubančių keleivių minioje kaipmat pamesi ją iš akių. Juk Pravda vis giria šį metropoliteną, vadina jį geriausiu pasaulyje ir judriausiu — kasdien metro traukiniais važinėja milijonai.

Nuo stoties durų jis pasileidžia akmeniniais laiptais žemyn, į apatinį vestibiulį — prabangią salę, vertą ambasadoriaus menės: kreminio marmuro kolonos, poliruoti raudonmedžio turėklai, šviestuvai įtaisyti matinio stiklo kupoluose. Bet dabar spūsties metas, per žmones nė grindų neįžiūrėsi. Tūkstančiai keleivių, susisupusių į ilgus apsiaustus ir šalikus, grūdasi eilėse prie sukamųjų vartelių. Levas pasuka laiptais aukštyn prieš srovę, kad atsidūręs aukštėliau žvelgtų per žmonių galvas. Raisa ir Ivanas jau perėjo plieninį kontrolės užtvarą ir dabar laukia eilėje prie eskalatoriaus. Levas vėl įsimaišo į minią, ieško laisvesnio tarpelio ir spraudžiasi paskui. Tačiau įstrigus kūnų grūstyje tenka elgtis ne visai mandagiai, skintis kelią stumdant žmones į šalis. Niekas nesipriešina, nebent tylomis piktinasi: juk nežino, kas toks Levas.