Том Смит - Vaikas 44

Jam palengvėjo ir jis giliai atsikvėpė. Jis nieko nesupranta, bet ir nenori suprasti. Nori tik namo.

Artūras dairėsi drabužių. Niekur nematyti. Bet nesvarbu. Jis pašoko ir leidosi bėgti kiek įkabindamas, traiškydamas nukritusias šakas, per žemę, šlapią nuo lietaus ir tirpstančio sniego. Žingsniai aidėjo per mišką, net kai neužmindavo ant šakos. Vaikas nežinojo, ar reikiama linkme bėga. Suprato tik viena — reikia sprukti.

Ūmai kažkas truktelėjo atgal dešinę koją, lyg būtų nutvėręs už kulkšnies. Praradęs pusiausvyrą, jis parpuolė kniūbsčias, veidu į žemę. Dar nespėjęs atgauti kvapo persivertė ant nugaros ir žvilgtelėjo atgal. Bet nieko nepamatė. Pamanęs, kad paprasčiausiai suklupo, jau stojosi, bet akys užkliuvo už virvelės, pririštos prie dešinės kulkšnies. Pasilenkęs ją palietė. Virvelė užveržta standžiai. Nusekė žvilgsniu nutįsusią pažeme per mišką nelyginant meškerės valas iki pat nuvirtusio medžio už kokių keturiasdešimt žingsnių.

Vaikas pabandė nutraukti virvę nuo kulkšnies ir išlaisvinti koją. Bet ji buvo giliai įsirėžusi į odą. Virvė dar sykį trūktelėjo, dabar jau stipriau. Ji vilko Artūrą žeme per purvyną, paskui sustojo. Vaikas apsidairė. Štai ir jis, vyras: stovi už medžio ir vynioja virvę. Artūras bandė nusitverti šakų, kabinosi rankomis į žemę. Veltui: vyriškis tempė jį vis arčiau savęs. Berniukas bandė išsilaisvinti, knebinėjo mazgą. Tačiau neįstengė nei jo atmazgyti, nei virvės nutraukti. Teliko viena išeitis — nusismaukti kilpą su visa oda. Skausmas buvo žvėriškas, bet jį slopino žūtbūtinis ryžtas, lyg kūnas suprastų privaląs išsinerti su oda, jei nori likti gyvas. Kilpa vos nenumauta. Virvė vėl trūktelėjo ir šįsyk įsirėžė jau į gyvą mėsą. Berniukas griežė dantimis, kad neklyktų iš skausmo. Vyriškis dar kartą timptelėjo virvutę, ir tą akimirką Artūras išsivadavo iš kilpos. Jis pašoko ir leidosi bėgti.

Vaikas nardė tarp medžių, skuodė kaip niekuomet greitai. Jis pasieks stotelę, o ten bus traukinys. Jis suspės. Ir nuvažiuos greičiau, negu tas vyras pasivys. Ir liks gyvas.

Aš galiu. Aš galiu.

Jis atsigręžė ir išvydo vyriškį bėgant iš paskos plačiais žingsniais, švarko skvernai tik plaikstosi. Buvo taip arti, kad Artūras matė jo dantis, kažkodėl visai rudus. Nebepabėgs. Užgeso vilties kibirkštėlė. Artūras pasidavė. Jis sustojo ir žiūrėjo į vyrą. Pakėlė rankas virš galvos, lyg tai padėtų, ir geidė grįžti į tėvelių glėbį.

Greitai bėgdamas Andrejus atsitrenkė į berniuką su tokia jėga, kad abu nusivertė. Andrejus juto berniuką rangantis jam po pilvu, draskant ir kandžiojant švarką. Koks jausmas! Užgulęs vaiką visu svoriu, kad tas nepaspruktų, Andrejus murmėjo:

— Vis dar gyvas!

Išsitraukė iš už diržo ilgą medžiotojo peilį. Užsimerkęs bedė ašmenimis po savim, iš pradžių atsargiai, dūrė tik smaigaliu, badė negiliai, klausydamasis peilio garso, ir jausdamas, kad vaikas priešinasi vis labiau.

Priešinkis smarkiau, rangykis labiau — kovok dėl gyvybės!

Jis laukė, mėgavosi akimirka, paskui dūrė vėl. Vis giliau ir greičiau judėjo ašmenys, giliau ir greičiau, giliau ir greičiau, kol peilis įsmigo iki pat kriaunų. Grobis liovėsi spurdėjęs.

PO TRIJŲ MĖNESIŲ Pietrytinė Rostovo sritis, prie Azovo jūros Liepos 4-oji

Nesterovas sėdėjo sukišęs kojų pirštus į smėlį. Šį pajūrio ruožą labai mėgsta Rostovo prie Dono gyventojai, mat miestas netoliese, maždaug keturiasdešimt kilometrų į šiaurės rytus. Ne kitaip ir šiandien. Paplūdimyje pilna žmonių. Visų kūnai išblukę, tarsi miestiečiai būtų ką tik pabudę iš ilgo žiemos miego. Ar iš kūno formų gali spręsti, ką jie dirba? Apkūnesnieji greičiausiai eina aukštesnes pareigas. Šitas, pavyzdžiui, gal gamyklos direktorius, gal partinis darbuotojas arba aukšto rango Valstybės saugumo pareigūnas, ne iš tų, kurie laužiasi pro užrakintas duris, o iš tų, kurie pasirašinėja nutarimus. Nesterovas rūpinosi nepakliūti jiems į akis. Visas jo dėmesys skirtas šeimai. Du jo sūneliai pliuškenasi seklioj pakrantėj, žmona šalimais miega ant šono — akys užmerktos, rankos po galva. Seniai bematė ją miegančią kur nors kitur, o ne savo lovoj. Pažiūrėti jie atrodo patenkinti: pavyzdinė tarybinių žmonių šeima. Ir ko nesiilsėti: abu atostogauja, gali naudotis valdiška milicijos mašina (ir degalus apmoka valstybė) — tai atlygis už sėkmingą ir protingą dviejų žmogžudysčių ištyrimą, ir jokio triukšmo. Jam buvo nurodyta nepersistengti. Tokie turėjo būti ir jo įsakymai. Jis mintyse repetavo žodžius, kokia ironija.

Varlamo Babičiaus teismas truko viso labo dvi dienas, nors advokatas ir prašė savo ginamąjį pripažinti nepakaltinamu. Įstatymas numatė, kad gynyba turi pasitikėti tuo, ką paliudys bylos tyrėjai. Gynėjams neleidžiama kviestis nepriklausomų liudytojų. Nesterovas ne teisininkas, bet ir nebūdamas juo suprato, kokią didžiulę privilegiją ta nuostata suteikia kaltinimui. Gynyba turėjo įrodyti Babičiaus neveiksnumą negalėdama iškviesti liudytojo, kurio nebuvo apklausęs tardytojas. Kadangi 379-ojoje valstybinėje ligoninėje nėra jokio psichiatro, bylos tyrėjams teko išsikviesti nespecialistą, kad pateiktų savo išvadą. Tas gydytojas pareiškė manąs, kad Varlamas Babičius skiria gera nuo bloga ir žino, jog žmogžudystė blogas dalykas; nors kaltinamojo intelektas ir ribotas, bet jis suvokia, kas yra nusikaltimas, šiaip ar taip, kai buvo suimtas, pasakė:

Papuoliau į bėdą.

Tad gynėjui neliko nieko kito, tik išsikviesti tą patį daktarą ir pamėginti nuginčyti jo nuomonę. Varlamas Babičius buvo pripažintas kaltu dėl žiaurios, beprasmiškos žmogžudystės. Nesterovas gavo mašinėle spausdintą raštą, patvirtinantį, kad septyniolikametis buvo parklupdytas ir nušautas į pakaušį.

Dar trumpiau, vos dieną, buvo nagrinėjama daktaro Tiapkino byla. Jo žmona paliudijo, kad jis buvęs žiaurus, papasakojo apie iškrypėliškas jo fantazijas ir prisipažino, kad iki tol tylėjusi dėl vienintelės priežasties — bijojusi dėl savo ir mažojo sūnelio gyvybės. Be to, pasakė teisėjui išsižadėjusi tikėjimo. Norinti, kad jos vaikai užaugtų komunistais. Už tokį paliudijimą ji buvo perkelta į Ukrainos miestą Šachtus, kad ten gyvenant ant jos nekristų vyro nusikaltimo šešėlis. O kadangi niekas už Priuralsko nebuvo girdėjęs apie tą nusikaltimą, tai jai net nebuvo reikalo keistis pavardę.

Išsprendęs tas dvi bylas, teismas nedelsdamas ėmėsi dviejų šimtų bylų, iškeltų vyrams, kaltinamiems antitarybine veikla. Homoseksualai gavo kalėti priverčiamojo darbo stovyklose nuo penkerių iki dvidešimt penkerių metų. Norėdamas mikliai išspręsti tiek daug bylų, teisėjas sudarė bausmės laiko formulę: metų skaičius priklausė nuo kaltinamojo charakteristikos iš darbovietės, nuo to, ar nuoširdžiai jis gailisi, nuo to, kiek vaikų turi (kuo daugiau vaikų, tuo trumpesnis bausmės laikas), ir pagaliau nuo to, kiek kartų yra turėjęs iškrypėliškų lytinių santykių. Buvimas partijos nariu laikytas sunkinančia aplinkybe, nes toks žmogus suteršė partijos autoritetą. Jie turi žinoti, ką daro, ir, savaime aišku, tokie nariai buvo šalinami iš Komunistų partijos; beje, jiems tai jau mažiausiai rūpėjo. Nors teismo posėdžiai beveik nesiskyrė vienas nuo kito, Nesterovas sėdėjo visuose — maždaug dviejuose šimtuose. Kai, paskelbus nuosprendį paskutiniam kaltinamajam, Nesterovas išėjo iš teismo salės, jį pasveikino vietiniai partijos funkcionieriai. Jis gerai padirbėjęs, nepaprastai gerai. Jis beveik tikrai, beveik tikrai, gausiąs naują butą per artimiausius kelis mėnesius, vėliausiai — iki metų pabaigos.