Том Смит - Vaikas 44

Levas nuėjo į virtuvę ir nusimazgojo rankas. Pagaliau atsirado šiltas vanduo. Neskubėdamas, negailėdamas laiko, kruopščiai trynė mažą muilo gabaliuką, kol tas suputojo: po šitokių darbų reikėjo gerai nusišveisti odą, kad nebeliktų purvo. Ką jis bandė nuplauti nuo rankų? Išdavystę? Ne, metaforos jam ne galvoj. Jis mazgojo rankas, nes jos buvo nešvarios. Jis darė kratą savo bute, nes ji turėjo būti padaryta.

Į buto duris kažkas pabeldė. Levas nusiplovė nuo riešų iki alkūnių aptekusias gelsvas putas. Vėl beldžia. Varvindamas lašus nuo dilbių, Levas nuskubėjo į prieškambarį ir šūktelėjo:

— Kas ten?

— Čia aš, Vasilijus.

Levas užsimerkė jausdamas, kaip tankiai plaka širdis, bandė sutramdyti kylantį pyktį. Vasilijus vėl pabeldė.

— Levai!

Levas priėjo prie durų ir atidarė. Vasilijų atlydėjo dar du. Vienas — jaunas pareigūnas, Levui nepažįstamas. Veidas švelnių bruožų, oda balta kaip popierius. Jis žvelgė į Levą negyvomis akimis, tarsi dviem stiklo rutuliukais, įspaustais į tešlos kamuolį. Antrasis pareigūnas buvo Fiodoras. Vasilijus žino, ką pasirinkti. Tasai blyškiaveidis — jo apsauginis, neabejotinai stiprus, geras šaulys, galbūt meistriškai valdantis peilį. O Fiodorą atsivedė, kad paerzintų Levą.

— Kas nutiko?

— Atėjom padėti. Majoras Kuzminas atsiuntė.

— Ačiū, bet kontroliuoju tyrimą.

— Žinoma. Mes tik pagelbėti.

— Ačiū, bet to visai nereikia.

— Užeikim į vidų, Levai. Tolokai keliavom, o lauke šalta. Ar kas nors kliudo mums užeiti?

— Niekas nekliudo.

Ką darys, Levas turėjo juos įsileisti.

Nė vienas iš trijų atvykėlių nenusiavė snieguotų batų; tirpstantis sniegas dribo nuo jų ir sunkėsi į kilimą. Levas užtrenkė duris, nes įtarė, kad Vasilijus atėjo jo paerzinti: norėjo išvesti Levą iš kantrybės. Jam reikėjo kokio nors argumento, neatsargiai mestos pastabos kaltinimui sustiprinti. Juk sunku išlikti santūriam, kai tavo namuose priešas.

Levas pasiūlė svečiams arbatos arba degtinės — ko pageidautų. Vasilijaus priklausomybė nuo svaigalų niekam nebuvo paslaptis, bet tai buvo laikoma pačia mažiausia yda, o gal suvis ne yda. Jis papurtė galvą, atsisakė Levo vaišių ir įkišo galvą į miegamąjį.

— Ir ką radote?

Nelaukdamas atsakymo, Vasilijus įžengė į kambarį ir dirstelėjo į apverstą čiužinį.

— Jo net neperpjovėt.

Pasilenkė ir išsitraukė peilį, pasirengęs išversti čiužinio vidurius. Levas čiupo jam už rankos.

— Daiktus, paslėptus kamšale, galima ir užčiuopti. Neraižykit jo.

— Vadinasi, ketinate viską sutvarkyti kaip buvę?

— Suprantama.

— Vis dar manote, kad žmona nekalta?

— Neradau nieko, kas verstų manyti antraip.

— Ar galiu duoti patarimą? Susiraskit kitą žmoną. Raisa graži. Bet gražių moterų daugybė. Gal būtų naudingiau pasirinkti ne tokią gražuolę?

Vasilijus išsitraukė iš kišenės pluoštą sulamdytų nuotraukų ir padavė Levui. Visose nufotografuota Raisa su Ivanu, literatūros mokytoju, veikiausiai mokyklos kieme.

— Ji krušasi su juo, Levai. Ji išdavikė ir kekšė.

— Paveiksluota mokykloje. Abu joje dirba. Abu mokytojai. Be abejo, lengva nufotografuoti juos kartu. Tai nieko neįrodo.

— Ar žinot jo vardą?

— Ivanas, jei neklystu.

— Mes jį stebim jau senokai.

— Mes stebim daugybę žmonių.

— Ko gero, jūs irgi jo draugas?

— Niekada nesu su juo susitikęs. Nesu su juo kalbėjęs.

Pažvelgęs į drabužių krūvą ant grindų, Vasilijus pasilenkė ir pakėlė porą Raisos apatinukų. Patrynė juos tarp pirštų, susuko į gniužulą ir prisikišo po nosim, vis nenuleisdamas akių nuo Levo. Užuot tūžęs dėl tokios provokacijos, Levas galvojo apie pavaduotoją. Iki šiol jis niekuomet neįkyrėdavo Levui. Kas iš tiesų tasai žmogus, taip nekenčiantis Levo? Ar jį kursto profesinis pavydas, ar primityvi savimeilė? Dabar, matydamas, kaip jis uosto Raisos drabužius, Levas suvokė, jog ta neapykanta turi asmeninį motyvą.

— Gal galėčiau apžiūrėti ir kitus kambarius?

— Aprodysiu.

— Ne, pageidaučiau tai padaryti vienas, jeigu neprieštarausit.

Levas linktelėjo, ir Vasilijus išėjo.

Pykčio smaugiamas, vos atgaudamas kvapą, Levas spoksojo į apverstą lovą ir nustebo išgirdęs tylų balsą už nugaros — Fiodoro:

— Tau pačiam teko visa tai padaryti. Raustis po žmonos drabužius, apversti lovą, atplėšti kambario grindis — draskyti savo paties gyvenimą.

— Visi turim būti pasirengę tokiai kratai. Kai NKVD krėtė Sergo butą, jis paskambino Generalisimui Stalinui ir pasiskundė.

— Taip, aš irgi apie tai girdėjau. Vadas atsakė, kad ir jo bute gali būti padaryta krata, jei reikėtų.

— Mus visus ne tik galima tikrinti, bet ir reikia.

— Tai kodėl netyrei mano sūnaus žūties aplinkybių? Tikrini žmoną, save patį, draugus, kaimynus, bet nepanorai net pažvelgti į jo kūną? Neištaikei valandos pažiūrėti, kaip atrodo perpjautas pilvas, kaip jis mirė su purvo prikimšta burna.

Fiodoras buvo ramus, kalbėjo nekeldamas balso — jo pasipiktinimas ir įniršis jau atslūgę. Jis buvo sutramdęs emocijas, išmokęs jas kontroliuoti ir užšaldyti. Jis galėjo šitaip — atvirai, nuoširdžiai — kalbėti su Levu, nes žinojo, kad Levas nebekelia grėsmės.

— Fiodorai Lvovičiau, jūs irgi nematėt jo kūno.

— Aš kalbėjau su seniu, kuris rado kūną. Jis papasakojo man ką matęs. Mačiau siaubą to žmogaus akyse. Mano berniukas buvo nužudytas, Levai. Nežinau nei kodėl, nei kaip, nei kas tai padarė. Milicija privertė visus liudytojus pakeisti parodymus. Nieko daugiau ir nesitikėjau. Bet juk buvai mano draugas, o atėjęs į mano namus liepei šeimai laikyti liežuvį už dantų. Grasinai gėdintiems artimiesiems. Skaitei mums prasimanymus, kurių net nesivarginai patikrinti, ir vertei mus patikėti melu. Užuot ieškojęs mano sūnaus žudiko, pavertei laidotuves tardymu.

— Fiodorai, aš bandžiau jums pagelbėti.

— Tikiu. Pasakei mums, kaip išlikti gyviems. Įspėjai mus.

— Taip.

— Ką gi, bent už tai esu dėkingas. Kitaip sūnaus žudikas būtų nužudęs ir mane, ir mano šeimą. Tu mus apsaugojai. Todėl ir atėjau čionai — ne piktai pasidžiaugti, o atsidėkoti už paslaugą. Vasilijus teisus. Privalai paaukoti žmoną. O dėl įrodymų nekvaršink sau galvos. Įduok ją ir liksi gyvas. Raisa šnipė, tai jau nuspręsta. Skaičiau Anatolijaus Brodskio prisipažinimą. Jis parašytas tuo pačiu juodu rašalu kaip ir raportas apie mano sūnaus žūtį. Prieš vėją nepapūsi.

Ne, Fiodoras klysta. Jis įpykęs. Levui pavesta paprasta užduotis — ištirti žmonos kaltę ir raportuoti, ką surado. Raisa nekalta.

— Aš įsitikinęs, kad išdaviko pastaba apie mano žmoną įrašyta iš keršto, ir nieko kito. Tai patvirtina ir mano tyrimas.

Į kambarį grįžo Vasilijus. Nežinia, ką jis girdėjo iš Levo pokalbio su Fiodoru, bet pareiškė:

— Visi Anatolijaus Brodskio suminėti žmonės, išskyrus ją, jau suimti, ir visi šeši prisipažino. Jis suteikė neįkainojamos informacijos.

— Man belieka pasidžiaugti, kad pats jį ir sučiupau.

— Nuteistas šnipas paminėjo ir jūsų žmoną.

— Skaičiau jo prisipažinimą. Raisa tame sąraše paskutinė.

— Vardai surašyti pagal svarbumą.

— Manau, jis paminėjo ją iš piktumo, norėdamas pakenkti man. Vargu ar galima ką nors apgauti tokiu akivaizdžiu triuku, kai nebeturi ko prarasti. Malonu, kad atėjot padėti daryti kratą — jei tik dėl to apsilankėt. Kaip matote... — Ir Levas mostelėjo į išplėštas grindlentes. — Tikrinau kruopščiai.