Том Смит - Vaikas 44

— Aš norėčiau, kad ir mano būtų tik nauji, bet dauguma jų naudoti. Juos išsikerpu iš vokų.

Artūras išsitraukė iš kišenės pilną saują variokų ir parodė vyriškiui.

— Štai kiek susitaupiau per du mėnesius.

Nepažįstamasis pasilenkė ir pažiūrėjo į saujelę monetų.

— Ne kažin kokia sumelė per tiek laiko.

Artūras pažvelgė į pinigėlius. Vyriškis teisus: ne kažin kas. Daug pinigų jis niekada ir neturėjo. Kaipmat nuslopo visas jo įkarštis. Jis niekuomet neturės didelės kolekcijos. Kiti turės daugiau: kad ir kaip sunkiai dirbtų, niekada jiems neprilygs. Gera nuotaika sugadinta. „Jau verčiau eisiu”, — pamanė jis ir ketino keltis, bet vyriškis paklausė nei šio, nei to:

— Ar tu valyvas vaikinas?

— Taip, dėde.

— Gerai prižiūri savo pašto ženklus?

— Aš jais labai rūpinuosi. Sudedu į albumą. Tėtis padarė medinę dėžutę albumui, kad jo neapgraužtų žiurkės ar nesugadintų drėgmė. Kartais pro mūsų stogą varva. Ir žiurkių pasitaiko.

— Labai svarbu laikyti albumą saugiai. Kai buvau toks kaip tu, irgi panašiai elgiausi. Savo kolekciją laikiau stalčiuje.

Atrodė, vyras kažką svarsto.

— Žinai, aš ir pats turiu tris vaikus, tris dukreles, bet nė viena nesidomi pašto ženklais. Jos tokios netvarkingos. O pats nebeturiu laiko pašto ženklams — daug dirbu. Supranti? Tikriausiai ir tavo tėvai labai užsiėmę.

— Taip, jie visą laiką dirba, ir labai sunkiai.

— Jiems nėr kada rinkti pašto ženklų, ar ne?

— Žinoma.

— Tas pats ir man. Ir žinai, ką sugalvojau? Mielai atiduočiau savo kolekciją žmogui, kuris ją vertintų, rūpintųsi ja, tokiam kaip tu. Kaip tau atrodo?

Artūras įsivaizdavo visą albumą, pilną naujų pašto ženklų. Kiek jų bus pririnkęs šis žmogus nuo vaikystės! Apie tokią kolekciją jis visada svajojo. Berniukas netarė nė žodžio, nedrįsdamas patikėti laime.

— Na tai kaip? Ar norėtum?

— Labai norėčiau. Laikyčiau ją medinėj dėžutėj, ten jai būtų saugu.

Vyriškis netikėtai suabejojo ir papurtė galvą.

— Bet mano albume tiek ženklų, kad ji kažin ar tilptų į tavo dėžutę.

— Tada tėtis padarytų kitą. Jis moka. Nereikėtų nė prašyti. Jis mėgsta meistrauti. Jis labai nagingas.

— Tikrai?

— Taip, tikrai.

— Ir gerai prižiūrėtum tuos pašto ženklus?

— Žinoma.

— Prižadėk.

— Prižadu!

Vyriškis nusišypsojo.

— Ką gi, įtikinai. Atiduosiu ją tau. Bet aš gyvenu ne čia, o už trijų stotelių. Eime, nupirksiu tau bilietą.

Artūras jau ketino pasakyti, kad bilieto nereikia, bet susilaikė. Jis neparodys, kad nepaiso taisyklių. Svarbu nesugadinti šiam žmogui gero įspūdžio, kol dar negavo tų pašto ženklų.

Sėdėdamas ant kieto elektrinio traukinio suolo ir dairydamasis pro langą į miškus, Artūras makalavo kojomis: batai vos siekė grindis. Dabar belieka nuspręsti, ar vertės taupyti kapeikas naujam pašto ženklui. Turbūt nebe, turint omeny, kiek gaus naujų. Ir vaikas nutarė grąžinti pinigėlius tėvams. Kaip būtų šaunu, jei jie galėtų pasidžiaugti, kad jam taip pasisekė! O gal geriau jiems ką nors nupirkti, užuot grąžinus pinigus? Bet mintis pertraukė vyriškis, tapšnodamas per petį.

— Štai ir atvažiavom.

Traukinys stabtelėjo stotelėj vidury miško, dar tolokai iki Šachtų. Artūras sutriko. Šioje stotelėje išlipa žmonės, norintys laisvalaikiu ištrūkti iš miesto. Pomiškyje netrūksta takų, kuriuos ištrypė poilsiautojai. Bet dar ne laikas vaikštinėti po mišką. Sniegas ką tik nutirpo. Miškai dar nesužaliavę, nesvetingi. Artūras atsigręžė į bendrakelionį, nužvelgė jo išeiginius batus ir juodą lagaminėlį.

— Ar jūs čia gyvenat?

Vyriškis papurtė galvą.

— Čia mano vasarnamis. Nenoriu laikyti namie pašto ženklų kolekcijos. Bijau, kad radusios dukros nučiupinėtų nešvariais pirštais. Bet, matai, ketinu tą vasarnamį parduoti. Tai kur reikėtų laikyti kolekciją?

Jis išlipo iš traukinio ir laikė duris praviras. Paskui jį ant platformos stojosi ir Artūras. Traukinys nuvažiavo.

Vyras patraukė į mišką. Artūras žingsniavo kiek atsilikęs. Turėti vasarnamį — jau šis tas. Artūras nepažino nė vieno žmogaus, tokio turtingo, kad turėtų vasarnamį, bet girdėjo, kad vasarnamiai dažnai būna miške, prie ežero arba pajūryje. Jis suprato ir vyriškio susirūpinimą pašto ženklų rinkiniu. Jeigu jis turi albumą, pilną naujų ženklų, negi leis vaikams žaisti su jais? Vyriškis neatsigręždamas kalbėjo:

— Žinoma, būtų puiku, jei mano mergaitės domėtųsi pašto ženklais, bet joms tai ne galvoj.

Artūras ketino sakyti žmogui, kad gal jo vaikai dar per maži. Jis ir pats ne iš karto tapo rūpestingu filatelistu. Bet jis buvo nuovokus ir suprato: jam naudinga, kad vyro dukrelės nesidomi pašto ženklais, todėl nutylėjo.

Vyriškis pasuko į šoną nuo tako ir spėriai žingsniavo per žoles. Artūras stengėsi neatsilikti. Vyriškis žirgliojo plačiais žingsniais, ir Artūrui teko vos ne tekinam bėgti.

— Dėde, kuo jūs vardu? Kad galėčiau pasakyti tėvams, kas man atidavė pašto ženklus, jeigu kartais nepatikėtų.

— Dėl tėvų nesirūpink. Aš jiems parašysiu ir smulkiai paaiškinsiu, kaip gavai albumą. Net nurodysiu savo adresą, kad jie galėtų patikrinti.

— Labai ačiū jums, dėde.

— Ir nevadink manęs dėde. Aš vadinuosi Andrejus Sidorovas. Gali vadinti mane tiesiog Andrejum.

Netrukus vyriškis sustojo, pasilenkė ir atidarė lagaminėlį. Artūras irgi sustojo ir bergždžiai dairėsi, kurgi tas vasarnamis. Niekur jokio ženklo. Gal kiek toliau? Lūkuriuodamas dairėsi į plikas aukštų medžių šakas, juoduojančias palšame danguje.

*

Andrejus žiūrėjo iš viršaus į berniuko kūną. Iš jo galvos per skruostą tekėjo kraujas. Andrejus atsiklaupė ir pridėjo pirštą berniukui prie kaklo — tikrino, ar yra pulsas. Vaikas gyvas. Gerai. Apvertė berniuką ant nugaros ir ėmė nurenginėti kaip kokią lėlę. Nuvilko striukę, marškinius. Nuavė batus, numovė kojines. Pagaliau numovė kelnes ir apatinius. Sudėjo drabužėlius į krūvą, pasiėmė lagaminėlį ir nuėjo. Už kokių dvidešimties žingsnių sustojo šalia nuvirtusio medžio. Padėjo vaiko aprangą — rietuvėlę pigių drabužėlių. Paguldė lagaminėlį ant žemės, atvožė ir išsitraukė ilgą šiurkščią virvutę. Tada grįžo prie berniuko ir virvutės galu aprišo jam kulkšnį. Užveržė standų mazgą ir dar patikrino patempdamas kojytę. Mazgas laikė tvirtai. Grįždamas rūpestingai išvyniojo virvelę, tarsi ji būtų pririšta prie dinamito užtaiso. Priėjo virtuolį ir pasislėpęs už jo atsigulė ant žemės.

Gerą išsirinko vietą. Jei berniukas atsipeikės, jo nematys — medis užstos. Vyriškis žvilgsniu nusekė virvutę pažeme iki pat berniuko kulkšnies. Saujoje plonytės virvutės apsčiai, pakaktų dar bent keliolikai žingsnių. Andrejus atsisėdo: jis jau pasirengęs, belieka laukti. Iš susijaudinimo užsinorėjo myžti. Bijodamas pražiopsoti akimirką, kai vaikas atsigaus, pasivertė ant šono, prasisegė kelnes ir vis dar gulėdamas ant žemės paleido čiurkšlę. Baigęs nušliaužė tolyn nuo patižusios žemės ir įsitaisė patogiau. Vaikas vis dar neatgavo sąmonės. Andrejus ištiesė ranką, nusilaužė šaką nuo gretimo medžio ir ėmė krimsti žievę. Jo dantys apsivėlė ir parudavo.

*

Artūras atsimerkė ir trumpą valandėlę gulėjo įsmeigęs žvilgsnį į palšą dangų ir plikas medžių šakas. Galva aptekusi lipniu krauju. Vaikas palietė jį, žvilgtelėjo į pirštus ir ėmė šaukti. Jis nuogas, jam šalta. Kas jam nutiko? Jis nedrįso atsisėsti — bijojo pamatyti tą vyrą šalia savęs. Neabejojo, kad jis čia pat. Nors nematė nieko, išskyrus dangų. Bet jis negali gulėti nuogas ant žemės. Juk mirs. Nori namo, pas tėvus. Jis labai myli tėvus ir jie jį taip pat, tikrai žino. Lūpos virpėjo. Jis atsisėdo ir apsidairė, bijodamas garsiau atsikvėpti. Vyro niekur nematyti. Vaikelis atsigrįžo, apsidairė. Vyras dingo. Artūras kiek pasikėlė ir susigūžęs spoksojo pro medžius. Ne, jis vienas, visų paliktas.