Том Смит - Vaikas 44

Per tą sąmyšį juodu būtų galėję pamėginti pabėgti. Jie svarstė, tarėsi. Sargyba jų nebemato. Raisa norėtų sprukti. Bet pabėgimą MGB galėtų panaudoti kaip dingstį jiems sušaudyti. Kita vertus, jie juk neturi nei pinigų, nei draugų, nei kokios slėptuvės. Jei juodu nuspręstų bėgti, Levo tėvai būtų pasmerkti mirti. Kol kas jiedviem sekėsi. Levas rizikavo jų gyvybe, bet be įžūlumo nelaimėsi.

*

Į traukinį sulipo paskutiniai keleiviai. Stoties viršininkas, matydamas ant platformos šalia garvežio būrelį uniformuotų pareigūnų, neskubėjo išleisti traukinio. Trys pareigūnai buvo sutrikę — sulaikyti traukinį ir pažeisti tvarkaraštį ar nepaklusti griežtam įsakymui? Mašinistas iškišo galvą iš kabinos norėdamas išsiaiškinti, kodėl neduodamas signalas važiuoti. Smalsūs keleiviai žvilgčiojo pro langus į jaunų sutuoktinių porą — ji atrodė kažko prislėgta. Nė vienas pareigūnų nesiryžo imtis atsakomybės ir lūkuriavo, gal kuris iš kolegų sukomanduos. Taip jie ir trypčiojo tarsi vaikai, nežinodami, ką daryti. Bet čia, jų laimei, pasirodė aukštesnio laipsnio karininkas. Levas neabejojo, kad jis ateis — negi praleistų progą pasityčioti! Pyktis plūstelėjo į veidą, bet Levas privalėjo suvaldyti emocijas. Galbūt čia dar vieni spąstai.

Raisa iki tol nebuvo mačiusi Vasilijaus, bet buvo girdėjusi, kaip jį apibūdino Levas:

Didvyrio veidas, pakaliko širdis.

Jau iš pirmo žvilgsnio ji matė, kad tas žmogus kažkoks keistas. Tiesa, jis dailus, bet šypsosi taip, lyg šypsena būtų skirta tik piktai valiai parodyti. Kai jis pagaliau prisiartino, Raisa įžvelgė jo džiaugsmą dėl Levo pažeminimo ir kartu nusivylimą, kad pažeminimas toks menkas.

Vasilijus plačiai nusišypsojo.

— Aš pareikalavau, kad jie luktelėtų, nes norėjau atsisveikinti. Ir pranešti jums naujieną. Man paaukštino pareigas.

— Sveikinu ir linkiu kuo geriausios sėkmės.

— Bet iš tiesų atėjau informuoti, kas dėl jūsų nuspręsta.

Jis mėgavosi savim. Levas, nors ir įbaugintas, suprato, kad šitiek iškentus kvaila būtų jį pykdyti. Ir sumurmėjo vos girdimai:

— Ką gi, sakykit.

— Jūs perkeltas į kitą darbą. Neįmanoma buvo palikti jūsų MGB sistemoje, kai dėl jūsų vis dar tiek neatsakytų klausimų.

Dirbsite milicijoje. Ne sekliu, ne detektyvu, o eiliniu žemiausio laipsnio milicininku. Jums teks valyti kameras, protokoluoti parodymus, daryti viską, kas liepiama. Jums teks priprasti klausyti įsakymų, dėkokit, kad likot gyvas.

Levas suprato, kodėl Vasilijus nusivylęs. Siuntimas dirbti į eilinį milicijos skyrių buvo lengva bausmė. Turint galvoje įtarimų sunkumą, jie galėjo būti 25 metams nutremti į Kolymos aukso kasyklas, kur šalčiai pasiekia penkiasdešimt laipsnių, kaliniai nušąla rankas ir tampa invalidais, ištveria vidutiniškai tris mėnesius. Juodu liko ne tik gyvi, bet ir laisvi. Levas nemanė, kad majoras Kuzminas suteikė jiems tą malonę iš geros širdies. Jis viso labo nenorėjo keblumų persekiodamas paties proteguotą asmenį. Politinio nestabilumo laikais kur kas geriau, įžvalgiau paprasčiausiai atsikratyti tokio asmens perkėlimo dingstimi. Kuzminas nenorėjo, kad jo sprendimas būtų priekabiai svarstomas; juk, šiaip ar taip, jei Levas šnipas, tai kodėl Kuzminas kėlė jį vis aukščiau? Ne jau, tokie klausimai jam neparankūs. Lengviau ir saugiau buvo tiesiog nukišti jį kuo toliau nuo akių. Suprasdamas, jog parodęs bent kokį palengvėjimą tik suerzintų Vasilijų, Levas nusprendė, kad geriausia bus nulenkti galvą.

— Atliksiu savo pareigą visur, kur būsiu reikalingas.

Vasilijus padavė Levui bilietus ir dokumentus. Levas paėmė ir nuėjo prie traukinio.

Raisa atsistojo ant vagono laiptelių. Vasilijus riktelėjo jai:

— Jums bus skaudu sužinoti, kad vyras jus sekė. Ir ne sykį: esu tikras, kad pats jums prisipažino. Sekė jus du kartus. Antruoju atveju tai nebebuvo valstybinė užduotis. Jis neįtarė, kad esat šnipė. Įtarė, kad esat paleistuvė. Nepykit ant jo už tai. Bet kurį žmogų kankina abejonės. O jūs graži. Nemanau, kad už viską jam turėtumėt dovanoti. Įtariu, kad kai jūsų vyras pamatys, į kokią šiknos skylę jį pasiuntėm, dar labiau ims jūsų nekęsti. Aš juo dėtas būčiau išsaugojęs butą ir nušovęs jus kaip išdavikę. Galiu tik numanyti, kad esat tikra šlykštynė.

Raisa stebėjosi, kodėl tas žmogus taip nekenčia jos vyro. Bet nutylėjo: smarkesnis atkirtis galėjo kainuoti jiedviem gyvybę. Ji pasiėmė savo dėžę ir atsidarė vagono duris.

Levas žengė paskui ją. Ir neatsigręžė. Pamatęs, kaip Vasilijus patenkintas šypsosi, ko gero, būtų nesusivaldęs.

*

Raisa žiūrėjo pro langą. Traukinys išriedėjo iš stoties. Vagone laisvų vietų nebuvo, tad jiems teko stovėti susispaudus. Kurį laiką nei vienas, nei antras nepratarė nė žodžio, tik stebėjo, kaip tolsta miestas. Galiausiai Levas prabilo:

— Atsiprašau.

— Esu tikra, kad jis pamelavo. Norėjo tau skaudžiai įgelti.

— Jis sakė tiesą. Aš tave sekiau. Ir ne dėl darbo. Maniau...

— Kad miegu su kuo nors kitu?

— Tai buvo metas, kai su manim nenorėjai kalbėtis. Vengei mane liesti. Nenorėjai su manim miegoti. Buvom kaip svetimi. Ir niekaip nesupratau kodėl.

— Jeigu jau ištekėjai už MGB pareigūno, nesitikėk, kad nebūsi sekama. Bet sakyk man, Levai, kaip aš galėjau būti neištikima? Juk būčiau rizikavusi gyvybe. Ir niekaip nebūčiau išsiteisinusi. Būtum mane tučtuojau suėmęs ir iškart pasiuntęs į mirtį.

— Manai, taip ir būtų atsitikę?

— Tik jau nesipiktink, tarsi būčiau užgavusi tavo garbę.

Raisa šnekėjo greitai, bet ramiai ir įtaigiai, tokios jos Levui dar nebuvo tekę matyti. Ji kalbėjo toliau:

— Prisimeni mano draugę Zoją? Rodos, kartą buvai su ja susitikęs.

— Galbūt. Nežinau.

— Suprantama, juk niekada neprisimeni vardų, argi ne? Kažin kodėl? Gal visa, kas darbe nutinka, išmeti iš galvos, kad netrukdytų ramiai miegoti?

Raisa kalbėjo greitai, ramiai ir su tokia tvirtybe, kokios Levui dar niekuomet nebuvo tekę pajusti. Ji toliau bėrė žodžius:

— Tikrai buvai susitikęs su Zoja. Gal ji neįstrigo tau atmintin, juk ji partijai ne itin rūpėjo. Jai atseikėta dvidešimt metų. Ji buvo suimta vos išėjusi iš cerkvės ir nuteista už maldas, nukreiptas prieš Staliną. Už maldas, Levai, — pasmerkta už maldas, kurių niekas net nebuvo girdėjęs. Suimta už mintis, kurios sukosi jos galvoj.

— Kodėl man to nesakei? Gal būčiau galėjęs jai padėti.

Raisa papurtė galvą. Levas paklausė:

— O gal manai, kad pats ją ir (skundžiau?

— Bene tu pats žinai? Juk tu jos net neatsimeni.

Levas apstulbo. Juodu su žmona iki tol niekuomet nebuvo taip kalbėjęsi, niekada nešnekėjo apie ką nors kita, tik apie namų reikalus, ir visada mandagiai, nekeldami balso, be jokių ginčų.

— Net jei jos ir neįskundei, kaip būtum galėjęs jai padėti? Jei tie žmonės, kurie ją išsivežė, buvo tokie kaip tu — ištikimi, atsidavę valdžiai? Tą naktį neparėjai namo. Ir aš supratau, kad tikriausiai sulaikei dar kieno nors geriausią draugą, dar kieno nors tėvus, dar kieno nors vaikus. Pasakyk man, kiek žmonių esi suėmęs? Ar bent numanai?

— Negaliu apie tai kalbėti.

— Jiems reikėjo ne manęs. Jiems reikėjo tavęs. Suimdamas nepažįstamus žmones dar galėjai turėti iliuzijų, kad jie, ko gero, kalti. Galėjai patikėti, kad tavo darbas reikšmingas. Bet jiems to neužteko. Jie norėjo tave išmėginti, ar darysi viską, ką jie liepia, net jei jauti širdimi, kad tai neteisinga, net jei žinai, kad tai beprasmiška. Jiems reikėjo tavo aklo paklusnumo. Argi išbandymas žmona — ne pats patikimiausias?