Том Смит - Vaikas 44

— Ir ką veiksiu?

— Tirsi nusikaltimą.

— Mano kelionė į Maskvą baigėsi nesėkme. Nenumanau, kas tas žmogus.

Tie žodžiai nustebino Nesterovą. Ramindamas jis tarė:

— Tu gali tai padaryti, ištirti tuos nusikaltimus, Levai, aš žinau. Tikiu tavim. Tau reikia lėkti į Rostovą. Ten neabejotinai tų nusikaltimų centras. Esu įsitikinęs, kad kaip tik į jį turi nukreipti pastangas. Yra daug versijų, kas žudo tuos vaikus. Pavyzdžiui, būrys buvusių vokiečių kareivių...

— Ne, čia veikia vienas žmogus. Jis turi darbą. Iš pažiūros — jis normalus. Jei esi tikras, kad nusikaltimų židinys yra Rostove, veikiausiai jis ten gyvena ir dirba. Jo darbas — palaikyti ryšį tarp visų tų vietovių. Darbas jį verčia keliauti, o keliaudamas jis ir žudo. Jeigu išsiaiškintume, ką jis dirba, galėtume jį demaskuoti.

Levas pažvelgė į laikrodį. Beliko kelios minutės. Nesterovas dūrė pirštais į du miestus ir paklausė:

— Kas sieja Rostovą ir Priuralską? Į rytus nuo tų miestų žmogžudysčių nebuvo. Bent jau mes apie jas negirdėjome. Reikia manyti, kad tai galiniai taškai, ten baigiasi jo maršrutas.

Levas pritariamai linktelėjo.

— Priuralske yra automobilių gamykla. Kitų didesnių pramonės įmonių čia nėra, nebent lentpjūvė. O Rostove jų daugybė.

Nesterovas abi tas vietoves pažįsta geriau nei Levas.

— Aš žinau, kad volgų gamyklą glaudūs ryšiai sieja su Rostselmašu.

— Kas tas Rostselmašas ?

— Milžiniška traktorių gamykla, didžiausia Sovietų Sąjungoje, panašaus didumo kaip mūsiškė.

— Ar jų produkcijai reikia tokių pat detalių?

— Galimas daiktas.

Štai ir siūlo galas, jungiamoji gija: žmogžudystės padarytos palei geležinkelius iš pietų į čia ir toliau į vakarus. Pasigavęs tą versiją Levas svarstė:

— Jei mūsų gamykla tiekia savo gaminius Rostselmašui, tai šioji turi samdyti ragintoją. Kas nors turi važinėti čia ir pasirūpinti, kad volgų gamykla vykdytų įsipareigojimus.

— Bet čia nužudyti tik du vaikai, ir abu neseniai. O gamyklos bendradarbiauja ne nuo šiandien.

— Žmogžudystės šalies šiaurėje — pačios naujausios. Vadinasi, jis tik šiemet gavo tą darbą. Arba tik dabar jam priskirtas šis maršrutas. Mums reikia gauti Rostselmašo įdarbintų žmonių duomenis. Jei neklystam, palyginę jų sąrašą su žmogžudysčių vietomis sučiupsim žudiką.

Juodu jau arti tikslo. Jei niekas jų nepersekiotų, jeigu jie galėtų laisvai veikti, ko gero, dar šią savaitę paaiškėtų žudiko vardas. Tada būtų nesunku jį ir sučiupti. Bet jau vienuolika minučių po devynių. Pats laikas sprukti. Jis pasiėmė tik vieną dokumentą — žmogžudysčių datų ir vietų sąrašą. Daugiau jam nieko nereikia. Sulankstė popierių, įsidėjo į kišenę ir pasuko prie durų. Nesterovas jį sustabdė ir padavė revolverį.

— Nepamiršk kaip reikiant trinktelėti man per galvą.

Levas paėmė ginklą, bet vis dar delsė. Nesterovas, matydamas jį dvejojant, priminė:

— Arba žus mano šeima.

Levas smogė jam į smilkinį, praskėlė ir privertė Nesterovą suklupti. Vis dar nepraradęs sąmonės, majoras pažvelgė į jį.

— Sėkmės! O dabar vožk atsakančiai.

Levas išpuolė į koridorių ir tik prie laiptų prisiminė pamiršęs mašinos raktelius. Jie gulėjo ant stalo. Nubėgo koridorium atgal į kabinetą, peržengė Nesterovo kūną ir čiupo raktelius. Vėlu! Jau devynios penkiolika, agentai eina į pastatą. O Levas vis dar kabinete, kaip tik ten, kur jam paspęsti spąstai. Jis išmovė pro duris, nudūmė koridorium, nubildėjo laiptais žemyn. Jau girdėti žingsniai: kažkas lipa laiptais, vis arčiau. Pasiekęs trečią aukštą anksčiau už agentus, Levas metėsi į šoną ir nusitvėrė artimiausio kabineto durų rankenos. Atrakinta, kaip majoro ir žadėta. Levas įėjo, uždarė duris ir užsirakino kaip tik tada, kai agentai jau bėgo laiptais aukštyn.

Levas lūkuriavo tamsoje prisispaudęs prie durų. Visos užuolaidos užtrauktos, tad iš lauko nieko nematyti. Laiptais dunksi žingsniai: lipa bent keturi agentai. O kas, jeigu taip ir tūnotų šiame kambaryje užrakintomis durimis! Kol kas čia saugu. Langai atsidaro į aikštę. Levas pažvelgė laukan. Siena žemyn nenulipsi: pagrindines duris žiedu apgulę žmonės. Levas atsitraukė nuo lango. Reikės lipti į apatinį aukštą ir iššokti į kiemą. Atsirakino duris ir iškišęs galvą apsidairė. Koridorius tuščias. Uždaręs duris nuėjo iki laiptų ir pažiūrėjo žemyn. Iš apačios ataidėjo agento balsas. Levas nubėgo ligi kitų laiptų. Vos pradėjus šokuoti žemyn, iš viršutinio aukšto pasigirdo šūksniai: agentai rado Nesterovą.

Tuojau į pastatą, išgirdęs kolegų šūksnius, įsiverš antras agentų būrys. Lipti žemyn dar vieną laiptatakį būtų per daug rizikinga, todėl Levas liko antrame aukšte, nors tai ir prieštaravo Nesterovo planui. Kelios akimirkos sąmyšio, kol agentai susiskirstys į paieškų grandis. Reikia pasinaudoti. Negalėdamas nusileisti į apačią, jis nubėgo tolyn koridorium ir smuko į tualetą prie užpakalinės namo sienos. Atsidarė langelį. Šis buvo aukštai palubėj ir labai mažas; pro jį galima išlįsti nebent galva į priekį. Pažvelgė laukan — nė gyvos dvasios. Nuo palangės iki žemės — gal penki metrai. Levas prasispraudė pro langelį ir pakibo galva žemyn, laikydamasis už rėmo tik kojomis. Sienoje jokios atramos. Ką darysi — jis pasileido ir krito rankomis prisidengęs galvą.

Levas trenkėsi delnais į žemę, net riešai trakštelėjo. Išgirdo riksmus ir pažvelgė aukštyn. Pro viršutinio aukšto langą į jį žiūrėjo agentas. Levas jau taikiklyje. Nepaisydamas, kad skauda riešus, pakilo ir nubėgo tolyn, į šoninę gatvelę, kur turėjo stovėti automobilis. Pasipylė šūviai. Šalia Levo galvos pažiro plytų skeveldros. Jis krito ant žemės ir nurepečkojo. Dar kelios kulkos sudzingsėjo į grindinį. Bet Levas jau spėjo pasislėpti už kampo, kur šūviai nebesiekė.

Štai ir automobilis. Levas įsirangę vidun ir įkišo raktelį į uždegimo spynelę. Starteris suurzgė ir nutilo. Dar sykį! Niekaip.

Pagaliau iš trečio karto variklis pakluso. Levas įjungė pavarą, išvažiavo į kelią ir padidino greitį saugodamasis, kad necyptų padangos. Dabar sėkmė priklausė nuo to, ar persekiotojai nepamatys mašinos. Gatvėje jų vos viena kita. O čia valdiškas automobilis, tad galima tikėtis, kad jį pamatę agentai palaikytų saviškiu ir toliau ieškotų pėsčio bėglio.

Bepigu būtų pasislėpti mašinų sraute! Levas jautėsi lyg medžiojamas kiškis. Važiavo per greitai, neramiai — kad tik išlėkus iš miesto. Jam jau aišku, kad Nesterovas klydo: iki pat Rostovo nuvažiuoti nepavyks. Vos jie apsižiūrės, kad jis nuvarė mašiną, uždarys visus kelius. Jam reikia nuvažiuoti kuo toliau, paskui palikti automobilį kokiam užkampyje, o pačiam sprukti pėstute į kaimą ir kurioje nors stotelėje sėsti į traukinį. Kol jie neaptiks pamestos mašinos, jam kur kas saugiau bus eiti pėsčiomis.

Levas spaudė vakarų link vieninteliu magistraliniu keliu, kuriuo važiuojama į miestą ir iš jo. Žvilgtelėjo į veidrodėlį. Jeigu jie puolė šukuoti pastato apylinkių manydami, kad jis sprunka pėsčias, turi dar gerą valandžiukę. Vėl paspaudė greičio pedalą; mašina pasiekė didžiausią įmanomą greitį — šimtą dešimt kilometrų per valandą.

Priekyje susispietę apie mašiną stovėjo keli vyrai: milicija. Kelias uždarytas. Išeities nebėr. Jei užtvertas kelias į vakarus, užtvertas ir į rytus. Jie uždarė visą miestą. Vienintelė jo viltis — jėga prasiveržti pro šią užtvarą. Reikia gerai įsibėgėti ir trenkti į šoną milicijos mašinai, pastatytai skersai kelio. Nustumti ją šalikelėn. Aplamdytu automobiliu jie negalės išsyk pulti vytis. Įžūli užmačia: jo pranašumas — pora minučių.