Том Смит - Vaikas 44

— Išpisai tuos vaikinus, o paskui nužudei?

Moisejevas paleido Tiapkino nosį. Daktaras susmuko ant grindų ir susirietė. Tik po kurio laiko įstengė prabilti:

— Aš net neturėjau su juo lytinių santykių. Neatlikau akto. Negalėjau. Pasikviečiau jį, sumokėjau jam, bet negalėjau padaryti. Ir nuėjau šalin.

— Kelkis. Eisi su mumis.

— Reikia palaukti, kol pareis žmona — negalima palikti sūnelio vieno.

— Vaikas nenumirs. Kelkis.

— Bent jau leiskit susitvarkyti, kad kraujas nebėgtų.

Moisejevas linktelėjo.

— Tik neuždaryk vonios durų.

Tiapkinas nusvirduliavo iš virtuvės į vonios kambarį, ant durų, kurias, kaip liepta, paliko atviras, raudonavo kruvinas delno atspaudas. Moisejevas apžiūrėjo butą. Levas turėjo prisipažinti, kad pavydi daktarui prašmatnaus būsto. Tiapkinas paleido vandenį į praustuvę, užspaudė nosį rankšluosčiu ir prabilo atsukęs jiedviem nugarą:

— Labai gailiuosi to, ką padariau. Bet aš nieko nežudžiau. Patikėkit manim. Ne todėl, kad vilčiausi išgelbėti savo gerą vardą. Žinau, kad esu žlugęs. Bet juk kažkas nužudė tą vaikiną, ir tą žudiką reikia sučiupti.

Moisejevas jau nekantravo.

— Paskubėkim.

— Linkiu jums kuo geriausios kloties.

Išgirdęs tuos žodžius Levas įlėkė į kambarį ir apgręžė Tiapkiną. Jo rankoje styrojo švirkštas. Tiapkino kojos sulinko, jis susmuko. Levas paguldė jį ant grindų, ištraukė švirkštą ir patikrino pulsą. Tiapkinas buvo miręs. Moisejevas dėbtelėjo į lavoną.

— Dabar bus lengviau dirbti.

Levas pakėlė galvą. Sugrįžo Tiapkino žmona. Ji stovėjo buto tarpdury su produktais. Balandžio 1-oji

Aleksandras užrakino bilietų kasą, nuleido žaliuzes ir vėl atsisėdo į krėslą. Kiek jam žinoma, Nesterovas laikosi žodžio. Vaikino homoseksualumo paslaptis neatskleista. Nė vienas keleivis nepažvelgė į jį kaip nors ypatingai. Niekas apie jį neliežuvauja. Šeima jo nesišalina. Motina jį tebemyli. Tėvas vis dar dėkoja už sunkų darbą. Abudu didžiuojasi sūnumi. Už tai jis gavo sumokėti daugiau kaip šimtu vyrų vardų, tų pačių, kurie buvo susemti, kol jis lyg niekur nieko pardavinėjo bilietus, atsakinėjo keleiviams ir kasdien prižiūrėjo stotį. Gyvenimas grįžo į vėžes. Kasdien tas pats: papietauti su tėvais, nuvesti tėvą į ligoninę, išvalyti stotį, perskaityti laikraštį. Tiesa, jis liovėsi vaikščiojęs į kiną. Ir apskritai nebesirodė miesto centre. Bijojo ką nors sutikti, gal kokį milicininką, kuris supratingai nusišypsotų — kai ką žinąs apie jį. Aleksandrui pasaulis susitraukė, sumažėjo. Bet jis sumažėjo jau tuomet, kai vaikinas palaidojo svajonę tapti sportininku, vadinasi, ir dabar įstengs prisitaikyti, kaip prisitaikė anuomet. Taip jis teigė sau. O iš tiesų be paliovos nerimavo, ar tie vyrai neatspės, kas juos įskundė. Gal jiems net pasakyta. Kai šitiek suėmimų, greičiausiai juos sukiša į kameras — ir ne po vieną. Ką jiems tada veikti, jei ne spėlioti, kas sudarė tą sąrašą? Ko gero, tai pirmas kartas, kai tie vyrai atsidūrė kartu vienoj vietoj. Ir, žinoma, pirmas kartas gyvenime, kai jiems nebereikia slapstytis. Galvodamas apie tuos žmones, Aleksandras pajusdavo, kad norėtų iškeisti savo laisvę ir paslaptį į viešą pažeminimą tokioje kameroje. Aišku, suprato, kad ten jo niekas nelaukia. Jis nebegali pritapti nei šiame, nei jų pasaulyje.

Aleksandras uždarė bilietų kasą, užrakino duris ir pažiūrėjo į laikrodį salės palubėj. Įsimetė raktus į kišenę ir išėjo į peroną. Sutuoktinių pora laukė traukinio. Jis pažinojo juos, bet tik iš matymo. Juodu pamojavo jam, jis atsakė ir nužingsniavo į perono galą laukti, kada ateis traukinys. Šįsyk traukinys nevėluoja, po kelių sekundžių jau bus stotyje. Aleksandras nulipo nuo platformos ir atsigulė skersai bėgių, žvelgdamas į naktinį dangų.

Jis tikėjosi, kad tėvai patikės laiškeliu. Jame vaikinas aiškino niekada negalėjęs įveikti nusivylimo dėl to, kad netapo ilgųjų nuotolių bėgiku. Ir niekada neatleidęs sau, kad įskaudino tėvą. Tą pačią dieną

Ketverius metus Nesterovas nesiliovė žadėjęs žmonai geresnio buto, o pastaruoju metu kartojo tą pažadą vos ne kasdien. Pats nebetikėjo, kad jo šeima gaus geresnę pastogę. Nebetikėjo, kad jei sunkiai dirbs jis arba žmona, jie pasieks materialinę gerovę. Nebetikėjo, nors vis būdavo patikinamas, kad butų eilėje kyla vis aukščiau. Gal nebuvo atkaklus. Jis niekad nesiskundė.

Jie gyveno Kropotkino gatvėje, miesto pakrašty, šalia lentpjūvės. Namai toje gatvėje buvo statomi kaip pakliuvę, įvairaus didumo ir architektūros, pagal šeimininko skonį ir išgales. Didumą laisvalaikio Nesterovas leido gražindamas savo namą. Buvo gabus dailidė. Pakeitė stogo sijas, langų rėmus, duris. Bet metams bėgant namo pamatai nusėdo ir fasadas pakrypo, laukujų durų nebegalėjai atidaryti iki galo — jos braukė žemę. Prieš kelerius metus šeimininkas prisistatė mažą priestatą ir jame įsirengė dirbtuvę. Ten kartu su žmona Inesa meistravo stalus, kėdes ir darė viską, ko reikia namams. Ir ne tik savam būstui, bet ir gatvės kaimynams, nieko už tai neimdami. Užsakovas turėjo tik medžiagų parūpinti, dažnas atnešdavo dar ir gėrimo bei užkandos.

Pagaliau net ir palopymai neįstengė paslėpti namo trūkumų. Jame nebuvo vandentiekio — iki artimiausios kolonėlės reikėjo žingsniuoti dešimtį minučių. Nebuvo ir tualeto, tik už namo stovėjo išvietė. Kai Nesterovai atsikraustė, ta išvietė buvo pridergta ir begriūvanti, duobė per maža, negili, o įėjus smarvė užimdavo kvapą. Nesterovas dirbo kiaurą naktį, kol pastatė naują, kitoje vietoje. Jos sienos buvo daug tvirtesnės ir duobė gilesnė, net ištraukiamą statinę su pjuvenomis duobėje įtaisė. Vis dėlto jis suvokė, kad šeima negali naudotis moderniais patogumais, gyventi higieniškai, ir nematė perspektyvų, kad gyvenimas pagerėtų. Jam keturiasdešimt metų. Alga — mažesnė negu daugelio tų dviejų šimtų su viršum žmonių, dirbančių automobilių gamykloje. Žlugo ir vienintelė jo svajonė — butas su vandentiekiu.

Vėlų vakarą kažkas pabeldė į duris. Nesterovas, dar nenusivilkęs uniformos, išgirdo Inesą atidarant duris. Po akimirkos ji grįžo virtuvėn.

— Kažkas teiraujasi tavęs. Iš darbo. Man nematytas.

Nesterovas atsistojo ir nuėjo į prieškambarį. Lauke stovėjo Levas. Nesterovas atsisuko į žmoną.

— Man reikia su juo pakalbėti.

— Ar jis neužeis?

— Ne, mes greitai.

Inesa metė žvilgsnį į Levą ir nukaukšėjo, sprendžiant iš žingsnių, netoli. Nesterovas išėjo laukan ir uždarė duris.

Levas visą kelią bėgo tekinas. Sužinojęs apie Aleksandro žūtį, jis nebegalvojo nei apie slaptumą, nei apie atsargumą. Nors vaikiną vos pažinojo. Kodėl taip reagavo? Iš kur šitiek pykčio? Koks niūrumas, koks beprotiškas žingsnis. Užuot radęs savo vietą visuomenėje, vaikinas jautė, kaip ta visuomenė stoja piestu prieš jį, traiško ir palaužia. Ir kam? Levas pamiršo depresiją ir nusivylimą, kurie jį kankino visą savaitę. Pasijuto išmuštas iš vėžių, įtrauktas į siaubingą absurdo spektaklį, į kažką groteskiška ir šlykštaus. Jis — komiška figūra, naivus svajotojas, kurį supa mirtis. Tikrovė žiauriai pasišaipė iš jo svajonės, jo tikslo — sugauti žudiką. Raisa žinojo viską nuo pradžios iki galo — ir tenai miške, ir prieš dvi dienas, stengėsi perspėti jį, nors jis laikėsi savo tarsi vaikas, užsidegęs nuotykiu.

Ką gali vienas žmogus?

Jis žinojo atsakymą: sugriauti gyvenimą dviem šimtams, išprovokuoti jauno vyro savižudybę ir gydytojo mirtį. Jaunuolio kūnas, traukinio perpjautas pusiau, — štai jo darbo vaisius. Štai ką jis pasiekė rizikuodamas gyvybe. Taip atsilygino žmonėms.