Том Смит - Vaikas 44

Paliudijęs Levas buvo pasiųstas namo, jam paskirtas namų areštas, kol bus priimtas nuosprendis. Jis manė, kad jam neprireiks daugiau negu dienos. Raisa, parėjusi iš mokyklos, rado prie durų du ginkluotus pareigūnus; šie ją apieškojo ir liepė kojos nekelti iš namų. Levas žmonai paaiškino, kodėl jie įkliuvo į tokią nemalonią padėtį: Raisai pareikšti įtarimai, jis pats ištardytas ir neigia kaltinimus. Nereikėjo nė pridurti, kad jie mažai teturi galimybių likti gyvi. Jam šnekant, ji klausėsi tylomis, akmeniniu veidu ir nieko neklausinėjo. O kai jis baigė, nustebino jį.

— Buvo naivu tikėtis, kad mes nuo to apdrausti.

Jie sėdėjo namie žinodami, kad MGB gali užgriūti bet kurią minutę. Nė vienam nerūpėjo vakarienė; nė katras nejautė alkio, nors visai suprantamas būtų buvęs noras prisikirsti kiek lenda: juk nežinia, kas jų laukia. Jie nenusirengė ir nėjo gulti, tik ramiai sėdėjo virtuvėj prie stalo ir tylėjo — laukė. Gal tai paskutinės jų valandėlės dviese ir Levui norėjosi šnekėti, kol dar gali: juk dar tiek svarbių dalykų reikėjo pasakyti žmonai. Bet jis nepajėgė susikaupti, kokie tie svarbūs dalykai. Jau kažin kadais jie nebuvo štai taip ilgai sėdėję vienas priešais kitą. Nė katras nesumojo, ką daryti su tomis prailgusiomis valandomis.

Tą naktį į jų duris niekas taip ir nepasibeldė. Buvo jau ketvirta ryto, vadinasi, šiandien arešto išvengė. Artėjant vidurdieniui Levas pagaliau pataisė pusryčius stebėdamasis, ko anie taip gaišta. Vos išgirdę beldžiant į duris, juodu atsistojo ir giliai atsiduso manydami, jog dabar jau galas, atvykę pareigūnai suims juos, atskirs ir ims tardyti po vieną. Pasirodo, viskas buvo daug paprasčiau: keitėsi sargyba, vienam pareigūnų prireikė jų vonios kambario, kitas paklausė, ar nereikia nupirkti maisto. Ko gero, nerasta jokių įrodymų, jie išteisinti ir jų byla subliūško. Bet Levas greit atmetė tas iliuzijas: kaltinimai niekuomet nesubliūkšta, nors įkalčių ir trūktų.

Praslinkus gal savaitei namų arešto į butą įžengė sargybinis mirtinai išbalusiu veidu. Levas ir Raisa jau manė, kad išmušė jų valanda, bet sargybinis drebančiu iš susijaudinimo balsu pranešė, kad jų Vadas Stalinas sunkiai serga. Pagaliau Levas išdrįso pasvajoti, kad gal jie dar turi vilties likti gyvi. Stalino mirtis galėtų viską apversti aukštyn kojomis.

Tik po trupinėlį gaudydami žinias apie Vado mirtį, — laikraščiai kraustėsi iš proto, sargybiniai buvo kaip nesavi, — juodu vargais negalais suprato, kad Stalinas ramiai numirė savo lovoj. Paskutiniai jo žodžiai buvę apie jų didžiąją šalį ir jų didžiosios šalies ateitį. Levas nė akimirką tuo netikėjo: Stalinas buvo per daug apimtas paranojos, visur įžvelgė sąmokslus, kurgi jis nematė trūkumų! Stalinas buvo liepęs suimti žymiausius gydytojus, tuos, kurie visą gyvenimą skyrė jo sveikatai išsaugoti, mat užsimojo atsikratyti garsiausių žydų. Levui šovė į galvą, kad neatsitiktinai Stalinas mirė dėl natūralios priežasties, jis mirė kai nebeliko prityrusių medikų, galinčių atskleisti netikėtos ligos priežastį arba tiesiog pagelbėti jam. Didžiojo vado pradėtas antisemitinis valymas buvo ne tik nemoralus, tai buvo ir taktinė klaida. Jis tapo pažeidžiamas. Levas nesvarstė, ar Stalinas buvo nužudytas, ar ne. Gydytojų suėmimas tikriausiai galėjo paskatinti kokį nors samdytą žudiką, įsitikinusį, kad liks nenubaustas, paprasčiausiai sėdėti prie jo ir žiūrėti, kaip jis miršta, juk visi tie, kurie galėjo jį išgelbėti, buvo atkirsti nuo ligonio. Turėdamas tai omeny, Levas galėjo įsivaizduoti, kad buvo ir kitaip. Stalinas susirgo, bet niekas nedrįso pažeisti jo įsakymų ir išleisti į laisvę gydytojų, galinčių jį išgelbėti.

Visos tos intrigos Levui mažai rūpėjo. Svarbu buvo kitkas: tas žmogus mirė. Ūmai tapo nebeaišku, kas yra tvarka, kas tikra, o kas ne. Kas paims valdžią? Kuriuo keliu pasuks šalį? Ką nuspręs? Kurie pareigūnai bus pamaloninti, o kurie — atstumti? Kas buvo priimtina valdant Stalinui, gali nepatikti naujajai valdžiai. Be vado šalis gali būti laikinai paralyžiuota. Niekas nenorėjo priimti jokio sprendimo, nebent iš anksto būtų žinojęs, kad jam bus pritarta. Dešimtis metų ko nors imdamiesi liaudies tarnai nesvarstė, ar tai bus teisinga, ar ne, tik ar tai patiks vadui. Ar žmogus gyvens, ar mirs, priklausė nuo to, kas pažymėta sąraše: jei prie pavardės brūkšnys — liks gyvas, jei brūkšnio nėra — pasmerktas mirti. Tokia buvo teisės sistema — brūkštelėta pieštuku ar ne. Levas užsimerkęs įsivaizdavo tylią paniką, viešpataujančią Lubiankos koridoriuose. Taip ilgai nesivadovauta moraliniu kompasu, kad šis visai išsiderino: šiaurė susimaišė su pietumis, rytai — su vakarais. Kas teisinga, o kas klaidinga? Jie nežino. Jie Jau pamiršo. Tokiais laikais kaip dabar užvis geriausia — nieko nedaryti.

Nors nestigo įrodymų, kad Levas Stepanovičius Demidovas ir jo žmona Raisa Gavrilovna Demidova užsiima ardomąja, kurstomąja ir priešiška veikla, jų bylą geriau nustumti į galą. Štai kodėl jų suėmimas buvo taip vilkinamas. Niekas nenorėjo su jais terliotis: labiausiai rūpėjo įsiteikti naujiesiems Kremliaus valdovams. Dar labiau padėtį komplikavo aplinkybė, kad Lavrentijus Berija, artimiausias Stalino parankinis (Levo manymu, jei Stalinas buvo nunuodytas, tai tik Berijos darbas), jau ėmęsis lyderio vaidmens, atmetė gydytojų sąmokslo versiją ir liepė įtariamuosius paleisti. Įtariamieji buvo paleisti, nes jie nekalti — ar girdėtas dalykas? Bent jau Levas neprisiminė tokio atvejo. Taip susiklosčius aplinkybėms, persekioti ordinu apdovanotą karo didvyrį, žmogų, nufotografuotą pirmajam Pravdos puslapiui, pasmerkti jį neturint įrodymų, atrodė rizikinga. Niekas nenorėjo imtis tokios atsakomybės. Užuot išgirdę lemtingąjį beldimą į duris, Levas su Raisa sulaukė maloningo leidimo dalyvauti valstybinėse Didžiojo Vado laidotuvėse.

Formaliai vis dar būdami namų arešte, Levas su Raisa ir du jų sargybiniai pareigingai įsiliejo į minią, lydinčią Stalino karstą. Daugelis verkė, kai kurie nesuvaldomai — vyrai, moterys, vaikai, — ir Levas su nuostaba pamanė: kažin ar tarp tų šimtų tūkstančių kolektyvinių gedėtojų rastųsi bent vienas, nepraradęs giminaičio ar draugo per žmogų, kurį dabar aprauda? Ar jie visi gedi Stalino, o gal tai išvis ne gedulas? Tas visuotinis liūdesys turbūt atspindi troškimą sudievinti velionį. Levui ne sykį buvo tekę girdėti — net per žiauriausius tardymus — žmones šaukiant, kad jei tik Stalinas sužinotų apie tuos MGB perlenkimus, būtinai įsikištų. Kad ir koks būtų buvęs tikrasis to liūdesio šaltinis, laidotuvės suteikė progą viešai parodyti daugybę metų gniaužtą kančią, atvirai paverkti, pasiguosti kaimynui, atskleisti neviltį, kurios iki tol nevalia buvo rodyti, nes ji galėjo būti suprasta kaip nusivylimas Valstybe.

Į pagrindines miesto gatves prisigrūdo tiek žmonių, kad sunku buvo įkvėpti oro, o rankų tai jau niekaip nepakėlei, tik plaukei kartu su minia kaip bevalis akmenukas, griūties pagautas. Levas nė akimirką nepaleido Raisos rankos ir, nors iš visų pusių spaudžiamas, nuolat gręžiojosi, kad tik jųdviejų neatskirtų. O sargybiniai greit pametė juos iš akių. Kuo arčiau Raudonosios aikštės, tuo labiau minia spaudėsi. Jausdamas, kad didėja dar ir žmonių isterija, Levas nusprendė, kad jam jau gana. Ištaikę progą, jie nusiyrė į minios pakraštį. Levas žengė į tarpdurį ir ištraukė Raisą iš spūsties. Taip užsiglaudę juodu ir žiūrėjo, kaip žmonių upė plaukia pro šalį. Protingas poelgis. Tenai priekyje šimtai buvo mirtinai sutrypti. Negi velionis, kurio palydėti jie atėjo, galvojo Levas, vertas tokios didžiulės aukos?