Christina Schwarz - Lapkričio vaikas

– Baik, – pasakiau. – Liaukis. Nieko, nieko. Tikrai, nieko baisaus. Mamytė greit grįš.

Bet Rutos neapšausi. Ji raudojo, o aš stovėjau bejėgė ir leidau jai klykti už mudvi abi.

Kai Rutos aimanos ėmė slopti, staiga pasijutau tokia pavargusi, tokia išsekusi, kad jau atrodė – nebeišlaikys kojos. Paėmiau Rutą – ji irgi buvo pailsusi, tad nebesipriešino – ir užsitraukiau šalia ant Matildos lovos. Lova buvo plika – taip ilgai nebegyvenome šitame name, buvome atitolusios nuo šito gyvenimo! – todėl gulėjome su Ruta ant čiužinio mėlynais dryžiais, prispaudusios skruostus prie įsisenėjusių dėmių. Man tvinkčiojo ranką, baisiai tirtėjau. Apklosčiau mudvi lovūgalyje sulankstytu vilnoniu apklotu ir užmigau.

Sapnavau, kad stoviu vasarą ežero pakrašty. Kitapus žaižaruojančio vandens regėjau Matildą, sėdinčią ant akmenų, kuriais buvo nusėta visa sala; ji dainavo kaip kokia undinėlė. Vadinasi, jai nieko blogo neatsitiko! Aišku, ji gyva ir sveika!

– Mate! – šūktelėjau palengvėjimo kupinu balsu. – Mate! Čionai!

Bet ji į mane nežiūrėjo.

Tada aš pradėjau bristi jos link. Bridau, kol vanduo apsėmė man juosmenį, pasiekė krūtinę. Kaip dabar būtų lengva pranykti po mįslingo vandens paviršiumi. Neliktų nė duobutės, nė žymelės, kur paskendau, vanduo nė nesubanguotų, neišduotų paskutinių mano mėginimų jį įveikti.

– Matilda! – surikau, kad net smakras prasižiojus paniro į vandenį. Bet ji ir toliau žvelgė į kitą krantą, lyg manęs nė negirdėtų.

Šaukti nebegalėjau. Į burną ir nosį pribėgo vandens – ir į ausis, akis. Išsigandau, vanduo tarsi sutirštėjo, pasidarė sunku juo irtis. Kojomis beveik nebejutau smėlingo dugno. Graibiau ežerą rankomis, bet nebuvo už ko užsikabinti. Vis tiek nesustojau. Matilda jau visai priešais. Dar šiek tiek paėjėsiu, ir ji vėl bus mano.

O tada išgirdau ją verkiant. Mat kaip viskas apsisuko, pamaniau, iš visų jėgų irdamasi. Verkė ji kaip prieš daugelį metų, kai dar buvo mano mažoji Matė ir norėdavo, kad ją nuraminčiau.

– Ateinu, Mate! – sušukau, ir į burną šliūkštelėjo vandens.

Jau beveik priėjau. Ji verkė dar garsiau, bet kojos neklausė, nors tu ką. Pasilenkiau į priekį. Ištiesiau rankas. Visai nebeturėjau kvapo, bet tiesiau, įsitempiau; jau būčiau pasiekusi; ji jau buvo mano. Ir pabudau.

Verkė Ruta, paguodos reikėjo jai. Pati baisiausiai sielvartaudama, iš visų jėgų į ją įsikabinau. Nebeliko man dabar nieko kito, tik Ruta, o ir Rutai telikau tik aš.

Rutos mama paskendo. Tai faktas. Gruodį tarp Nagavokio ežero ledų buvo surastas jos lavonas. Apie tai pranešė vietos laikraštis, Amanda tuos straipsnius iškirpo ir suklijavo ant juodų iškarpų albumo lapų, kad nebekiltų abejonių, kas atsitiko.

1919 m. gruodžio 4 d. DINGO MOTERIS

Lapkričio 27 d. vakare dingo p. Karlo Noimano žmona Matilda, gyv. Ledyno kelyje; apie tai pranešė dingusiosios sesuo, pan. Amanda Starki, gyvenanti irgi Ledyno kelyje. Ką nors žinančius prašome pranešti Nagavokio šerifo skyriui.

1919 m. gruodžio 6 d. DINGUSI MOTERIS RASTA PASKENDUSI

Vakar vakare tarp Nagavokio ežero ledų rasti p. Matildos Noiman palaikai. Juos aptiko p. K. D. Ovensas, gyvenantis Milvokyje, Panoramos prospekte 24, su 5 m. sūnumi Artūru.

P. Noiman dingo lapkričio 27 d. vakarą.

1919 m. gruodžio 7 d. P. MATILDOS NOIMAN LAIDOTUVĖS

Nagavokio Išganytojo liuteronų bažnyčioje rytoj 18 val. vyks p. Matildos Noiman laidotuvių apeigos. P. Noiman paliko vyrą Karlą, šiuo metu tarnaujantį Prancūzijoje 32-ojoje divizijoje, dukterį Rutą ir seserį Amandą Starki. Pan. Starki pageidavimu gedėtojų prašoma vietoj gėlių nusiųsti aukų Okonomovoko Šv. Kraujo vaikų namams.

Karlas Noimanas kadaise prisiekė rūpintis Matilda, o dabar rūpybos prireiks jam pačiam. Besibaigiant gruodžiui, praėjus daugiau negu metams nuo karo pabaigos, jis pagaliau parašė, kad yra siunčiamas namo. „Negaliu patikėti, – rašė jis paskutinėje pastraipoje, – kad po mėnesio ar poros vėl laikysiu tave apkabinęs, šiltą ir švelnią, mano mieloji paukštele Mate.“ Buvo parašyta ir daugiau, bet Amanda raudonuodama paskubomis sulankstė laišką ir įkišo į plono popieriaus voką. Iš Niujorko atskriejo galutinė telegrama: NAMIE VASARIO 12 TŠK 15.35 TRAUKINIU. Amanda šiek tiek nustebo. Laiškas, kurį išsiuntė, jau tikrai turėjo jį per tiek laiko pasiekti. Jis gi supranta, kiek mažai jo laukiančiųjų Nagavokyje. Bet vis tiek važiuoja.

– Iš pradžių traukiniu važiuos į Paryžių. Paryžiuje persės į kitą traukinį ir važiuos į pakrantę. Tada lips į laivą – didžiulį tokį, didesnį net už visą namą.

Amanda daugybę kartų Rutai pasakojo apie Karlo maršrutą per pasaulį – tokį platų, kad mažylė nieku gyvu dar nebūtų jo viso suvokusi. Suėmusi nykštukinį Rutos pirštelį, perbraukė juo per gaublį. Ruta tiesiog norėjo gaublį pasukti, bet bent jau atkreipė į jį dėmesį.

– O kur tėvelis dabar? – kas vakarą klausdavo ji Amandos, kai ši klostydavo ją lovoje, kurioje abi ir miegodavo.

– Dabar kaip tik pusryčiauja – valgo gardų minkštai virtą kiaušinį. – Amandai net pačiai buvo keista, kaip lengvai Ruta perprato, kad skiriasi laikas – lyg ji suprastų, kad viskas įmanoma tokioje tolybėje kaip Prancūzija ar didesniame už namą laive, kuriuo per vandenyną tėtis dabar plaukia.

– O ką dar? – paklausė Ruta.

– Dar gabalėlį žuvies. Su ašakomis. Tau nepatiktų.

– O ką darys tada?

– Nežinau, Ruta. Gal jau miegok.

Amanda gailėjosi, kad iš viso papasakojo apie Karlą. Sulig kiekvienu žodžiu jis vis labiau artėjo, didėjo.

Amanda

Kas žino, ką „mano tėvelis“ reiškė Rutai? Yra tėvas „Joniuke ir Grytutėje“ ir tėtis lokys „Auksaplaukėje“. Abu nelabai tikę. Man ir Karlas neatrodė tikęs, patikėkit.

Karlas su Matilda susipažino Liepos ketvirtąją, kai Matė buvo septyniolikos. Ji baisiausiai veržėsi į paradą Vokešoje. Margareta Švan ėjo. Ir Harieta Lander, Vilas Odlis, Fricas Kinastas – ėjo visi. Jeigu jau šventė, tai kaipgi be jos?

– Mande, tu juk irgi eisi, ar ne? – neatlyžo ji. Nes puikiai žinojo, kad tėvas be palydos neišleis.

Mes jau vėlavome, gatvėje buvo minios žmonių, bet Matė prasispraudė prie šaligatvio krašto arčiau gatvės. Pasistiebusi ant pirštų galiukų, abiejose rankose po vėliavėlę, vėjelis taršo raudonus, baltus ir mėlynus kaspinus plaukuose – ir kaip tik tuomet pro šalį su Įlankos mėsininkų orkestru mušdamas būgną žygiuoja Karlas.

Jis buvo gražuolis, to nepaneigsi. Smulkių bruožų berniokiškas veidas, lengva ritminga eisena, ant akių vis užkrinta rusvi plaukai – vaizdas, patrauksiantis bet kurios merginos akį, jei tik ji turi tokį polinkį. Stengdamasis nepaleisti jos iš akių, jis vos nesuklupo, ir aš puikiai supratau, – kaip ir ji pati, – kad iškyloje vakarieniausime ne vienos.

Galiausiai paskui svirduliuojančius Pilietinio karo veteranus pasileidome į gatvę ir mes, šokinėdamos per arklių išmatų krūveles patraukėme į parką. Buvo karšta, kaip paprastai liepą Vokešoje, tad nenuostabu, kad Matė prasisagstė viršutines suknelės sagas ir pasiraitojo rankoves, apnuogindama gražiąsias savo rankas. Jei dėl to šiek tiek paruduos oda, koks skirtumas? Matei – jokio. Tiesa, galima ją pagirti, kad kol po guoba dėliojomės maistą, ji beveik nesidairė per petį, dalijo keptas dešreles su bulvių salotomis ir juokdamasi lyg niekur nieko plepėjo su Margareta, Harieta, Vilu ir kitais – iki pat tol, kol atėjo laikas pjauti pyragą.

Ir, tiesą sakant, jai neatrodė nepaprasta, kad jaunuolis, kuris pastebėjo ją žygiuodamas pro šalį, anksčiau ar vėliau pasipirš.