Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Matės krikštynų dieną į namus buvo pakviestas fotografas. Aš buvau pasodinta ant didelės žalios kėdės – atsisėdusi ant pusės sėdynės, kojomis jau pasiekdavau grindis – ir laikiau ją, aprengtą ilga balta klostuota suknyte, įkišusią vieną mažulytį pirštelį man į kasą, o už lango vienas kitą ant saulės ginė balandžio debesys, tad kambarys čia sušvisdavo, čia staiga vėl užtemdavo.

– Šypsenėlę, – paprašė fotografas, bet nepasidaviau. Merės Luizos kambaryje buvau mačiusi Mergelės Marijos paveikslą su kūdikėliu Jėzumi ant rankų ir norėjau atrodyti kaip ji – didi ir tauri.

Nuo pokštelėjimo, blyksnio ir dūmų Matilda pravirko. Mama norėjo ją iš manęs paimti, bet pasiryžau nieku gyvu savo mažylės neatiduoti. Nuraminsiu aš. O Matė savo ruožtu tik dar giliau man į plaukus ranką sugrūdo. Ir nepaleido, kol mama po vieną neišpainiojo tų jos mažyčių kibių pirštelių.

Pasisukau į kalvon kylantį Ledyno kelią, nuo kurio matyti visas Nagavokio ežeras. Ant kalvos į mane visa jėga pūtė vėjas, gairindamas skruostus ir plėšdamas paltuką. Žioptelėjusi nulenkiau galvą ir nusiyriau ledrūsio link. Ten stabtelėjau pailsėti, nutrypiau sniegą ant šiaudų, palanksčiau pirštus, nusivyniojusi šaliką nupurčiau suledėjusį savo kvapo šerkšną. Dureles palikau praviras, kad įeitų bent kiek šviesos. Prieš mane, stovinčią po stogu, stačiu šlaitu apačion driekėsi laukas, pro medžius kaip baltas žemės randas buvo matyti užšalęs ežeras. Pasitraukiau šiek tiek į dešinę ir pakreipiau galvą – medžių kamienai prasiskyrė, toje baltumoje išryškėjo pažįstama tamsi dėmė – pusmėnulis šiaurės rytiniame Teiloro įlankos kamputyje, papuoštas belapėmis šakelėmis, – kadaise man priklausiusi sala. Dar truputį pasislinkusi salelėje išvydau žalią stogą namelio, kur prieš karą gyveno Matė su Karlu.

Kadaise man atrodė, kad toks kampelis tėra vienintelis pasaulyje, bet dabar aš jau protingesnė. Ežerų šiose apylinkėse gausu – skirtingų formų, bet vidurys visų toks pat. Lašeliai, lopeliai, klaneliai sausumoje. Duobės duobelės, aptrauktos menkute kranto plutele, nesuturinčia jas maitinančių upeliukų ir šaltinių, o daugelyje tų ežerų tai šen, tai ten pribirę užsispyrėlių salelių – žemės lopinėlių, nė už ką nesutinkančių pasinerti po vandeniu.

Senajam ūkininkui, kuris pardavė mano tėvams žemę, mano sala nereiškė ničnieko ar net dar mažiau – jam ji tebuvo bevertis žemės lopinėlis. Apie tą salą jis nebuvo nė užsiminęs, kai per sunkų ąžuolinį stalą pastūmė tėvams pasirašyti aktą virtuvėje, kuri dar prieš keletą akimirkų buvo jo, o dabar jau mūsų.

Kad ta sala priklauso mums, tėvai išsiaiškino tik po kelerių metų. Kai buvau dvylikos, o Matė ketverių, jie vieną dieną ant to paties virtuvės stalo vėl išskleidė dokumentus pasižiūrėti, ar pravartus šaltinis šiaurinėje pusėje tikrai priklauso kaimynams, kaip tvirtino Jungblutai.

– O čia kas? – mama bedė smiliumi į iksu pažymėtą dėmelę, tarsi visiškai pasiklydusią tyruose.

Tėvas palinko prie žemėlapio.

– Ką gi, motin, – pasakė jis, – regis, mūsų ir toji salelė Teiloro įlankoj.

Matė stovėjo šalia tėvo, kaip visada, viena ranka apsivijusi jo koją. Pagriebęs jis metė mažylę į viršų.

– Na, panelyt, ar tau patinka mūsų sala, ką?

– Dar! – sukliko ji. – Noriu dar!

Jis dar keletą kartų išmetė ją krykštaujančią į orą ir galiausiai nuleido ant grindų, savo didžiulėmis rankomis suglamžęs jai suknelę ties pažastimis.

– Dar noriu! Prašau! – neatlyžo mažoji, timpčiodama tėvui už klešnės. – Dar pamėtyk, būk geras!

Galiausiai jis įspėdamas iškėlė pirštą ir ji pravirko. Tėvas atsisuko į mane.

– Imkis sesės, – nekantriai pasakė. – Mes neturim kada.

Ir abu su motina vėl palinko prie žemėlapio žiūrėti, kur šiaurinė sklypo riba.

Kai tą vakarą visi sugulė, aš tylutėliai nulipau laiptais ir išskleidžiau žemėlapį, norėdama pati pasižiūrėti. Kokia ji keistai maža ir lygi, visai kitokia negu akmenuota ir raizgi man pažįstama vietovė. Patryniau žemėlapį pirštu. Popieriuje ji atrodė kaip gervuogių uogienės dėmelė.

Per vėjo šuorus išgirdau nuo kelio sklindantį rogių varpelių skimbčiojimą. Kaklą tvirčiau apsivyniojau šaliku ir pakėliau krepšį. Kai jau norėjau eiti laukan ir pasisveikinti su vadeliotoju, iš už kalvelės išlindo arklys, ir aš atpažinau, kieno jis. Visa susigūžiau ir net duris privėriau. Buvau taip prisidirbusi ir nenorėjau, kad Džo Talis sužinotų – baisiau net už atleidimą už darbo, – todėl niekaip negalėjau su ta savo gėda dabar jam pasirodyti. Tamsoje prisispaudžiau prie šiaudais dengtų ledo luitų ir užsimerkusi, sulaikiusi kvapą laukiau: tuoj nuslops varpelių skimbčiojimas, tuoj pasigirs žingsniai, tuoj man akių vokus užlies šviesa, nes jis, aišku, mane pastebėjo, na, jei ne mane, tai bent kažką turėjo pastebėti, ir susidomės. Džo ne iš tų, kurie nekreiptų dėmesio į įsibrovėlį ar į žmogų, kuriam gal reikia jo pagalbos.

Varpelių skimbčiojimas vis artėjo, kol išgirdau arklio šnopavimą ir per sniegą slystančių rogių šnypštimą. Tada varpeliai ėmė tolti, tilindžiavo vis silpniau ir silpniau, kol galiausiai ir visai pranyko vėjyje. Turbūt jis manęs vis dėlto nepastebėjo. Ta pašalietė, kuria buvau tapusi, atsiduso lengviau, užtat kita mano pusė net sutirtėjo iš nevilties, ir aš prapliupau raudoti, sušalusiais skruostais pabiro karštos ašaros – juk reikia taip niekingai slapstytis nuo vyro, kurį kadaise mylėjau.

Galiausiai teko vėl leistis į kelią. Kiek galima verkti – tuoj sutems ir ims šalti. Nors vėjas buvo žvarbus, man beliko perlipti vienintelę kalvą. Pačiame kelio gale išvydusi geltoną namą ir iš lauko riedulių kaminuko aukštyn tįstantį dūmelį, leidausi tekina didžiuliais pašėlusiais žingsniais, aukštai keldama iš pusnių kojas ir vėl mindama į kitas, mosuodama krepšiu kaip kokia mergaičiukė, netverianti džiaugsmu, kad tuoj vėl bus namie.

Jau belsiu į virtuvės duris, bet jos plačiai atsilapojo. Ant pirštų galiukų stovėjo Matilda raudonais skruostais nuo ilgo sėdėjimo prie karšto židinio.

– Amanda! Sugrįžai! – Aukštai iškėlusi rankas, ji apsivijo man apie kaklą – aš jau seniausiai buvau išstypusi kaip bokštas, o ji taip ir liko mažutė, smulkutė kaip mūsų nykštukė mama.

Sesers apkabinimas nudžiugino, bet pati nepuoliau taip demonstratyviai jos sveikinti, tik pastovėjau kiek suglumusi, nepaleisdama iš rankų krepšio, kol ji ėmė tempti mane vidun.

– Palauk, Mate. Negi nori, kad prineščiau ant tavo švariųjų grindų pusnis sniego.

Trypdama kojomis pabraukiau per pečius. Ji nusijuokė.

– Tik nešk, tik nešk, eikš greičiau su visais sniegais! – Nuvilkusi paltą, ji žaismingai bakstelėjo man į šoną. – O tu sustambėjai, ką? Ne per daug pyragų? – sukikeno.

– Nuo tavo maisto netrukus vėl liks vieni kaulai ir oda, – atsakiau.

– A, aš daugiau nebevirsiu, kai grįžai tu.

Ir abi skaniai nusijuokėme, nes žinojome, kad ji teisi.

– Oho, kokie batai – tai bent gražumas! – sušuko ji ir pasilenkusi ėmė iš arti apžiūrinėti mano miestišką avalynę, kiaurai peršlapusią nuo tokių pusnių, kokioms ji visai nebuvo pritaikyta.

Štai manoji Matė, taip džiūgaujanti dėl nematytų batų, – jai nerūpi uždavinėti nepatogių klausimų, kodėl grįžau ar ką ketinu veikti. Ji tiesiog džiaugiasi, kad grįžau.

– O Ruta? Kur mano mažoji? – paklausiau.

– Žinoma, čia. – Ji puolė prie krūvos suglamžytų dygsniuotų antklodžių, sumestų ant supamojo krėslo šalia krosnies, ir ištraukė mergytę. – Pabusk, Ruta, atvažiavo tetulė Mandė.