Том Смит - Vaikas 44

Protingos Levo akys iškart apsiblausė, išvirto ant kaktos, o kūnas ėmė purtytis, lyg per krėslą, prie kurio jis pririštas, būtų buvusi paleista tūkstančio voltų srovė. Adata vis dar jo rankoje; į veną subėgo tik šiek tiek švirkšto turinio. Daktaras suleido dar penkis mililitrus. Levui iš burnos pro lūpų kampučius ėmė veržtis putos.

Vasilijus stovėjo ir žiūrėjo. Štai akimirka, apie kurią svajojo, akimirka, kurią tūkstančius kartų išgyveno vaizduotėje. Levas atrodė juokingas, silpnas ir apgailėtinas. Chvostovas suleido aliejų, ištraukė adatą ir dūrio vietą užspaudė vatos gumulėliu.

Dar reikėjo palaukti, kol aprims audringiausia fizinė reakcija.

— Gerai. Klausinėkit. Matysim, ką jis pasakys.

Vasilijus priėjo ir atsegė guminį kamšalą. Levui iš burnos į sterblę pasipylė seilės ir vėmalai. Galva nusviro. Levas ėmė kažką vapėti — skambėjo juokingai, lyg kūdikis vograutų.

— Nagi, kaip visada, pradžioje užduokit kokį paprastą klausimą.

— Kuo tu vardu?

Levo galva tabalavo į šonus, seilės plūste plūdo iš burnos.

— Kuo tu vardu?

— Jis atsigauna. Bandykit dar sykį.

— Kuo tu vardu?

Levo lūpos sukrutėjo, jis bandė atsakyti.

— Kuo tu vardu?

Lūpos vėl krustelėjo: Levas kažką ištarė, bet Vasilijus neišgirdo. Prikišo ausį arčiau.

— Kuo tu vardu?

Levas atlošė galvą, plačiai atsimerkė, pažvelgė ir tarė:

— Pavlas. Tą pačią dieną

— Kuo tu vardu?

— Pavlas.

Atsimerkęs jis regi save stovintį sniege iki kulkšnių vidury miško; viršuje spindi mėnulis. Jo striukė sudurstyta iš šiurkščių grūdų maišų, susiūtų taip kruopščiai, tarsi tai būtų rinktinės švelniausios odelės. Jis traukia iš sniego koją. Jis be batų — pėdos apvyniotos skudurais, o padus atstoja gumos gabalai, pririšti virve. Žiūri į savo rankas — vaiko rankos.

Kažkas timpteli jam už skverno. Mažas berniukas stovi už jo, irgi vilki tokiais pat šiurkščiais maišais. Ant kojų — tokie pat skudurai ir gumos atraižos, suraišiotos virvėmis. Vaikelis žvairuoja, jam varva iš nosies. Kuo gi jis vardu? Juk tai kerėpla, ištikimas paikšis Andrejus.

Jam už nugaros šmėkšteli perkarusi marga katė. Ji ima spiegti, spurdėti sniege, lyg ją prievartautų kokia neregima jėga. Tai ji atviliojo juos į mišką. Katės letena įstrigusi virvutės kilpoje. Kažkas veržia tą kilpą ir velka padarėlį per sniegą. Pavlas pasileidžia iš paskos. Bet katė, nors vis dar priešinasi, tempiama tolsta vis greičiau. Pavlas paspartina žingsnį. Atsigręžęs mato, kad Andrejus, nespėdamas su juo, atsiliko.

Staiga jis sustoja. Priešais jį, laikydamas rankoje virvutės galą, stovi Stepanas, jo tėvas, bet ne jaunas, o pagyvenęs, toks, su kokiu atsisveikino Maskvoj. Stepanas griebia katę, nusuka jai sprandą ir įmeta grobį į didelį grūdų maišą. Pavlas eina prie jo.

— Tėti!

— Aš ne tavo tėvas.

*

Atsimerkia — jis dvilinkas įgrūstas į maišą; galva aptekusi sukrešėjusiu krauju, burna perdžiūvusi. Jį ant kupros nešasi suaugęs vyras, maišas bumbsi jam į nugarą. Bjauriai sopa sumuštą galvą. Po juo negyva katė. Išsekęs jis vėl užsimerkia.

Veidas pajunta ugnies kaitrą, jis atsimerkia. Jis jau nebe maiše — iškratytas nelyginant grūdų maišas ant purvinų pirkelės grindų. Stepanas, jau vėl jaunas vyras, sėdi šalia ugniakuro apglėbęs berniuko kūną. Gretimai sėdi Ana, irgi dar jauna. Vaikelis Stepano rankose išbalęs, ne žmogus, o šmėkla — oda nusilupusi, kaulai atsikišę, akys iššokusios. Suaugusieji rauda, jų balsai klaikūs, nežmoniški, visai kaip žvėrių kauksmas. Jis norėtų juos nutildyti. Ana glosto nebegyvo berniuko plaukus, o Stepanas šnabžda vaiko vardą:

— Levai...

Miręs berniukas — Levas Stepanovičius, taigi Stepano sūnus.

Pagaliau Ana, užverktomis akimis, atsigręžia ir klausia:

— Kuo tu vardu?

Jis tyli. Užmiršo savo vardą.

— Kur tu gyveni?

Jis neatsako. Nežino nė to.

— Kuo vardu tavo mama?

Jis neatsako. Jo galva tuščia.

— Ar rastum kelią namo?

Ir vėl jokio atsako.

— Tikėjomės, kad išgelbėsi mūsų sūnelį. Bet jis mirė. Gali eiti kur nori.

Bet kurgi jam eiti? Net nežino, kur jis. Nežino, iš kur čia atsirado. Šią valandą jo galva tuščia kaip baltas popieriaus lapas. Gal jis ir prisimins tikrąją motiną, bet ne dabar ir ne po kelių savaičių. Praeitis išbluko. Net savo vardo nebeprisimena.

Ana stojasi, prieina ir paduoda ranką. Ir jis bando stotis, bet jam silpna, svaigsta galva. Kiek laiko jis išbuvo maiše? Kaip toli jį nunešė? Atrodo, jį tempė ne vieną dieną. Jeigu tuojau negaus valgyti, mirs. Moteris duoda jam puodelį karšto vandens, ir jis pasijunta geriau. Paskui išsiveda jį laukan ir abu susėda, apsigaubę keliomis antklodėmis. Ilgai taip sėdi. Jis net užsnūsta atsirėmęs jai į petį. Pabunda tik tada, kai ateina ir Stepanas.

— Gatava.

Juodu žengia į trobą. Berniuko kūno nėra. Ant ugnies dideliam katile kunkuliuoja troškinys. Ana sodina vaiką arčiau ugnies, o Stepanas duoda jam sklidiną dubenį. Jis žvelgia į garuojančią sriubą, jos paviršiuje šalia boluojančių pirštakaulių ir mėsos gabalėlių plūduriuoja grūstos gilės. Stepanas su Ana stebi jį. Nors savo vardo neatmena, žino, kokia čia putra. Jie vaišina jį savo pačių kūnu ir krauju. Aukoja jam savo sūnelį. Jis taip seniai nevalgęs, kad seilės tįsta iš burnos. Ir instinktas nugali. Vaikas išgraibo iš sriubos piršto kauliuką ir čiulpia, godžiai gremžia dantų galiukais.

Kai jis baigia pirmą dubenėlį, Stepanas taria:

— Rytoj mes iškeliaujam į Maskvą, kitos išeities nėra, čia ilgiau nebeišgyvensim. Sostinėj gyvena mano dėdė, gal mums padės. Ką dabar valgom, tai viskas, to mums turi užtekti ligi pat Maskvos. Jei nori, gali važiuoti kartu. Arba lik čia ir mėgink rasti kelią į namus.

Negi jis liks pats vienas, nežinodamas nei kas jis toks, nei kur jis? O jeigu taip ir neprisimins? Jei niekas jo neras? Kas jį globos? Ką jis darys? Gal geriau glaustis prie šių žmonių? Jie malonūs. Jie jį pamaitino. Jie žino, kaip išgyventi. Jis nenori likti vienas.

— Noriu keliauti su jumis.

— Ar tikrai?

— Tikrai.

— Aš vardu Stepanas. Čia Ana. O kaip mums vadinti tave?

Jis užmiršo visus vardus. Ir joks nešauna į galvą. Išskyrus vieną vienintelį...

— Ar galėtumėt vadinti mane Levu?

Jis neramiai laukia — ar jie nesupyks? Gal jis negerai pasakė? Bet jie nepyksta. Stepanas linkteli. Jo vardas bus Levas. Liepos 11-oji

Kitą rytą Raisa buvo nuvesta prie dešimties ilgų stalų, sustatytų eile. Ties kiekvienu po du pareigūnus: vienas sėdi ir peržiūrinėja krūvą dokumentų, o antrasis apieško kalinį. Ar tu vyras, ar moteris — nesvarbu: visi bus vienodai šiurkščiai apčiupinėti ir iškratyti. Ir nesužinosi, ant kurio stalo guli tavoji byla. Raisą nubruko prie vieno stalo, permetė prie kito. Viskas vyko taip greitai, kad jos popieriai nespėjo iš paskos. Palydovas ją nusivedė į šalį, ją tai mažumėlį erzino (ji vienintelė kalinė, kurią lydi asmens sargybinis); taip buvo apeita pirminė teismo proceso stadija. Matyt, jos dokumentai ateis vėliau. Tuose popieriuose jos nusikaltimo formuluotė ir nuosprendis. Aplink kaliniai abejingai klausėsi: jie kalti pažeidę AKA, KRRD, PŠ, SVPŠ, KRM, SOE arba SVE; niekas neaiškino, ką tai reiškia, nors tos santrumpos lėmė, kiek jiems liko gyventi. Nuosprendžiai skelbiami abejingai — juk dirba profesionalai:

Penkeri metai! Dešimt metų! Dvidešimt penkeri metai!