Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Vasario 12-osios rytą Amanda pakirdo dar tamsoje, virtuvės krosnelėje užkūrė ugnį ir nuėjo į tvartą šerti gyvulių ir melžti karvių. Pašlavusi vežimo suolą, ji prisiminė: reikia priminti samdiniui Rudžiui, kad pamestų keletą apklotų, jei kartais Karlas negalėtų normaliai atsisėsti.

Grįžusi į namą, pro medžių griaučius jau skverbiantis pirmiesiems saulės spindulėliams, ji palygino užtiesalą ant kušetės kambaryje iš kiemo pusės, parankiai įrengtame už virtuvės. Su savo sužeista koja jis iš pradžių neįstengs daug vaikščioti, tuo labiau laipioti laiptais.

Ak, jis bus visai bejėgis – ir gerai. Ji stipriai papurtė pagalves ir patenkinta nužvelgė kambarį. Ar žaizdą dar reikės perrišinėti? Visai galimas daiktas, nelygu, kiek skeveldra nutraukė raumenų, ar neįsimetė kokia infekcija ir ar gerai žaizda gydyta iki šiol – prancūzų ligoninėmis Amanda nepasitikėjo. Kita vertus, Karlas juk jaunas ir stiprus. Kaipmat pasveiks, kai tik jinai jo imsis.

Neįgaliajam siaurasis kambarėlis pats tas, suprato Amanda. Kai užpuldavo galvos skausmai, čia ateidavo ir mama. Toli nuo miegamųjų antrame aukšte, čia kartais ir išties nesigirdėdavo tylių mergytės žaidimų.

Amanda

Tų metų, kai Matilda susipažino su Karlu, rugpjūtį mamą ištiko apopleksija. Jų tai nekaltinu, nors žinau, kad mamai Karlas nepatiko. Jos pačios tėvas buvo Sąjungos kariuomenės kapitonas, primindavo mums ji. Ir jos dukros tikrai vertos geresnio už kažkokį mėsininką.

– Ne mėsininkas jis, o mėsos fasuotojas, – pasakiau aš. Po stalu Matilda spirtelėjo bato galu man į blauzdą. Bet juk sakiau taip, kaip buvo.

Šiaip ar taip, kaip jau minėjau, jų aš nekaltinu, nors tas įžūlus elgesys tikrai negelbėjo. Kaltę verčiu orui.

Visą vasarą buvo labai karšta – karšta ir taip drėgna, kad vien paėjėjusi, vien pakėlusi rankas ir paėmusi iš indaujos lėkštę pavargdavau ir užsinorėdavau prisėsti.

Tą rytą buvo toks jausmas, tarsi kažkas ant viso pasaulio būtų užtraukęs storą vilnonį apklotą. Mama pabudo gana gležna – nepasakytum, kad nesveika, bet ir ne stipri. Ji nekaip miegojo – atrodė, jau keletą savaičių niekas normaliai neišsimiega, – ir viskas jai buvo kaip didžiulis išbandymas. Kava karti, ausį rėžia pusryčių lėkščių barškėjimas, klijuotė per lipni, į akis pro virtuvės langus spigina kylanti saulė, spaudžia batai.

– Katra nors šįryt pavėdėkite avis į žemesnę pievą, – nurodė tėvas, palinkęs virš lėkštės.

– Aš nuvesiu, – tuoj pasišovė Matė.

Tėvas linktelėjo. Jis perpjovė sumuštinį su kiaušiniu perpus ir pasuko lėkštę ketindamas pjauti dar per pusę.

– Kas nors turi likti prie motinos, – tarė įsidėjęs ketvirtainį sumuštinio į burną. – Silpna ji.

Aš ketinau eiti apsipirkti. Reikėjo žibalo, rudų siūlų ir cukraus, nors į miestą norėjau ištrūkti, kad važiuojant brikele vėjas bent kiek atvėsintų prakaituotą veidą, o mieste, prie Beko prekystalio, vėliau atsigerčiau limonado pro šiaudelį.

Mama atsiduso ir užsimerkė.

– Aš pabūsiu, – pasakiau.

Kai visi išsivaikščiojo, nukrausčiau stalą, o mama tuo metu siurbčiojo kavą. Pumpuodama siurblį, kad į kriauklę atbėgtų vandens, išgirdau ją sakant:

– Gal aš einu prigulti, – o tada man už nugaros sutarškėjo dūžtantys indai.

Paleidau siurblio rankeną ir atsisukau. Mamos puodelis su lėkštele sudužę, siena aptaškyta kava. Mama stovi, dešine ranka susiėmusi už kairės, ir sumišusi spokso į mane.

– Nesuprantu, kaip čia taip. Nebenulaikiau rankoje.

– Niekis, aš sutvarkysiu. – Ir jau siekiau šluotos.

– Bet kodėl taip? Nieko nesuprantu. – Ji įsikabino man į ranką ir užgulė visu svoriu, kad padėčiau nueiti prie kušetės. – Aš dabar prigulsiu, ir man kaipmat pagerės, kaip manai? – Pažvelgė į mane tikėjimo ir vilties kupinomis akimis, lyg aš žinočiau.

– Žinoma, mama. Tu pavargai, – paraminau ją. Ir tikrai pati tuo tikėjau, nes tada dar neturėjau jokių medicinos žinių.

Grįžau į virtuvę, o kai suploviau indus ir pašoviau duoną, ji buvo įmigusi. Kilo karštas ir stiprus vakarų vėjas. Nusprendžiau, kad bus tinkama diena baltiniams skalbti.

Jos balsas mane pasiekė viršuje, bevelkančią pagalvių užvalkalus.

– Man šalta, Amanda. Amanda, man šalta.

– Mama, negali būti, – atsakiau iš viršaus. – Juk kokie 38 laipsniai.

– Bet man šalta, – paskutinį skiemenį ji nutęsė drebančiu balsu.

Nukabinusi jos vasarinę skraistę nuo kablio už durų, nunešiau žemyn.

– Kodėl taip ilgai?

– Buvau viršuje.

Ji suirzusi suspaudė lūpas.

– Apglobk mane. Manęs rankos neklauso.

Išskleidžiau skraistę ant jos, gerai užkimšau tarp peties ir sienos, kad nenuslystų. Tada švelniai kilstelėjau jos galvą ir pakišau pagalvę.

– Ir nenuostabu, – sumurmėjo ji.

– Kas?

– Tiek to. – Ji užsimerkė.

Bet kai nusisukau, vėl prabilo:

– Aš kaip tik mąsčiau: nenuostabu, jog Džozefas nusprendė, kad jam tavęs nereikia. Tu tokia šiurkšti – beveik kaip vyras.

Per pailgą langą mačiau avis, rupšnojančias žolės likučius kieme už vištidės. Spoksojau į jas, suvokdama, kad kažkas ne taip, kol galiausiai prisiminiau. Juk Matilda pažadėjo nuginti avis į žemesnes pievas. Kur ji?

Puikiai žinojau kur. Nė prijuostės nenusirišau. Kai išgirdau užsitrenkiančias duris su tinkleliu nuo uodų, jau buvau pusę kiemo perėjusi.

Miškas visas ūžė, dūzgė, čiulbėjo ir ulbėjo nuo vidurvasario garsų. Kai žingsniavau apžėlusiu miško taku, aplink galvą zvimbė vagabitės, o apie kaklą vyniojosi voratinkliai. Ežerą pajutau dar nė neišvydusi, vėjelis dvelktelėjo gaivia vandens vėsa, pranešdamas apie atvirą erdvę už paskutinių sausmedžių ir gervuogynų.

Žinojau, kad mūsų valtis bus išplaukusi, bet dar žinojau, kur Taliai laiko savąją, tad pabėgėjau palei krantą prie jos. Ji buvo apaugusi žolėmis, tą vasarą turbūt nė neliesta. Įstūmiau į vandenį, įsiropščiau. Ir puoliau energingai irkluoti prie savo salelės.

Nepatogiai žvilgčiodama per petį, kiek dar liko irtis, pamačiau ją šmėkštelinčią kitoje salos pusėje. Taip ir maniau: kol visi plušame, ji sau čionai iki pusės vandeny, o maudymosi kostiumėlio sijonukas išsipūtęs plaukia aplink ją kaip vandens lelijos lapas, tik juodas.

Aš, aišku, supykau. Jau norėjau įsitempti ją į valtį ir parplukdyti namo visą varvančią, kad visi matytų. Bet dar labiau troškau pati pajusti kojas gaivinantį vandenį. Avis vis tiek pervesime. Abi kibsime ir kaipmat nuginsime. Jau norėjau surikti – lūpomis jau tuoj tuoj būčiau ištarusi jos vardą, – bet išgirdau jos spiegimą.

Jis baisiai taškydamasis išnėrė iš vandens kaip didžiulė lydeka paskui laumžirgį. Griūdamas aukštielninkas, aptėškė ją. Pergalingai sustugęs, sudavė delnu į vandenį taip, kad visi purslai tėkštelėjo tiesiai jai į veidą. Ji akimirką atsilošė, ir jau tikėjausi išgirsianti verkšlenimą, juk jos toks amžius. Bet ji tik skardžiai nusikvatojo. Pasėmusi rieškučiomis kiek tik gali vandens, pylė ant jo. Jam ji nė iš tolo neprilygo – mačiau net iš tos vietos, kur buvau. Tas jos vanduo kaipmat ištiško purslais į visas puses. Jis nebūtų nė sušlapęs, jeigu pats nebūtų prisiyręs arčiau, leidęsis taškomas ir savo ruožtu toliau taškęs jos pats – dabar jau švelniau, bet nuo galvos iki kojų. Taip jie stovėjo taškydamiesi, juokdamiesi ir krykštaudami kaip maži vaikai, pamiršę viską pasaulyje.

Staiga panorau nykti iš ten. Baisiausiai troškau, kad niekas manęs nematytų vienos valtyje, kaip juodu stebiu. Skubiai gręždamasi iš to sumišimo vos neišmečiau irklo, bet galiausiai pradėjau irtis. Irklavau taip pat greitai ir tyliai kaip plaukdama čia, kol mane nuo jų užstojo sala – ir juos nuo manęs. Viskas, saugu.