Том Смит - Vaikas 44

Tunelyje, vedančiame į peroną, reikėjo brautis per spūstį. Ūmai jis išgirdo atidundant traukinį. O prieš akis tokia minia, kad Levas nebespės. Jis išsitraukė iš striukės kišenės Valstybės saugumo tarnautojo pažymėjimą ir patapšnojęs per petį parodė vyrui priešais. Tas atšoko kaip verdančiu vandeniu perlietas, moteris už jo irgi pasitraukė į šalį, — minia prasiskyrė. Takeliu Levas nuskubėjo priekin. Traukinys jau čia, stovi atvertomis durimis, tuoj važiuos. Levas įsikišo pažymėjimą ir įlipo. Dar atsigręžė — ar toli persekiotojas? Jeigu ir tas spės įšokti į traukinį, žaidimas bus pralaimėtas.

Minia, prieš tai prasiskyrusi, vėl susiglaudė. Įstrigęs agentas brovėsi per ją primityviai, stumdydamas žmones iš kelio. Jis jau čia pat. Kodėl durys neužsiveria? Agentas jau ant platformos, vos už kelių metrų. Durys pamažu užsidarė. Jis tiesia ranką, bruka ją į tarpdurį. Bet mechanizmas neperkalbamas, ir vyriškiui — tik dabar Levas pirmąsyk mato jį iš arti — nieko kito nelieka, tik paleisti jį iš rankų. Apsimestinai abejingai Levas stengiasi nekreipti dėmesio, nors akies krašteliu ir stebi agentą.

Tunelio tamsoj Levas nusiėmė prakaituotą skrybėlę. Tą pačią dieną

Liftas sustojo viršutiniame, penktame, aukšte, durys atsidarė ir Levas įžengė į siaurą koridorių, išklotą kilimu. Kvepėjo virtuve. Septynios valandos vakaro, metas, kai dažna šeima vakarieniauja. Eidamas pro butus jis girdėjo, kaip anapus plonų fanerinių durų tarška lėkštės. Kuo arčiau tėvų buto, tuo labiau juto nuovargį. Juk kiek jau valandų jis malasi po miestą. Teatralnajos stotyje atsikratęs seklio, jis parėjo namo, į 31425A butą, užžibino šviesas, įjungė radiją ir užtraukė užuolaidas (atsargumo priemonė, būtina net ir keturioliktame aukšte). Paskui vėl išėjo, apdairumo dėlei įlipo į žiedinį metro traukinį ir grįžo į miesto centrą. Levas nepersirengė ir paskui dėl to gailėjosi. Prilipę prie nugaros prakaituoti marškiniai gadino nuotaiką; jis neabejojo, kad jo drabužiai dvokia, nors pats negalėjo užuosti savo kvapo. Bet gal neverta dėl to krimstis. Vargu ar tėvams tai rūpės. Jie bus pernelyg nustebę, kad jis prašo jų patarimo; to jau seniai nėra buvę.

Prieš daug metų pasikeitė jų santykiai — dabar jis padeda jiems kur kas daugiau negu jie jam. Levui tai patiko. Jis džiaugėsi galėdamas parūpinti jiems lengvesnį darbą, nors ir tose pačiose įmonėse. Pakako mandagiai paprašyti — ir tėvas gavo cecho viršininko vietą ginklų gamykloje, mamos, per dienų dienas siuvusios parašiutus, pareigos irgi buvo panašiai paaukštintos. Sūnaus dėka jie ėmė geriau maitintis — užuot valandomis stovėję eilėse dėl paprasčiausių produktų, kaip antai duonos ar grikinių miltų, gavo teisę lankytis specparduotuvėse, į kurias eiliniai piliečiai neįleidžiami. Tose uždarose krautuvėse būdavo retų skanėstų, tokių kaip šviežia žuvis, šafranas ir net tikro juodojo šokolado plytelių, o ne pakaitalo, kuriame kakavos milteliai pakeisti ruginių, miežinių, kvietinių miltų ir žirnių mišiniu. Gavo ir daugiau privilegijų. Užtenka tėvams pasiskųsti įkyriu kaimynu, ir netrukus jis jiems nebeįkyri. Neprireikia nei prievartos, nei grasinimų. Jų butas, tiksliau — butas, kurį sūnus jiems parūpino, yra valstybės nuosavybė; mažaaukščiame name patogiame šiauriniame miesto rajone kiekvieno buto gyventojai gali džiaugtis savu vonios kambariu su visais patogumais ir mažu atskiru balkonu, iš kurio atsiveria plotelis vejos ir ramios gatvės vaizdas. Butu nereikia dalytis su kaimynais — reta sėkmė šiame mieste. Po penkių dešimtmečių vargo (nors turbūt ne didesnio nei visos šalies vidurkis, jei tik kas nors jį apskaičiuotų) jie pagaliau gyvena patogiai, naudojasi privilegijomis ir labai jas vertina. Jiems jau sunku būtų atsisakyti gerovės. O ji visiškai priklauso nuo Levo karjeros, tad kabo ant plauko.

Levas pabeldė į duris. Motina, Ana, atidarė ir apstulbo, tarsi vaiduoklį pamačiusi. Bet ta nuostaba, trumpam atėmusi jai žadą, greit išgaravo. Ana žengė į priekį, apkabino sūnų ir jaudindamasi prašneko:

— Ko nepranešei, kad ateisi? Girdėjom, kad sergi. Buvom atėję aplankyti, bet tu miegojai. Raisa įleido. Žiūrėjom į tave, aš net paėmiau tau už rankos, bet ką mes galėjom padaryti? Tau reikėjo poilsio. Miegojai kaip kūdikėlis.

— Raisa sakė, kad buvot užsukę. Ačiū už vaisius — apelsinus ir citrinas.

— Mes neatnešėm jokių vaisių. Bent jau kiek pamenu. Žinai, aš jau sena, gal ir apsirinku.

Išgirdęs šnekant, Stepanas, Levo tėtis, išlindo iš virtuvės ir prasilenkdamas su žmona švelniai ją palietė. Pastaruoju metu ji šiek tiek priaugo svorio. Abu šiek tiek pasitaisė ir atrodė gerai.

Stepanas apkabino sūnų.

— Ar jau geriau jautiesi?

— Taip, daug geriau.

— Tai puiku. Mes taip nuogąstavom dėl tavęs.

— O kaip tavo nugara?

— Jau kurį laiką nebekamuoja. Matai, ką reiškia būti viršininku! Juk tiek ir teveikiu, kad žiūriu, kaip dirba kiti, ar netinginiauja. Tik vaikštinėju su parkeriu ir popieriaus lapeliu.

— Na na, tik jau nesigraužk.

— Bet mano draugai tebėra darbininkai.

— Tu jau atidirbai.

— Žinau, bet žmonės kitaip į tave žiūri, kai nebesi iš jų. Bičiuliai jau nebe tokie draugiški. Jei kas pavėluoja, privalau apie tai pranešti. Ačiū Dievui, kol kas dar nė vienas nepavėlavo.

Levas praleido tuos žodžius pro ausis, bet pasiteiravo:

— O ką darytum, jeigu pavėluotų? Ar praneštum?

— Nė pats nežinau. Tik primenu jiems kas vakarą, kad nevėluotų.

Kitaip sakant, tėvas apie juos nepraneštų. Tikriausiai pro pirštus pažiūrėjo jau ne į vieną tokį atvejį. Tiesa, dabar gal ne metas jį perspėti, bet per tokį nuolaidumą lengva įkliūti pačiam.

Virtuvėj kunkuliavo varinis puodas — virė kopūsto galva. Tėvai ketino gaminti balandėlius, ir Levas, kad jiems nesutrukdytų, pasiūlė kalbėtis virtuvėj. Atsistojęs nuošaliau žiūrėjo, kaip tėvas minko maltą mėsą (šviežią, ne šaldytą, gaunamą tik sūnaus dėka), tarkuotas šviežias morkas (irgi taip gautas) ir virtus ryžius. Motina tuo tarpu lupo balzganus lapus nuo virtos kopūsto gūžės. Tėvai nutuokė, kad kilo kažkokių bėdų, ir neragindami laukė, kad Levas pats prabiltų. O šis džiaugėsi, kad jie užsiėmę valgio gaminimu.

— Niekada daug nešnekėjom apie mano darbą. Taip geriau. Tarpais mano darbas rodėsi man sunkus. Tekdavo daryti tokius dalykus, kuriais nepasididžiuosi, bet jie būtini.

Levas nutilo ir galvojo, kaip čia geriau paaiškinus. Jis paklausė:

— Ar buvo kada suimtas kas nors iš jūsų pažįstamų?

Stepanas ir Ana tik susižvalgė ir vėl ėmėsi balandėlių. Kaip gerai, kai nesi dykas! Ana gūžtelėjo pečiais.

— Visi pažįsta kokį nors suimtą žmogų. Bet mes nesmalsavom. Visada sau sakau: yra dalykų, kuriuos dera žinoti tik jums, pareigūnams. Aš žinau apie žmogų tik tai, ką matau, o juk taip lengva rodytis maloniam, normaliam ir lojaliam. O išsiaiškinti, kas už to slypi, tai jau jūsų darbas. Jūs geriausiai išmanot, ko reikia šiai šaliai. Ne tokiems žmogeliams kaip mes spręsti.

Levas linktelėjo ir pritarė:

— Ši šalis turi daugybę priešų. Pasaulis nekenčia mūsų revoliucijos. Turim ją ginti. Deja, ir nuo saviškių.

Levas nutilo. Jis atėjo čia ne tam, kad kartotų valstybės skelbiamus šūkius. Tėvai liovėsi dirbę ir pažvelgė į sūnų, tėvas nenusivalęs lipnių pirštų, kuriais ką tik minkė riebų faršą.

— Vakar man buvo liepta demaskuoti Raisą. Mano viršininkai laiko ją išdavike. Jie įsitikinę, kad ji šnipinėja užsienio žvalgybai. Man įsakyta tirti ir rinkti įrodymus.