Том Смит - Vaikas 44

Riebalų lašas paptelėjo ant grindų nuo Stepano pirštų. Tėvas įbedė akis į tą lašelį ir paklausė:

— Argi jinai išdavikė?

— Tėti, ji mokytoja. Ji dirba. Eina namo. Dirba. Eina namo.

— Tada taip jiems ir pasakyk. Argi yra įrodymų? Kodėl jie vis prisigalvoja tokių dalykų?

— Yra šnipo prisipažinimas (tas šnipas jau sušaudytas). Jis paminėjo jos vardą ir pareiškė dirbęs su ja. Bet aš žinau, kad tas prisipažinimas melagingas. Žinau, kad tas šnipas iš tiesų buvo tik veterinaras, ir daugiau nieko. Mes suėmėm jį per klaidą. Esu tikras, kad jo prisipažinimą sufabrikavo pareigūnas, norintis man pakenkti. Žinau, mano žmona nekalta. Viskas daroma iš keršto. Bet tas kitas mane nurungė. Įkliuvau į spąstus.

Stepanas nusišluostė rankas į Anos prijuostę.

— Tai pasakyk jiems tiesą. Tegul tave išklauso. Demaskuok tą pareigūną. Juk tu šioks toks viršininkas.

— Matai, tas prisipažinimas, tikras ar suklastotas, laikomas tiesa. Tai oficialus dokumentas, ir jame paminėta mano žmona. Jei ginsiu Raisą, vadinasi, bandysiu nuginčyti valstybinį dokumentą. Jeigu jie sutiktų, kad vienas dokumentas yra klaidingas, turėtų pripažinti, kad ir kiti tokie gali būti. Trauktis jie nebegali. Sudrebėtų pamatai. Tektų suabejoti visais prisipažinimais.

— O ar negali pasakyti, kad tas šnipas — tas veterinaras — buvo nepelnytai apkaltintas?

— Galiu. Kaip tik tai ir ketinu daryti. Bet jei tai pareikšiu ir manim nepatikės, jie suims ne tik ją, bet ir mane. Jeigu ji nusikalto, o aš tvirtinsiu, kad ji nekalta, būsiu nusikaltęs ir aš. Ir tai dar ne viskas. Žinau, kuo baigiasi tokios bylos. Labai tikėtina, kad jie suims ir jus abu. Vienas Baudžiamojo kodekso skyrius leidžia patraukti baudžiamojon atsakomybėn bet kurį nuteisto nusikaltėlio šeimos narį. Jūs būsit kaltinami bendrininkavimu.

— O jei pasakysi jiems, kad ji šnipė, jei ją įskųsi?

— Nežinau.

— Ne, žinai.

— Mes liksim gyvi. O ji mirs.

Vanduo vis dar kunkuliavo ant ugnies. Šiek tiek patylėjęs Stepanas vėl prabilo:

— Tu atėjai pas mus, nes nežinai, kaip elgtis. Atėjai, nes esi geras žmogus ir nori, kad tau patartume pasielgti taip, kaip reikalauja teisingumas, kaip reikalauja padorumas. — Levas tebetylėjo. Stepanas kalbėjo toliau: — Tu nori sulaukti iš mūsų tinkamo patarimo. Kas būtų, jei pasakytum jiems, kad jie klysta, kad Raisa nekalta?

— Taip ir norėčiau pasakyti.

— Ir išdrįstum prisiimti pasekmes?

— Taip.

Stepanas žiūrėdamas į Aną linktelėjo, o paskui pridūrė:

— Bet aš negaliu duoti tau tokio patarimo. Ir kažin ar tikrai tiki, kad jį duosiu. Ką aš galiu? Paprasčiausiai trokštu, kad mano žmona gyventų. Trokštu, kad mano sūnus gyventų. Ir pats noriu gyventi. Padaryčiau viską, kad taip ir būtų. Kaip suprantu, už tris gyvybes prašoma vienos. Nepyk. Žinau, tikėjaisi iš manęs daugiau. Tačiau mes, Levai, jau seni. Gyvenimo Gulage neištvertume. Būtume atskirti vienas nuo kito. Mirtume vieniši.

— O jei judu būtumėt jauni, ką tada patartum?

Stepanas linktelėjo.

— Taip, tu teisus. Mano patarimas būtų toks pat. Bet nesmerk manęs. Ko tikėjaisi eidamas čionai? Nagi prisipažink, Levai. Ar tikėjaisi, kad mes išdidžiai pareikšim: kas mums ta mirtis? Ir ką jau mes pasiektume, paaukoję savo gyvybę? Ar bent išgelbėtume tavo žmoną? Ar judu laimingai gyventumėt drauge? Jeigu taip būtų, mielai paaukočiau savo gyvybę už dvi jūsų. Bet to nebūtų. Rezultatas būtų tik toks, kad visi žūtume — visi keturi, bet tu mirtum žinodamas, kad pasielgei dorai.

Levas žvilgtelėjo į motiną. Jos veidas buvo baltas kaip kopūstlapiai, kuriuos laikė rankoje. Moteriškė buvo visai rami. Ji neprieštaravo nei vienam, nei kitam, tik paklausė:

— Iki kada turi apsispręsti?

— Man duota dvi dienos įrodymams surinkti. Poryt turėsiu raportuoti.

Tėvai toliau taisė vakarienę: vyniojo maltą mėsą į kopūsto lapus ir guldė balandėlius vieną šalia kito į kepimo skardą. Nė vienas netarė nė žodžio. Tik kai skarda jau buvo pilna, Stepanas paklausė:

— Ar vakarieniausi su mumis?

Nuėjęs paskui mamą į svetainę, Levas pamatė, kad stalas jau padengtas trims.

— Ar laukiat svečių?

— Taip, žadėjo ateiti Raisa.

— Mano žmona?

— Ji ateis vakarienės. Kai pasibeldei, mes pamanėm, kad ji.

Ana padėjo ant stalo ketvirtą lėkštę ir paaiškino:

— Ji mus aplanko kone kas savaitę. Ji tau nesiskundžia, kokia vieniša jaučiasi, kai tenka valgyti šnekantis tik su radiju. Mudu ją labai pamilom.

Ir iš tiesų Levas niekada nepareina iš darbo septintą. Įprotį ilgai dirbti vakarais skatino Stalinas, pats kankinamas nemigos ir pamiegantis naktį ne ilgiau kaip keturias valandas. Levas buvo girdėjęs, kad Politbiure niekam nevalia eiti namo, kol Stalino kabinete dega šviesa, o ji paprastai užgęsta tik po vidurnakčio. Nors Lubiankoje nebuvo griežtai laikomasi tos taisyklės, vis dėlto derėjo šitaip rodyti atsidavimą. Retas pareigūnas sėdėjo darbe trumpiau kaip dešimt valandų per dieną, nors didumą to laiko kartais ir nieko neveikė.

Išgirdęs beldžiantis, Stepanas atidarė duris ir įleido Raisą į prieškambarį. Pamačiusi Levą, ji nustebo ne mažiau nei jo tėvai. Stepanas paaiškino:

— Jis dirbo netoliese. Bent kartą galėsim pavakarieniauti visi drauge.

Ji nusivilko paltą. Stepanas paėmė Jį ir tarė:

— Tu, žinoma, sušalai.

— Aš išalkau.

— Vadinasi, pataikei.

Raisa priėjo prie Levo ir nužvelgė jį nuo galvos ligi kojų.

— Iš kur tie drabužiai?

Levas nudelbė akis į savo aprangą — kelnes, marškinius ir švarką.

— Pasiskolinau. Reikėjo darbui.

— Suprantu: verčiau neklausinėti.

Raisa prisislinko arčiau ir pašnibždėjo Levui į ausį:

— Tie marškiniai dvokia.

Levas pasuko į vonios kambarį.

— Bent jau nusiprausiu.

Vonios tarpdury jis atsigręžė ir pamatė Raisą, padedančią uošviams dengti stalą.

Levas užaugo name be karšto vandens. Tėvai senuoju butu dalijosi su tėvo dėde ir svetima šeima. Buvo tik du miegamieji — po vieną šeimai. Bute nebuvo nei tualeto, nei vonios: namo gyventojai naudojosi bendrais patogumais lauke, bet ir ten iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo. Rytais tekdavo ilgai stovėti eilėje, net ir žiemą, sningant ant galvos. Praustuvas bute su karšto vandens srove rodėsi neįmanoma prabanga, svajonė. Levas nusivilko marškinius ir nusiprausė, paskui pravėręs duris paprašė tėvo paskolinti marškinius. Nors tėvo kūnas buvo darbo išsekintas — pakumpęs bestovint prie konvejerio, sulinkęs kaip tankų šarvai, kuriuos jis lankstė, — jo stotas buvo panašus kaip sūnaus: tvirtas, raumeningas ir plačiapetis. Tad marškiniai tiko, nors ir aptempti.

Persirengęs Levas sėdosi prie stalo. Kol balandėliai troškinosi orkaitėje, šeimynos laukė užkandžiai: marinuoti agurkai, grybai, o svarbiausia — ploni griežinėliai veršiuko liežuvio, virto su mairūnu, atšaldyto su drebučiais ir patiekto su krienais. Gausios vaišės. Levas nepadėjo šeimininkėms, tik žiūrėjo ir skaičiavo, kiek kainuoja kiekvienas patiekalas: štai liežuvio griežinėlis už Anatolijaus Brodskio gyvybę. Net negera! Ir Levas metė:

— Dabar matau, ko čia lankaisi kas savaitę.

Raisa nusišypsojo.

— Tikrai, jie mane lepina. Sakau jiems, kad man užtektų ir košės, bet...

Įsiterpė Stepanas:

— O kaipgi kitaip, juk ir patys lepinamės.

Levas apsimestinai nerūpestingai paklausė žmoną:

— Atėjai tiesiai iš darbo?

— Taip.

Melas. Ji dar kažkur vaikščiojo su Ivanu. Bet Levui nespėjus sugalvoti, ką čia pasakius, Raisa pasitaisė: