Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

– Nežadink, – pagailo man, bet jau buvo šaukštai po pietų. Ruta tik sumirksėjo ir nusižiovavo.

Matilda įbruko ją man.

– Štai, palaikyk tu.

Pastaruoju metu būdama tokia nepastovi, pabūgau, kad vaikas nepravirktų, bet kai atsisėdau į supamąjį krėslą, mažylė įsikniaubė man į petį ir vėl užmigo. Buvo lygiai taip, kaip net bijodavau viltis – mes visos trys šiltoje ir jaukioje namų virtuvėlėje. Iš tos laimės vos nepamiršau pasiteirauti, kaip laikosi Karlas.

– Jis vėl mato, – pasakė ji. – Tik į koją infekcija įsimetė, todėl nežino, kada grįš. – Laiškuose ji man buvo papasakojusi, kaip jį apakinusios kažkokios dujos, o skeveldra šlaunyje pramušusi tokią skylę, kad visas kumštis tilptų. Aš ją ramindavau, kad taip sužeistas žmogus dažniausiai visai pasveiksta, bet ji norėjo pasijaudinti. – Na, bet dabar tu čia, – tarė ji, pažiūrėjo man į akis ir kone įžūliai atmetė galvą.

Vadinasi, ja rūpinsiuosi aš. Tada viskas gerai. Aš vis tiek pratusi. Akimirką man pasirodė, kad viskas vėl taip, kaip būdavo anksčiau, kol tarp mudviejų nebuvo atsiradę Karlo ir visų kitų.

Antras skyrius

Ruta

Teta Mandė man liepė nutilti, bet nenutilau. Tada iškeliavo mama.

Amanda

– Dingo mano sesuo, – pasakiau šerifui.

Jis nusižiovavo ir pasitrynė veidą. Kai nepasitaikydavo jokių įstatymų pažeidimų, o jų dažniausiai nepasitaikydavo, šerifas būdavo tiesiog ponas Kucas, ūkininkas. Aš jį išverčiau iš patalo.

– Kaip?

– Nerandu Matildos. – Perkėliau ant kito klubo Rutą, tą žvarbią lapkričio naktį suvyniotą į plunksnų apklotą. Man rankos baigė išglebti nuo nuovargio, mergytė buvo sunki, bet negalėjau jos paleisti. Neprabuvusi namie nė metų, praradau seserį.

– O ar seniai ji pradingo?

– Prieš keletą valandų. Tiksliai nepasakysiu. Visi sugulėm, paskui kažkas pažadino Rutą. Tada ir pastebėjau, kad kambary nėra Matės. Ir visame name nėra.

– Jūs vis dar saloje? – Jis susiraukė, ir aš supratau, kad Matilda buvo teisi. Žmonėms dėl mūsų neramu. – Ar jau ledu atėjot?

Kaip tik tada už jo pasirodė ponia Kuc.

– Kodėl laikai žmones tokiame šaltyje, Sairusai? – subarė ji. – Užeik. Sėskis, atnešiu kokio karšto gėralo. – Ponios Kuc veidas labai tiko bėdoms – ji atrodė palaužta nelaimių, kupina gailesčio. – Na, duok mažylę man. Tu juk turbūt kiaurai peršalusi, mieloji? – Ir ji ištiesė rankas į Rutą.

– Ne! – atsakiau. Ir taip prisispaudžiau Rutą, kad ta net suinkštė. – Turim eiti namo, jei kartais grįžtų Matė.

– Sajus ją tikrai ras, – bandė mane raminti ponia Kuc. Šerifas jau buvo nuėjęs rengtis. – Tikrai ras ir sugrąžins.

Tada aš apsigręžiau ir per sušalusią žolę leidausi atgal. Kai Ruta sudrebėjo, prasisegiau apsiaustą, kad jai būtų šilčiau. Po antklode ji buvo be drabužėlių.

Kur eiti? Tikrai nežinojau, nors poniai Kuc pasakiau, kad grįšime namo. Tik jau ne į salą – nevalia. Nežinodama, ką daryti, leidausi tuo pačiu keliu, kuriuo prieš aštuonetą mėnesių ir atėjau, tik dabar spausdama prie krūtinės sunkią kaip inkaras Rutą. Nors ėjome tolyn nuo vandens, po oda vis dar jutau ežerą, nes sulig kiekvienu skausmingu žingsniu nuo manęs varvėjo ir lašėjo vanduo. Šlapi plaukai šalo prie galvos. Marškinių priekis po paltu buvo kiaurai peršlapęs, akyse mirguliavo. Bet pačios kojos nešė, kur reikia, kaip tada kovą. Taip ir grįžau į tamsų, šaltą namą, iš kurio mums vertėjo niekada neišeiti – jei ne aš, jame būtume sau ir gyvenusios.

Kai priėjome namus, Ruta jau miegojo, galvytė buvo nulinkusi man palei ranką. Jos naktiniai baltinukai liko saloje, tad kuo stipriau suvyniojau ją į senus tėvo marškinius ir mamos šaliką. Užkūriau krosnį ir pradėjau mažylę supti ant rankų, laukdama, kol užkais vanduo. Paskui pripyliau karšto vandens pūslę ir įkišau ją šalia mergytės į lovą po dygsniuota pūkine antklode. Gilus alsavimas akimirką nutilo, aš ir pati sulaikiau kvapą, laukdama baisiausio, bet ji tik atsiduso ir miegojo toliau. Nusiraminusi, kad jai šilta ir niekas nebegresia, nuėjau į virtuvę ir nusimoviau kumštines pirštines.

Ranka nebuvo taip baisiai sužeista, kaip baiminausi. Diduma kraujo išdžiūvo, o žaizdelės nedidukės. Tiesa, nemažai jų gilios. Liks randai – nykščio apačioje visas žiedas. Kas galėjo pamanyti, kad ta mažutėlė tokia stipri? Kad taip atkakliai priešinsis? Atradusi tėvo viskio, pasišlaksčiau juo žaizdeles. Tada stiklą išgėriau. Žmonės sako, jis padeda užsimiršti.

Ruta, kitą rytą atsibudusi kambaryje, kuriame keletą mėnesių nebuvo nakvojusi, pašaukė mamą. Aš sėdėjau virtuvėje ir laukiau, kada baigsis naktis. Kūnas prieš mano valią visaip bandė užmigti, pabėgti nuo tų žaizdų, nubrozdinimų ir raumenų skausmų, bet vos tik užmerkdavau akis, iškildavo nepakeliami vaizdiniai. Praaušus saiksčiausi – viskas būsią kitaip. Matilda atsiras kaimynų name, kur nors palei ežerą ar net įlankos miške. Visa šlapia, gal sušalusi. Greičiausiai peršalusi. Turbūt bus sudraskyta suknelė, bet daugiau nieko.

Suruošiu jai karštą vonią, išvirsiu stipraus sultinio ir apkamšysiu pataluose. Apie įvykį nebekalbėsime. Pasidžiaugsime, kad viskas baigėsi ir kad galima sau gyventi kaip ligi šiol. Svarbiausia – pergyventi tamsą, o tada pargrįš jinai. Taip aš save tikinau.

O gal nieko nė neatsitiko? Pasikišau ranką po skvernu ir pasakiau sau, kad tai tiesiog baisus sapnas. Pakils saulė, Matilda nulips į virtuvę, ir abi gardžiai pasijuoksime iš kvailų sapnų ir kad jie kartais tokie tikroviški, jog atsibundi besidaužančia širdimi ir nežinai, ar sapnavai, ar visa tai nutiko iš tikrųjų. Ji mane dar pabars, kam aš, kvailutė, neatėjau į jos lovą nusiraminti – dabar, girdi, visą dieną šlitinėsiu kaip apdujusi, jei taip prastai miegojau. Dar paerzins, kad savo šešėlio bijau, ir tada abi kepsime Rutai blynus.

Taip ir bus, kai patekės saulė. Svarbiausia netikrinti, svarbiausia nežiūrėti, ar Matilda savo lovoje, o tiesiog ištikimai pralaukti naktį, tada įdienojus viskas vėl bus kaip buvę.

Todėl rytą, kai Ruta šaukėsi mamos, aš laukiau, stengdamasi išgirsti Matildos žingsnius antrame aukšte. Klausiausi ir išgirdau. Taip, tikrai išgirdau. Bet Ruta ir toliau šaukė. Dabar jau verkė, ašarojo nusivylusi. Kodėl Matilda neina jos nuraminti?

Galiausiai pas Rutą užlipau aš.

– Leiskime Matildai pamiegoti, – lipdama laiptais tariau sau. – Turbūt ji baisiai išsekusi.

Tačiau sulig kiekvienu žingsniu mane varstė slogi tiesa. Kad ir kaip save įtikinėjau, jog Matilda miega savo lovoje, iš tiesų žinojau: jos nebėra.

Giliai širdyje suvokiau, bet niekaip nenorėjau pažvelgti tai tiesai į akis. Protas kaip įmanydamas išsisukinėjo. Sutelkiau dėmesį į tarpelius tarp tapetų, pastebėjau, kaip supintos raudonos ir mėlynos kilimėlio laiptų viršuje gijos; ėmiau galvoti, ką tinkamo pusryčiams rasiu virtuvėje.

Ruta leidosi iškeliama iš lopšelio, bet kai pastačiau ją ant žemės, nubėgo tiesiai į Matės kambarį.

– Kur mamytė? – paklausė ji, tokia sumišusi, tokia patikli, kad net širdį suspaudė.

Kaip galėjau pasakyti jai tai, ko sau nedrįsau pripažinti? Nieku gyvu nebūčiau garsiai ištarusi.

– Ššš, mažutėle, – pasakiau. Ne tą reikėjo sakyti, žinau. Žinau! Bet pasakiau, ką pasakiau. – Ššš, mažutėle. Eime verčiau blynų kepti, ką? Eime, prikepsime abi su tavimi blynų.

– Noriu mamytės, – pasakė ji, o kai pabandžiau paimti už rankutės ir vestis į virtuvę, ji rankomis ir kojomis apsivijo lovos koją ir tvirtai įsikabino. – Noriu mamytės! – šaukė ir šaukė.