Том Смит - Vaikas 44

— Nekiškit nagų.

Jis net sudrebėjo: kaip tas prietranka drįsta purvinais pirštais liesti iškarpą! Vargais negalais susivaldęs (vos neišplėšė popieriaus jam iš rankų) tarė:

— Gal grąžintumėt jį man?

Pirmą kartą vyriškio balsas nuskambėjo aštriai ir nerimastingai. Kodėl tas popiergalis jam taip parūpo? Aronas žiūrėjo į puslapį. Kelerių metų senumo iškarpa — spaustuvės dažai jau pablukę. Nėra jokio teksto — viskas nukirpta, net nesuprasi, iš kokio laikraščio. Tik Didžiojo tėvynės karo laikų nuotrauka: pamuštas vokiečių tankas, prie jo stovi rusų kareiviai ir džiūgaudami šaudo į orą, po kojomis — vokiečių lavonai. Propagandinė nuotrauka, šlovinanti pergalę. Aronas, nors ir deformuota viršutine lūpa, puikiausiai suprato, kodėl ta nuotrauka buvo išspausdinta laikraštyje. Centre prie tanko kareivis buvo išvaizdus vyras, veide — nugalėtojo šypsena.

Maskva Liepos 10-oji

Levo žandas ištinęs, skauda vos paliestas. Dešinė akis nieko nemato, visai užgriuvusi po sudaužytu voku. Sopuliai raižo ir krūtinę, lyg būtų lūžę keli šonkauliai. Pirmoji medicinos pagalba jam buvo suteikta dar avarijos vietoje, bet vos paaiškėjo, kad pavojus gyvybei negresia, ligonis buvo įkeltas į sunkvežimį ir su ginkluotų sargybinių palyda nugabentas į Maskvą. Ilgoje kelionėje kiekvienas krestelėjimas varstė kūną lyg smūgis į vidurius. Be analgetikų ne kartą ir apalpo. Sargybiniai pareigingai žadino jį baksnodami šautuvais, kad tik nemirtų jiems budint. Negalėdamas užmigti, Levas kankinosi visą ilgą kelionę, tai karščiavo, tai drebėjo nuo šalčio. Bet žinojo: tos kančios — dar tik pradžia.

Durys atsivėrė. Levas kilstelėjo galvą. Kas tasai žmogus blyškiu veidu ir dėmėtais geltonais dantimis? Buvęs jo bendradarbis, tą jis gerai atsimena, bet pamiršo jo pavardę.

— Ar mane prisimenat?

— Ne.

— Aš daktaras Zarubinas. Daug kartų buvom susitikę. Aš lankiau jus prieš kelis mėnesius, kai sirgot. Labai gaila jus tokį matyti. Taip sakydamas nenoriu supeikti veiksmų, kurių buvo imtasi prieš jus: jie buvo teisėti ir reikalingi. Aš tik būčiau norėjęs, kad nebūtumėt to padaręs.

— Ką gi aš padariau, daktare?

— Išdavėt tėvynę.

Gydytojas apčiupinėjo Levo šonkaulius. Kiekvienas prisilietimas vertė pacientą sukąsti dantis.

— Jūsų šonkauliai, kaip ir sakiau, nesulaužyti. Tik sudaužyti. Žinoma, jums skauda. Bet nėra sužalojimų, kuriuos reikėtų gydyti. Man įsakyta išvalyti žaizdas ir pakeisti tvarsčius.

— Išgydyti, o paskui nukankinti — likimo ironija. Sykį ir aš išgelbėjau žmogui gyvybę tik tam, kad atsidurtų čia. Geriau būčiau leidęs Anatolijui Brodskiui nuskęsti upėj po ledu.

— Nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbat.

Levas nutilo. Ne laikas apgailestauti, šaukštai po pietų. Jis kaip niekada suprato, kad vienintelis šansas atsitiesti išsprūdo iš rankų. Žudikas siautės ir toliau, ne apsukrumas jį išgelbės, jis neįklius dėl to, kad šalis atmeta net prielaidą, jog toks žmogus egzistuoja, ir taip suteikia jam geriausią neliečiamybę — paverčia jį nematomu. Levas prašovė.

Daktaras baigė lopyti žaizdas. Per kankinimus Levas turi būti jautrus. Kuo geriau jį sutvarstys, tuo ilgiau bus galima kankinti. Gydytojas pasilenkė ir pašnibždėjo Levui į ausį:

— Dabar eisiu slaugyti jūsų žmonos, gražiosios jūsų žmonelės. Jinai surišta už gretimų durų. Jos padėtis beviltiška, ir tai jūsų kaltė. Visa, ką ketinu jai daryti, dėl jūsų kaltės. Pasistengsiu, kad ji prakeiktų dieną, kai jus pamilo. Pasirūpinsiu, kad ji pasakytų tai kuo garsiau.

Levas ne iš karto suprato, ką sako daktaras, tarsi būtų šnekėjęs svetima kalba. Jis negriežė danties ant Zarubino. Sunkiai jį ir beprisiminė. Bet kodėl jis grasina Raisai? Iš kur ta neapykanta? Neaišku. Levas bandė stotis, smogti gydytojui. Bet Levo kėdė buvo pritvirtinta prie grindų, o jis pats pririštas prie kėdės.

Daktaras Zarubinas loštelėjo, lyg būtų prikišęs galvą per arti liūto nasrų, ir žiūrėjo, kaip Levas iš visų jėgų įsiręžė, kaip išpampo kaklo gyslos, kaip paraudo veidas ir bejėgiškai išsprogo akys. Gydytojui buvo įdomu, lyg būtų stebėjęs musę, įkliuvusią po stiklu. O jei dar pabarškintų į stiklą? Nes šis žmogus vis tiek nesupranta savo keblios padėties:

Bejėgiškumas.

Daktaras pasiėmė lagaminėlį ir laukė, kada sargybinis atidarys duris. Tikėjosi, kad Levas šauks įkandin, gal grasins jį užmušti. Bet šįkart teko nusivilti.

Jis nužingsniavo rūsio koridorium tuos kelis metrus iki gretimos kameros. Jos durys buvo atviros. Zarubinas įėjo. Raisa buvo pasodinta ir pritvirtinta lygiai kaip jos vyras. Daktarą maloniai jaudino mintis, kad Raisa jį pažins ir prisipažins andai turėjusi priimti jo pasiūlymą. Tada būtų buvusi saugi. Ji anaiptol ne tokia savanaudė, kokią jis vaizdavosi ją esant: ta gražuolė itin patraukli, bet užuot pasinaudojusi jo pagalba pasirinko ištikimybę. Ko gero, tiki pomirtiniu gyvenimu, kuriame — gal danguje — jai būsią atlyginta už dorą. Bet čia niekas to neįvertins.

Tikėdamasis, kad ji kremtasi dėl savo klaidos, daktaras jau vaizdavosi, kaip ji maldaus pakartoti aną pasiūlymą ir ištraukti ją iš čia.

Gelbėkit mane...

Dabar ji sutiks su visomis sąlygomis — prašyk, ko tik nori. Jis elgsis su ja kaip su skuduru, o ji tik džiaugsis ir maldaus. Paklus jam, nusižemins.

Daktaras atidarė groteles sienoj. Jos tarsi patalpai vėdinti, nors iš tiesų įtaisytos tam, kad garsas sklistų iš vienos kameros į kitą. Jis norėjo, kad Levas girdėtų kiekvieną žodį.

Raisa žiūrėjo į Zarubiną, matė, kaip jis nutaiso liūdną veidą, be abejo, stengdamasis sužadinti jos apgailestavimą, lyg sakytų:

Jei tik būtumėt priėmusi mano pasiūlymą...

Jis pasidėjo lagaminėlį ir ėmėsi apžiūros, nors ji nebuvo sužeista.

— Turiu apžiūrėti jus nuo galvos ligi kojų, to reikalauja protokolas, suprantat?

Raisa buvo suimta be triukšmo: agentai apsupo restoraną, įžengė ir čiupo. Išvedant ją Bazarovas demonstratyviai piktindamasis šaukė, kad ji nusipelniusi bausmės, kurią gaus. Ją vežė surištą sunkvežimio kėbule ir nieko neaiškino. Kas nutiko Levui, sužinojo tik vėliau, nugirdusi vieno agento žodžius, kad jos vyras suimtas. Iš jo patenkinto balso Raisa nusprendė, kad Levas bent jau bandė pabėgti.

Ji stengėsi nežiūrėti, kaip gydytojo rankos šliaužioja jos kūnu, bet paslapčiom vis tiek dirsčiojo į apžėlusius jo krumplius, švarutėlius dailiai apkirptus nagus. Sargybinis, stovintis už jos, ėmė paaugliškai kikenti. O ji kalė sau į galvą, kad jos kūnas jam nepasiekiamas; kad ir ką jis darytų, jos nesupurvins. Žūtbūt ištverti — bet argi tai įmanoma? Jos kūnas gyvas ir jautrus. Daktaro pirštai tyčia pasibjaurėtinai lėtai slinko vidine šlaunies puse. Akyse ėmė tvenktis ašaros, ji sumirksėjo. Zarubinas pasilenkė ir pabučiavo į skruostą čiulpdamas odą, lyg norėtų įkąsti.

Durys atsidarė ir įėjo Vasilijus. Daktaras atšlijo nuo Raisos, atsistojo ir pasitraukė. Vasilijus suirzęs tarė:

— Ji nesužeista. Jums čia nėra kas veikti.

— Tik norėjau įsitikinti.

— Galite eiti.

Zarubinas pasiėmė lagaminėlį ir išmovė. Vasilijus užsklendė groteles, paskui palinko prie Raisos žvelgdamas į jos ašaras — tylias, bet piktas.

— Jūs stipri. Gal manot, kad ištversit? Suprantu: norit likti ištikima vyrui.

— Bene jūs galit man padėti?

— Deja, negaliu. Manau, jums būtų geriausia nedelsiant viską man prisipažinti. Jums rodosi, kad aš — pabaisa. Bet ar žinot, iš ko išmokau taip elgtis? Iš jūsų vyro. Jis prakalbindavo žmones dar prieš kankinimus — kai kuriuos net šitoj pačioj kameroj. Darė tai sąžiningai, jei norite žinoti.