Том Смит - Vaikas 44

Jau eidami iš stoties jie išgirdo už nugaros vyrišką balsą:

— Dokumentus.

Levas nedvejodamas atsigręžė. Jis nei šypsojosi, nei stengėsi rodytis ramus, juk niekuo dėtas žmogus turėjo pagrindo bijoti ne mažiau už nusikaltėlį. Juos užkalbinęs pareigūnas buvo saugumietis. Bet Levas jo nepažinojo. Ačiū Dievui. Levas padavė dokumentus, tą pat padarė ir Raisa.

Levas žiūrėjo į tą žmogų. Aukštas, tvirto sudėjimo. Akys vangios, judesiai lėti. Paprasčiausias patikrinimas. Bet, šiaip ar taip, tapatybės pažymėjimai, kuriuos jis dabar įdėmiai skaito, suklastoti, geriausiu atveju — pusėtinos kopijos. Levas, kai dar pats dirbo agentu, niekada nesileisdavo taip mulkinamas. Nesterovas parūpino tas klastotes, pats jas ir gamino Levo padedamas. Juodu labai stengėsi, bet kuo labiau stengėsi, tuo labiau matė, kokie yra nevykėliai: įdrėskė popierių, rašalas pasklidęs, dvigubos linijos, kur teko dusyk spausti. Dabar beliko graužti nagus, kad ryžosi kliautis tais dokumentais. Iš tiesų net nesikliovė — tikėjosi, kad niekas netikrins.

Raisa žiūrėjo, kaip agentas vargsta skaitydamas įrašus jos popieriuose, ir suprato, kad jis mažaraštis. Jis stengėsi nuslėpti tą trūkumą perdėtu kruopštumu. Ji buvo mačiusi pernelyg daug vaikų, kuriems sunkiai sekėsi atpažinti raideles. Sekdamas eilutę po eilutės, vyriškis krutino lūpas. Suprasdama, kad jei tik parodys bent kokią užuominą, jog perkando jo silpnybę, jis tikriausiai pratrūks keiktis, Raisa ir toliau žvelgė baimingai. Juk jam smagu, kad jo bijo: tai numalšins visą jo nerimą. Pasitikėdamas savim, agentas spoksojo į jų veidus, bet ne todėl, kad jam būtų sukėlę kokių abejonių dokumentai: tik rūpinosi, kad nesumažėtų jų baimė. Patenkintas, kad jo vis dar bijomasi, agentas pliaukštelėjo dokumentais sau per delną — supraskit, dar svarstau, jūsų gyvybė vis dar mano valioj.

— Rodykit, kas lagaminuose.

Levas ir Raisa atidarė lagaminėlius. Drabužių pamaina ir pora būtiniausių dalykėlių. Pareigūnas nusivylė, truktelėjo pečiais. Atvykėliai pagarbiai nusilenkė jam ir pasuko prie išėjimo, stengdamiesi per daug neskubėti. Tą pačią dieną

Užgniaužęs Fiodoro pastangas savarankiškai ištirti sūnaus nužudymą, tildęs jį geruoju ir piktuoju, šįsyk Levas jau pats ketino prašyti jo pagalbos tuo klausimu. Reikėjo, kad Fiodoras jį nuvestų pas Galiną Šaporiną, nes Levas niekaip nerado jos adreso. Net jos pavardės tiksliai neprisiminė. Anuomet jis į ją nekreipė dėmesio, o nuo to laiko tiek visko įvyko! Be Fiodoro maža tebuvo vilties surasti tą liudytoją.

Levas buvo pasirengęs nusižeminti, aukoti orumą; suprato, kad iš jo dabar gali pasityčioti, suniekinti jį, visai taip pat, kaip jis tada niekino liudytojos pasakojimą. Nors Fiodoras MGB agentas, Levas vylėsi, kad jis įvertins pagarbą jo sūnaus atminimui. Nors ir kaip Fiodoras neapkentė Levo, šis, stengdamasis rasti tiesą, turėtų patraukti Fiodorą į savo pusę. Atsižvelgiant į viską reikia pripažinti, kad prieš keturis mėnesius Levas tinkamai įvertino aplinkybes. Savavališkai tirdamas sūnaus mirtį, Fiodoras būtų sukėlęs pavojų savo šeimai. Galgi jis bus suvokęs, kad tuomet Levo vertinimas buvo pagrįstas. Geriau buvo išsaugoti gyvybę, gal jis dabar neįduos Levo, jausdamasis saugiai ir norėdamas atkeršyti. Ką jis nuspręs? Levas pasibeldė į duris. Tuoj paaiškės.

Butas 18 korpuse, penktame aukšte. Pagyvenusi moteriškė atvėrė duris. Priešais jį stovi moteris, kuri tada jam pasipriešino, kuri išdrįso žudiką pavadinti žudiku.

— Aš vardu Levas, o čia mano žmona Raisa.

Senoji moteriškė pažvelgė į Levą ir pažino jį. Tą, kurio neapkentė. Nužvelgė Raisą.

— Ko jūs norit?

Raisa tyliai atsiliepė:

— Mes atėjom dėl Arkadijaus nužudymo.

Stojo ilga tyla. Senoji moteriškė varstė akimis atvykėlių veidus ir pagaliau atsakė:

— Jūs ne ten pataikėt. Mūsų berniukas nebuvo nužudytas.

Jai ketinant uždaryti duris, Levas žengė į priekį.

— Jūs buvot teisi.

*

Levas laukė pykčio. Bet moteriškė, užuot supykusi, pravirko.

Fiodoras, jo žmona ir sena jo motina stovėjo šalia vienas kito lyg saviveiklinė troika — pilietinis tribunolas — ir žiūrėjo, kaip Levas velkasi paltą ir meta jį ant kėdės. Paskui nusitraukia megztinį ir ima sagstytis marškinius. Po jais, tiesiai ant nuogo kūno, paslėpti žmogžudysčių įkalčiai: nuotraukos, aprašymai, paliudijimai, žemėlapiai, rodantys nusikaltimų geografiją, — svarbiausi jų surinkti įrodymai.

— Vežantis šią medžiagą man teko imtis atsargumo. Čia duomenys apie keturias dešimtis su viršum žmogžudysčių, padarytų mūsų šalies vakaruose. Buvo žudomi vaikai, tiek berniukai, tiek mergaitės. Visi nužudyti kone vienodai. Dabar jau manau, kad taip buvo nužudytas ir jūsų sūnelis.

Levas nusiėmė popierius; tie, kurie lietėsi su krūtinės oda, buvo sudrėkę nuo prakaito. Fiodoras juos pagriebė ir ėmė sklaidyti. Pasilenkė ir jo žmona, kartu ir motina. Netrukus jau visi trys skaitė dokumentus ir perdavinėjo juos vienas kitam. Pirmoji prabilo Fiodoro žmona:

— Na, o pagavę ką jam darytumėt?

Keista, tai buvo pirmas kartas, kai Levas išgirdo tokį klausimą. Iki tol visiems terūpėjo, ar iš viso įmanoma nusikaltėlį pagauti.

— Aš jį nudobčiau.

Kai tik Levas paaiškino, kad pats asmeniškai ėmėsi tyrimo, Fiodoras užmiršo įžeidimus ir kaltinimus. Aišku, jam nė į galvą nešovė atsisakyti padėti, suabejoti svečių nuoširdumu ar piktintis prisiminus praeitį. Tokių minčių nekilo nei Fiodoro žmonai, nei motinai — bent jau to jos neparodė. Fiodoras pasišovė tuoj pat nuvesti juos pas Galiną.

Tiesiausias kelias į jos namus kirto bėgius ties ta vieta, kur buvo rastas Arkadijus. Ten lygia greta ėjo kelios geležinkelio linijos; platokas ruožas, vietomis apžėlęs skurdžiais krūmokšniais ir medeliais. Blausioje vakaro šviesoje Levas pajuto tos nuošalios vietos dvasią. Čia, miesto vidury, buvo nejaukiai tuščia. Ar berniukas, nepažįstamojo persekiojamas, dūmė šiais pabėgiais? Gal parpuolė ant žemės, nebetekęs vilties pasprukti? Gal tamsoje, traukiniui atidundant, jis pagaliau pasidavė? Levas net apsidžiaugė, kad sankasa pagaliau baigėsi.

Artinantis prie Šaporinos namų Fiodoras ėmė įrodinėti, kad Levui verčiau neiti vidun. Juk anąsyk jis Galinai grasino; ko gero, ji ir dabar užsičiaupsianti iš mirtinos baimės. Levas sutiko. Tegul eina tik Raisa ir Fiodoras.

Raisa lipo laiptais paskui Fiodorą, priėjusi buto duris pasibeldė. Išgirdo viduj krykščiant vaikus ir apsidžiaugė. Žinoma, ji tikėjo, kad ir bevaikė moteris įvertintų nusikaltimo sunkumą, bet kadangi pavojus gresia ir pačios Galinos vaikams, ją veikiausiai bus lengviau patraukti savo pusėn.

Duris atvėrė nusiplūkusi moteriškė, ne ką vyresnė nei trisdešimties. Apsitūlojusi tarsi viduržiemį. Atrodė nesveikuojanti. Akys neramios, gaudyte gaudo kiekvieną Raisos ir Fiodoro išvaizdos detalę. Fiodoras lyg ir atpažino ją.

— Galina, ar prisimenat mane? Aš Fiodoras, Arkadijaus tėvas, to nužudyto berniuko. O čia mano draugė Raisa. Ji gyvena Priuralske, netoli Uralo kalnų. Atėjom pas jus, Galina, todėl, kad tas žmogus, kuris nužudė mano sūnelį, nužudė ir daugiau vaikų kituose miestuose. Dėl to Raisa ir atvažiavo į Maskvą, kad galėtume dirbti išvien. Mums reikia jūsų pagalbos.

Galina atsiliepė tyliai, vos ne pašnibždom:

— Kaip aš galėčiau padėti? Aš nieko nežinau.

Tokio atsakymo Raisa tikėjosi, todėl pabrėžė:

— Fiodoras apsilankė pas jus ne kaip MGB pareigūnas. Mes esam grupė tėvų ir motinų, piliečių, pasipiktinusių tais nusikaltimais. Jūsų vardas nebus paminėtas jokiuose dokumentuose, nes jokių dokumentų ir nėra. Jūs niekada mūsų nebepamatysit ir neišgirsit apie mus. Tik vieną dalyką mes norim sužinoti — kaip jis atrodo. Kokio jis amžiaus? Ar aukštas? Kokios spalvos jo plaukai? Ar jo drabužiai buvo brangūs, ar pigūs?