Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Kai galutinai susiformavo Amanda, ji užgožė visus kitus veikėjus. Labai aiškiai girdėjau jos balsą, jo toną, dažnai net šiurkščius, pašaipius žodžius, netrukus labai prie jos prisirišau. Kadangi jos buvo toks aiškus balsas, pradėjau atskiras scenas rašyti pirmuoju asmeniu. Man patiko galimybė romane tą patį įvykį parodyti kelių skirtingų veikėjų akimis – iš to ir pasakojimo pirmuoju ir trečiuoju asmeniu kaitaliojimas.

Kurį laiką neapsisprendžiau, ar Amanda – suaugusi Ruta, ar Rutos globėja. Nors galiausiai ji tapo mergaitės globėja, tam tikra prasme, manyčiau, ji – ir viena, ir kita. Norėjau, kad Ruta šiek tiek atkartotų Amandą, nes juk Amanda ją augino, be to, yra ir giminystės ryšys. Iš dalies tyčia norėjau šiokio tokio pasikartojimo, ir dėl to romano veiksmą įspraudžiau tarp dviejų pasaulinių karų. Nors nesu gerai susipažinusi su tokiomis teorijomis, man įdomus požiūris, kad žmonių ir šeimų, giminių gyvenimai sukasi ciklais, nes vyresnės kartos neišvengiamai veikia jaunesnę.

Dabar suvokiu, kad „Lapkričio vaikui“ įspūdžių sėmiausi iš vaikystės, nes tais laikais viskas atrodo dramatiška – juk vaikas nesupranta daugelio kasdienių dalykų ir kai kurių įvykių bei santykių sąsajų. Dėl tos ne iki galo suvokiamų dalykų traukos knygos veiksmą nukėliau į praeitį. Daugybė mano tėvo giminės kartų gyveno Viskonsino pietryčiuose, ir mano protėviai buvo glaudžiai susiję su ežeru, prie kurio kūriau Nagavokį. Pirmuosius dešimt savo gyvenimo metų pragyvenau virš valtinės, kuri kadaise priklausė mano proprosenelio vasarnamiui, ir tą vasarnamį pavaizdavau kaip Ovensų namą. Neišvengiamai įpyniau močiutės sesers, pačios močiutės, tėvo ir dėdžių pasakojimų apie tą namą. Man, nuo tų laikų perskirtai vienos kartos, o dar vaikui, tie pasakojimai buvo ganėtinai neaiškūs. Tai buvo net ne ištisi pasakojimai, o veikiau šviesų ir šešėlių žaismas, kur kartkartėmis šmėkšteli koks Mažius ar Princesė. Tada susidariau gana ryškų nepažįstamo ir iki galo neperprantamo pasaulio vaizdą; tuo jis mane ir traukė – nes supratau, kad taip iki galo jo niekada ir neperkąsiu. Visos „Lapkričio vaiko“ detalės – kad ir betoniniai vamzdžiai mokyklos aikštelėje, parade susipažinusi ir vėliau susituokusi porelė ar dvidenis garlaivis ežere – yra išgalvotos, tik, manyčiau, tikras laikotarpio pajautimas.

Nesakyčiau, kad „Lapkričio vaikas“ – istorinis romanas, tiesiog jo veiksmas rutuliojasi praeityje, tad tikiuosi, kad ir veikėjai mąsto ir elgiasi kaip tais laikais, o ne kaip dabar. Man reikėjo pasakojimą įpinti į tokį laiką, kurio kanonais remiantis Amanda padarytų šį tą labai gėdingo, tačiau kad tuo pat metu netaptų pabaisa. Tokia situacija ir šiais laikais būtų įmanoma (tiesa, vien tik vienišos motinos čia jau nebepakaktų), bet man atrodo, kad šiandien žmonės kur kas atlaidesni kitiems ir patiems sau, ir tai gal padeda išlaikyti sveiką dvasią, – o gal anaiptol, – bet draminė įtampa tikrai ne tokia stipri.

Faktus ėmiausi tikrinti tik sudėliojusi į knygą remdamasi bendrosiomis žiniomis ir vaizduote, todėl kartais turėdavau bėdos. Pavyzdžiui, apie Pirmojo pasaulinio karo gripą buvau šiek tiek girdėjusi dėl to, kad prieš kurį laiką mane buvo užbūrusi Anne Porter su savo „Blyškiu arkliu, blyškiu raiteliu“, bet tik jau ganėtinai vėliau sugalvojau, kad labai patogu ponų Starkių atsikratyti paaukojus juos epidemijai. Patikrinau datas ir stumtelėjau visą pasakojimą pusmečiu anksčiau, kad neatsirastų istorinių neatitikimų. Tiesą sakant, tos minties vos neatsisakiau, nes tuomet Matilda turėjo ne iškristi iš valties vasarą, kaip buvau sugalvojusi iš pradžių, o įlūžti į ežerą. Kokį mėnesį dvejojau – man tai atrodė neįsivaizduojama. Taigi, matote, kiek mažai težinojau fabulą, rašydama kūrinį.

Apskritai siužetas man buvo pats sunkiausias kūrybos elementas – todėl jo „Lapkričio vaike“ yra mažumėlę per daug. Nors ir pati mėgstu skaityti knygas, neperkrautas siužeto vingrybių – kaip antai Barbaros Pym, vienos iš mėgstamiausių mano autorių, – regis, pati tokių rašyti nemoku. Bent kol kas. Dabar rašau visai kitokį romaną nei „Lapkričio vaikas“, nors ir vėl pagrindinės veikėjos – moterys, geriausios draugės. Jame pasakojama apie klaidingus tikslus, veiksmas vyksta dviejuose miestuose šiais laikais ir, kad ir kaip keista, bent kol kas atrodo, kad tai bus juodojo humoro romanas.

Nuoširdžiai Jūsų

Christina Schwarz