Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Visa intelektinė nuosavybė į šios el. knygos turinį yra saugoma. Pirkėjui leidžiama naudotis el. knyga tokia apimtimi, kiek tokių teisių suteikė autorių teisių turėtojas.

Ši el. knyga skirta tik asmeniniam naudojimui Pirkėjo turimuose el. knygos skaitymo įrenginiuose.

Pirkėjui nesuteikiamos teisės daryti el. knygos ar jos dalių kopijas, platinti, atgaminti el. knygą bet kokiu būdu ir forma ir naudoti ją bet kokiais kitais būdais nei nurodyta šiose taisyklėse (toliau – Taisyklės), išskyrus teisę atgaminti nedidelę dalį el. knygos išimtinai asmeniniais nekomerciniais naudojimosi tikslais, nepažeidžiant galiojančių LR teisės aktų reikalavimų.

Suprasdamas, kad nuosavybės teisė į el. knygos turinį nesuteikiama bei jokios autoriaus turtinės teisės bei kita intelektinė nuosavybė į suteikiamą naudotis el. knygą Pirkėjui neperduodama ir nesuteikiama, Pirkėjas įsipareigoja nenaudoti el. knygos tokiu būdu, kad būtų pažeidžiamos autoriaus turtinės ar kitos intelektinės nuosavybės teisės į el. knygą bei pasižada neperduoti jų jokiems tretiesiems asmenims, nesudaryti sąlygų tretiesiems asmenims jokiu būdu pasinaudoti el. knyga. Jeigu Pirkėjas netinkamai naudojasi (nesilaikydamas šių Taisyklių) el. knyga, el. knygos leidėjas ir (arba) platintojas turi teisę uždrausti toliau naudotis netinkamai naudojama el. knyga, o Pirkėjas įsipareigoja nedelsiant nuo reikalavimo gavimo momento nutraukti naudojimąsi ir įsipareigoja atlyginti dėl to leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirtus visus tiesioginius ir netiesioginius nuostolius. Tokį reikalavimą visi nurodyti asmenys turi teisę pareikšti bet kuriuo metu, nes šios Taisyklių sąlygos lieka galioti visą el. knygos naudojimosi laikotarpį bei visą laikotarpį, kol bus tinkamai atlyginti leidėjo, platintojo ir (arba) trečiųjų asmenų patirti nuostoliai.

Draudžiama panaikinti el. knygos apsaugą, pašalinti el. knygos pavadinimą, viršelį, šriftų rinkinį ir (arba) ir kitus su el. knygos turiniu susijusius elementus.

El. knygos leidėjas ir (arba) platintojas nėra atsakingi už žalą, atsiradusią dėl netinkamo naudojimosi el. knyga.

Naudodamasis šia el. knyga, Pirkėjas sutinka su visomis aukščiau nurodytomis taisyklėmis ir sąlygomis.

Versta iš:

Christina Schwarz

DROWNING RUTH

Ballantine Books, The Ballantine Publishing Group, New York, 2000

ISBN 9786090105764

Copyright © 2000 by Christina Schwarz

Rider’s Guide copyright © 2001 by Christina Schwarz and The Ballantine Publishing Group, a division of Random House, Inc.

© Viršelyje panaudota nuotrauka, Jan Remisiewicz, „Depositphotos Inc.“

© Vertimas į lietuvių kalbą, Dalius Norkūnas, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Dalius Norkūnas

Redaktorė Edita Vaskelaitė

Korektorė Ramutė Prapiestienė

Viršelio dailininkas Gintaras Znamerovskis

Maketavo Albertas Rinkevičius

Skiriu Benui

Louise Baecke Claeys

(1902–1999)

atminti

ir Marfai

Pirma dalis

Pirmas skyrius

Ruta prisiminė skęstanti.

– Tai neįmanoma, – sakydavo teta Amanda. – Tikriausiai sapnavai.

Bet Ruta ir toliau tvirtindavo, kad skendo – neatlyžo metų metus, net vėliau, kai pati viską puikiai žinojo.

Amanda

Aišku, aš Rutai melavau. Ji buvo dar visai vaikas. Ką man reikėjo sakyti? Kad jos motinai buvo tik vėjai galvoje? Kad turėjau ją išgelbėti, suteikti kitokį gyvenimą, užauginti kaip savą? Yra dalykų, kurių vaikams geriau visai nežinoti.

Žmonės turbūt sakys, kad aš pati kalta – kad jei tą 1919-ųjų kovą nebūčiau grįžusi namo, Matilda, vienintelė mano sesuo, nebūtų žuvusi. Bet grįžau. Man atrodė, kad kitaip negalima.

„1919 m. kovo 27 d.“ Nuo čia reikėtų ir pradėti. Taip ir parašiau dešiniajame viršutiniame puslapio kampe. „Mieloji Mate.“ Plunksnakotis keliamas sudrebėjo ir užtiško rašalo. „1919 m. kovo 27 d., – suraičiau naujame lape. – Mieloji Mate.“

Galiausiai taip ir nebeparašiau. Žinojau, kad esu laukiama. Juk Matė mane keletą mėnesių melste meldė grįžti namo. Ir ką galėjau pasakyti? Pasiaiškinimo neturėjau. Jokio pasiaiškinimo, tik tiesą, o jos tikrai nenorėjau pasakoti.

Ta tiesa tokia, kad ligoninė paprašė manęs išeiti. Aišku, ne visam laikui.

– Žinoma, mes nenorime, kad pasitrauktumėte visam laikui, panele Starki, – pasakė daktaras Nikolsas. Nežinia, kas tie „mes“, nes kabinete buvome tik mudu su juo. Suirzau supratusi, kad apie mane kalbasi ir kiti – greičiausiai šnabždasi koridoriuose, slapstosi už kampų, pamatę, kad ateinu. Gal net šiame kabinete susirinkę gurkšnodavo kavutę, linguodavo galvas ir maldavo apie mane liežuviu. Kas tie jie?

Daktaras Nikolsas pakėlė keletą popierių nuo stalo ir padėjo į kitą vietą. Į mane nežiūrėjo.

– Kai viskas praeis… – krenkštelėjo, – kai vėl grįšite į savo vėžes, tai ir spręsime.

Manyčiau, jis kalbėjo apie mano haliucinacijas, nors gal ir apie alpulį ar net incidentus. Kurį laiką pažiūrėjęs į savo darbo stalą, jis atsiduso ir kone maloniai pasakė:

– Toliau nuo šitos smarvės pasidarys kur kas geriau, patikėkit.

Ligoninėje tikrai smirdėjo. Tikrai dvokė gangrenuojančiais audiniais ir vėmalais, amoniaku ir prisvilusiais avižiniais dribsniais, kamparu, šlapimu ir išmatomis. Bet slaugė pripranta prie kvapų ir klyksmų, prie žmonių be kokios kūno dalies.

O aš buvau puiki slaugė. Mokėjau prieiti – visi taip sakydavo. Vyrai mane dievino. Tie, kurie dar turėjo veidą, kilstelėdavo galvą, kai palinkdavau prie lovos. Kurie turėjo rankas – jas tiesdavo.

Man patiko būti angelu. Bet teko to atsisakyti.

Daktaras Nikolsas kalbėjo tiesą. Kažkodėl nebesivaldydavau. Vieną rytą pabudau tikra, kuo rimčiausiai įsitikinusi, kad man nupjautos kojos, ir nors kaipmat suvokiau, kad tai tik sapnas – kojos ten, kur ir turi būti, du gūbreliai po antklode, – niekaip negalėjau jų pajudinti. Kad ir kaip stengiausi, niekaip neatsikėliau. Kambario draugė Eliza Foks turėjo mane tempte ištempti iš lovos. Kitą kartą, gėda net sakyti, nualpau tiesiai kareiviui ant krūtinės, prausdama jį su kempine.

Keletą kartų teko bėgti iš palatos vemti. Kas rytą tiesiog viduriai virsdavo lauk – ligoniams į antis ir prižiūrėtojams į kibirus, paskubomis susuktus laikraščius ar į pusnį už hortenzijų gyvatvorės. Dusyk buvau apkurtusi kaire ausimi, o kartą keturias valandas prasėdėjau laiptinėje, laukdama, kol atgausiu regą. Susibadydavau rankas į išslydusius švirkštus, saujoje duždavo stikliniai buteliukai, pirštų galiukus žnaibydavo kartotekų stalčiai.

Pamiršdavau kareivių vardus ir ką tą dieną turiu daryti. Tris dienas iš eilės prabuvau užsirakinusi kambaryje, kuriame gyvenome su Eliza. Ir ištisai jausdavausi tokia pavargusi, tokia nusivariusi nuo kojų, kad imdavau knapsėti, nors vis lakstydavau apsišlakstyti veido vandeniu ir puodeliais maukdavau juodą kavą. Galiausiai pasidaviau ir sandėliuke susisukau iš rankšluosčių lizdelį. Kasdien ten nusnūsdavau nuo pusės dviejų iki antros, bet sykį F palatoje baigėsi muilas, ir Fransesa Paterson buvo pasiųsta jo atnešti. Šiaip ar taip, teko pripažinti: jie teisūs – aš pastaruoju metu pati kaip ligonė, o ne slaugė. Organizmas mane pergudravo, nebegalima juo pasitikėti. Tiesą sakant, nebeatpažinau pati savęs.

Tad sutikau važiuoti namo – ne į Milvokio bendrabutį, pilną netekėjusių slaugių, kur mudvi su Eliza buvome kruopščiai pasidalijusios šaltą garstyčių spalvos kambarį į jos pusę ir manąją, o grįžti į ūkį, kuriame užaugau, kurį supa apsnigtos kalvelės it balinta drobė ir kur laukdama iš karo grįžtančio vyro mano sesuo šalia virtuvės krosnelės sūpuoja mingančią dukrelę. Žinojau: savuose namuose aš tikrai vėl atsistosiu ant kojų.