Том Смит - Vaikas 44

Prasidėjo medžioklė išilgai geležinkelio. Medžioklė su šunimis. Kiekvienu traukiniu keliaudavo ir dresuotų šunų gauja, ir kur kas geresnėmis sąlygomis negu žmonės. Jei paieškos prasidės toli nuo pabėgimo vietos, užuosti pėdsakus bus sunku. Turėdamas galvoj, kad juodu pabėgo jau prieš kokias šešiolika valandų, o persekiotojų dar nematyti, Levas nusprendė, kad tikriausiai taip ir atsitiko. Per tą laiką jau pranešta Maskvai. Paieškų rajonas išplėstas, zuja sunkvežimiai ir lengvieji automobiliai. Visas plotas, kuriame gali slapstytis bėgliai, suskirstytas į sektorius, jie šukuojami. Informuoti vietos kariniai ir saugumo organai, jų veiksmus koordinuoja valstybė. Įniršis, su kuriuo medžiojami bėgliai, gerokai pranoksta profesinę pareigą. Siūlomos premijos ir lengvatos. Bus pasiųsta tiek žmonių ir mašinų, kiek tik reikės. Jis žino, juk pats yra dalyvavęs tokiose gaudynėse. Tai jųdviejų pranašumas. Levas žino, kaip vyksta tokios medžioklės. NKVD išmiklino, kaip nematomam darbuotis priešo užnugaryje. Dabar jis gina savo fronto liniją. Tokias paieškas sunku organizuoti ir valdyti. Centralizuotos paieškos vykdomos plačiu mastu, bet dažnai be naudos. Didžiausia bėglių viltis — jos bus sutelktos ne ten, kur reikia. Levui su Raisa būtų logiška skubėti į artimiausią pasienį, Suomijos link, prie Baltijos jūros. Pasprukti į užsienį laivu lyg ir lengviausia. Bet jie patraukė į pietus — į pačią Rusijos širdį, į Rostovą. Ten jokių galimybių pajusti laisvę ar bent pasijusti saugiems. Tai nevilties kryptis.

Brisdami per vandenį daug lėtesniu žingsniu, juodu vis klūpčiojo ir griuvinėjo, o atsikelti darėsi vis sunkiau. Levas dar ir kairę ranką saugojo, kad nenusiplautų voratinkliai, tačiau net adrenalinas, kaip kiekvieno medžiojamo padaro, jau negelbėjo nuo išsekimo. Nė vienas ir nekalbėjo apie keblią padėtį, kurioje atsidūrė, tarsi jiems net planams kurti liko per maža laiko. Levas spėjo, kad jie gal už kokių dviejų šimtų kilometrų į rytus nuo Maskvos. Traukinyje išbuvo gal keturiasdešimt aštuonias valandas. Vadinasi, jie kažkur į pietus nuo Vladimiro ir dabar traukia Riazanės link. Įprastinėmis aplinkybėmis iš šios vietos važiuodamas į pietus traukiniu ar automobiliu Rostovą pasiektum maždaug per parą. Deja, jie neturi nei pinigų, nei maisto, jie žaizdoti ir vilki skarmalais. Jų tyko Valstybės saugumo organai, tiek vietiniai, tiek visos šalies.

Bėgliai sustojo. Upelis dalijo pusiau nedidelį kaimą — kolūkį. Juodu išbrido iš vandens. Už penketo šimtų žingsnių pasroviui kėpsojo kupeta namukų. Metas jau vėlyvas, ėmė temti. Levas tarė:

— Kai kurie kaimiečiai tikriausiai dar dirba savo sklypeliuose. Galim nepastebimai įsėlinti vidun ir paieškoti ko nors valgomo.

— Negi ketini vogti?

— Pirkti mes nieko negalim. Jei mus pamatys, įduos pareigūnams. Už bėglių įdavimą dosniai atlyginama, kur kas daugiau, negu tie žmonės uždirba per metus.

— Levai, tu per ilgai dirbai Lubiankoje. Tie žmonės nėra palankūs valdžiai.

— Bet jiems reikia pinigų, kaip ir visiems. Jie nori išlikti gyvi, kaip ir kiekvienas.

— Mums dar reikia nukeliauti šimtus kilometrų. Vieni neįstengsim. Paprasčiausiai negalėsim. Suprask tai. Turim rasti draugų. Turim įtikinti nepažįstamus žmones padėti mums, išaiškinti jiems, ko siekiam. Tai vienintelė išeitis, vienintelis mūsų šansas.

— Esame atstumtieji, priglausdami mus jie prisišauktų mirtį, ir ne tik tas, kuris mums padėtų, bet visas kaimas. Valdininkai ilgai nesvarstę nuteistų juos dvidešimt penkeriems metams ir ištremtų visą kaimą kartu su vaikais į lagerius Šiaurėje.

— Kaip tik dėl to jie mums ir padės. Tu praradai pasitikėjimą šios šalies žmonėmis, nes buvai apsuptas tų, kas turi valdžią. Valstybė neatstovauja paprastiems žmonėms, nesupranta jų ir nesidomi jais.

— Raisa, tai miestiečio disidento samprotavimai. Jie prasilenkia su tikrove. Padėti mums būtų beprotybė.

— Trumpa tavo atmintis, Levai. O kaipgi mes pabėgom? Pasakėm tiesą žmonėms, su kuriais važiavom viename vagone, patikėjom jiems savo siekį. Ir jie gelbėjo mus, keli šimtai, gal net daugiau nei šiam kaime gyventojų. To vagono kaliniai tikriausiai sulauks kolektyvinės bausmės, kad nepranešė sargybai. Už ką jie mums padėjo? Ar daug jiems sumokėjai?

Levas nutylėjo. Raisa toliau gynė savo nuomonę:

— Jei vogsi iš tų žmonių, tapsi jų priešu, nors iš tiesų esam jų draugai.

— Tai siūlai eiti į kaimo centrą, lyg būtume jų giminaičiai, ir pasisveikinti?

— Kaip tik tai ir siūlau.

Raisa su Levu nužingsniavo į kaimą kaip vyras ir žmona, pareinantys iš darbo. Juos apsupo vyrai, moterys ir vaikai. Jų namai buvo iš rąstų ir molio. Jų padargai — dar iš caro laikų. Pakaktų perduoti atėjūnus valdžiai ir jiems būtų dosniai atlyginta. Negi jie atsisakys? Juk jie nieko neturi.

Nepatiklių žvilgsnių varstoma, Raisa prabilo:

— Mes esam kaliniai. Pabėgom iš traukinio, kuris vežė mus į Kolymos sritį, į tikrą mirtį. Dabar mūsų ieško. Mums reikia pagalbos. Bet mes ne dėl savęs stengiamės. Jei mus sučiuptų — nužudytų, esam tam pasirengę. Bet kol dar nežuvom, turim atlikti vieną darbą. Leiskit paaiškinti, kodėl mums reikia jūsų pagalbos. Jeigu mano žodžiai jums netiks, nusigręžkit nuo mūsų.

Minia tylėjo — svarstė Raisos pasiūlymą. Pagaliau senyva moteriškė tarė:

— Ko jūs dar laukiat? Duokit jiems valgyti.

Žmonės nuvedė juos į didžiausią namą. Pirkioje, kur verdama ir valgoma, bėglius pasodino ir davė vandens. Šeimininkė užkūrė ugnį. Žmonės vis plūdo vidun, kol prigužėjo pilnas namas. Vaikai, įsigrūdę tėvams tarp kojų, stebeilijo į Levą ir Raisą kaip kokiam zoologijos sode į žvėris. Iš kito namo buvo atnešta ką tik iškeptos, dar šiltos duonelės. Svečiai valgė, o šlapi jų drabužiai garavo priešais ugnį. Levas nerado ką atsakyti, kai vienas vyrų apgailestaudamas prisipažino negalintis pasiūlyti jiedviem naujų drabužių, nes neturintis. Levui, sujaudintam tokio taurumo, beliko linktelėti. Jis galėjo nebent papasakoti jiems savo istoriją, tą ir padarė.

Raisa žiūrėjo į vyrus, moteris ir vaikus, besiklausančius Levo. Jis pradėjo nuo Arkadijaus, Maskvoje nužudyto mažo vaikelio, ir kaip jam, Levui, buvo įsakyta nuslėpti tą nusikaltimą. Pasakojo, kokią gėdą jautė tvirtindamas berniuko šeimai, kad tai buvęs nelaimingas atsitikimas. Paskui paaiškino, kodėl buvo pašalintas iš MGB ir išsiųstas į Priuralską. Kaip apstulbo radęs kitą vaiką, nužudytą beveik taip pat. Klausytojai net suošė, tarsi pamatę mago triuką, kai išgirdo, kiek tokių žmogžudysčių visoje šalyje. Kai kurie tėvai net išvedė vaikus laukan, kai Levas perspėjo ką ketinąs pasakoti.

Dar Levui nebaigus šnekėti, klausytojai jau ėmė spėlioti, kas galėtų būti tas žudikas. Nė vienas nemanė, jog tai galėtų būti žmogus, turintis darbą ir šeimą. Pusamžis vyriškis sakė netikintis, kad žudiką būtų sunku demaskuoti. Visi sutartinai kalbėjo, kad vien pažvelgę į akis pažintų tą pabaisą. Dairydamasis Levas įsitikino, kad šių žmonių požiūris į pasaulį iškreiptas, ir stengėsi įrodyti, kad žudikas — ne prasimanymas. Norėdamas pakeisti jų nuomonę, jis papasakojo apie žudiko kelią — savo pėdsakus jis paliekąs palei geležinkelius, didesniuose miestuose. Žudyti jam — įprastas dalykas. Maršrutai neatveš žudiko į tokį kaimą kaip šis.

Net ir taip patikinus, Raisa būgštavo, ar tie žmonės ir toliau bus tokie patiklūs ir svetingi. Ar jie panorės pamaitinti klajūną? O galbūt nuo šiol jie ims bijoti kiekvieno nepažįstamo — ar tik jame neslypi kokia blogybė, nematoma plika akimi? Visa ta istorija pribloškė naivius klausytojus. Žinoma, buvo jie matę ir žiaurumo, ir mirčių. Bet niekuomet neįsivaizdavo, kad kam nors gali būti malonu žudyti vaikus.