Том Смит - Vaikas 44

Juodu pasuko į gyvenamąjį namą ir užlipo laiptais. Raisa pabeldė į duris. Anapus jų pasigirdo žingsniai. Nuskambėjo sunerimęs balsas:

— Kas ten?

— Ivanai Kuzmičiau, tai aš, Raisa.

Džergžtelėjo skląstis. Ivanas atsargiai pradarė duris. Pamatęs Raisą, užmiršo įtarimus ir nusišypsojo. Ji atsakė jam tuo pačiu. Pora žingsnių atsilikęs Levas stebėjo jų susitikimą iš tamsios laiptinės. Raisa džiaugėsi pamačiusi draugą, juodu taip lengvai bendraudavo. Ivanas atvėrė duris, žengė prie jos ir apkabino: kaip gerai, kad ji gyva.

Tik dabar Ivanas pamatė Levą. Jo šypsena prapuolė, tarsi linksmas paveikslas būtų nukritęs nuo sienos. Jis paleido Raisą, ūmai pasijuto nesaugus, įdėmiai stebėjo jos išraišką: gal čia kokia išdavystė? Jausdama jo nerimą moteris tarė:

— Mums reikėtų daug ką išsiaiškinti.

— Kodėl atėjai?

— Gal geriau būtų šnekėtis viduje.

Ivanas vis dar šiaušėsi. Raisa palietė jam ranką.

— Nebijok, tikėk manim.

Ivano butas buvo mažas, bet baldai geri, vaškuotas parketas. Daug knygų, iš pirmo žvilgsnio — vien valdžios aprobuotų: Gorkis, politikos veikalai, Markso raštai. Miegamojo durys uždarytos, o svetainėje lovos nėra. Levas paklausė:

— Ar mes čia vieni?

— Vaikai pas mano tėvus, o žmona — ligoninėje, serga džiova.

Raisa vėl palietė jam ranką.

— Labai atsiprašau, Ivanai.

— Mes manėm, kad jūs suimti. Bijojau paties blogiausio.

— Mums pasisekė. Mus perkėlė į miestą vakarinėje Uralo papėdėje. Levas atsisakė mane įskųsti.

Ivanas neįstengė nuslėpti nuostabos, lyg tai būtų kas nepaprasta. Levas įsižeidė, bet prikando liežuvį, kai Ivanas įsmeigė į jį tiriamą žvilgsnį.

— Ir kodėl atsisakėt?

— Todėl, kad ji nėra šnipė.

— Nuo kada tiesa lemia tokius sprendimus?

Įsiterpė Raisa:

— Gal kol kas to nesvarstykim.

— Bet juk tai svarbu. Ar jūs vis dar MGB darbuotojas?

— Ne, mano padėtis pažeminta — iki milicininko.

— Pažeminta? Lengvai išsisukot.

Klausimas ar pasmerkimas?

— Pažeminimas, tremtis — tik laikinas atokvėpis, didžiausia bausmė — nežinomybė, o paskui jau ir suėmimas.

Stengdamasi Ivaną apraminti, Raisa pridūrė:

— Mūsų niekas iki čia nesekė. Esam įsitikinę.

— Taip ir į Maskvą atvažiavot? Ko?

— Mums reikia tavo pagalbos.

Tie žodžiai jį suglumino.

— Kuo galėčiau jums padėti?

Levas nusivilko švarką ir numetė ant kėdės. Paskui nusitraukė megztinį ir atsisagstė marškinius. Po jais ant nuogo kūno buvo apvyniota medžiaga apie žmogžudystes: fotografijos, aprašymai, pareiškimai, ataskaitos, žemėlapiai, kuriuose sužymėtos nusikaltimų vietos, — svarbiausi jų surinkti įkalčiai.

— Turėjau imtis atsargumo priemonių juos nešiodamasis. Čia medžiaga apie daugiau kaip keturiasdešimt žudiko aukų, berniukų ir mergaičių, nužudytų mūsų šalies vakaruose. Visi nužudyti beveik vienodai.

Levas nusiėmė popierius nuo krūtinės. Tie, kurie glaudėsi prie pat odos, buvo sudrėkę nuo prakaito. Atsiprašė ir padavė visą tą turtą Ivanui.

— Stotyje mudu vos neįkliuvom agentui.

Ivanas paėmė dokumentus, bet nevartė, atsisėdo ant kėdės ir padėjo įkalčius šalia ant stalo. Tačiau tuoj pat atsistojo, pasiėmė pypkę ir kruopščiai kimšdamas ją tarė:

— Kaip suprantu, milicija pati tų žmogžudysčių netyrė?

— Visi tie nužudymai buvo ištirti netinkamai, nuslėpti arba priskirti psichiškai nesveikiems žmonėms, politiniams priešams, girtuokliams, valkatoms. Net nebandyta aiškintis jų tarpusavio ryšio.

— Ir dabar judu dirbat išvien, taip sakant?..

Raisa nukaito.

— Taip, mudu dirbam išvien.

— Ir tu juo pasitiki?

— Taip, aš juo pasitikiu.

Levas sunkiai valdėsi, kol Ivanas kvotė žmoną, bet tylėjo.

— Ir judu ketinat atskleisti tuos nusikaltimus?

Dabar jau atsiliepė Levas:

— Jei valstybė nenori to imtis, tenka tai daryti žmonėms.

— Kalbate kaip tikras revoliucionierius. Supraskit, Levai, jūs visą gyvenimą žudėt dėl valstybės — ar būtų karas, ar taika, nesvarbu, ar vokiečius, ar rusus, kad ir kokį nekenčiamą objektą nurodydavo valstybė. O dabar norit mane įtikinti, kad nukrypot nuo partijos linijos ir turit savo nuomonę? Netikiu. Manau — tai spąstai. Dovanok man, Raisa, bet jis tik bando užsitarnauti galimybę grįžti į MGB. Jis apmulkino tave, o dabar mėgina mane atiduoti jiems į rankas.

— Ne, Ivanai, taip nėra. Štai įrodymai. Juk tai — tikrovė, o ne apgaulė.

— Jau seniai nebetikiu popieriniais įrodymais, žinau — ir tu netiki.

— Aš mačiau lavonėlį: berniuko, skrandis išpjautas, burna prikimšta žievių. Aš jį mačiau, Ivanai. Pati ten buvau. Kažkas nužudė vaikelį, tyčiojosi iš jo, kažkas mėgavosi tai darydamas, o jie jo nestabdo. Ir trukdo milicijai jį sučiupti. Žinau, turi svarių argumentų mus įtarti. Bet galiu tau įrodyti. Jei nepasitiki manim, man belieka apgailestauti, kad atėjau.

Levas žengė prie stalo, ketindamas susirinkti dokumentus. Bet Ivanas uždėjo ant jų ranką.

— Noriu juos peržiūrėti. Užtraukit užuolaidas. Ir sėskitės, jūs mane nervinat.

Atsidūrę kambaryje, atitvertame nuo išorinio pasaulio, Levas ir Raisa atsisėdo šalia Ivano ir ėmė pasakoti tų bylų detales, klojo visą informaciją, kuri, jų nuomone, galėtų praversti. Levas apibendrino išvadas.

— Jis įtikina vaikus eiti su juo. Pėdsakai sniege lygia greta, vadinasi, berniukas geranoriškai ėjo į mišką. Net jeigu šis nusikaltimas neįtikimas, net jeigu tai pamišėlio darbas, galai nesueina: akivaizdus beprotis būtų išgąsdinęs vaikus.

Ivanas linktelėjo.

— Taip, sutinku.

— Kadangi labai keblu važinėti po šalį be aiškiai nurodyto tikslo, jo darbas greičiausiai susijęs su kelionėmis. Jis turi turėti dokumentus. Neišsiskirti iš mūsų visuomenės, būti priimtinas, gerbtinas. Bet štai klausimas, į kurį mes negalim atsakyti...

— Kodėl jis tai daro?

— Kaip galiu jį sučiupti, jei nesuprantu kodėl? Negaliu įsivaizduoti to žmogaus. Kas jis per vienas? Kaip atrodo? Jaunas ar senas? Turtingas ar vargšas? Mes paprasčiausiai nenutuokiam, ko ieškoti, žinom tik tiek, kad jis turi darbą ir atrodo, bent jau iš pažiūros, esąs sveiko proto. Bet bemaž visi taip atrodo.

Ivanas klausėsi kiekvieno Levo žodžio nepaleisdamas pypkės iš dantų.

— Manau, negalėsiu jums padėti.

Raisa neištvėrė:

— Betgi tu turi straipsnių apie tokius nusikaltimus, apie žudikus be įprastų motyvų? Skaitai Vakarų spaudą!

— Ir kas jums iš to? Galėčiau surinkti tuo klausimu daugybę straipsnių. Bet iš jų dar nesudarysit to žmogaus portreto. Iš dviejų trijų sensacingų Vakarų spaudos publikacijų jums nepaaiškės, koks tas piktadarys.

Levas atsisėdo: visa kelionė eina niekais. Dar blogiau — negi jie užsibrėžė neišsprendžiamą uždavinį? Jiems toli gražu nepakanka nei materialinių, nei intelektinių išteklių šiems nusikaltimams išnarplioti.

Ivanas toliau traukė pypkę ir stebėjo svečių reakciją.

— Tačiau pažįstu žmogų, kuris gal ir galėtų judviem padėti — profesorių Zuzajevą, psichiatrą pensininką. Kitados jis buvo MGB kvotėjas, paskui apako. Praradęs regėjimą jis tapo kitu žmogumi, patyrė apreiškimą, panašiai kaip tavasis Levas. Dabar jis aktyviai dalyvauja pogrindinėje veikloje. Galėsit papasakoti jam tai, ką pasakojot man. Gal jis ir padės.

— Ar galima juo pasitikėti?

— Kaip ir bet kuriuo kitu.

— Ką konkrečiai jis gali?