Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Prie geležinkelio stoties įkvėpiau miesto kvapo – mielių iš alaus daryklų ir šokolado fabriko kartumo – ir iškart pasidarė geriau. Rankoje tvirtai spaudžiau krepšį. Nevėlavau ir nebuvau labai ankstyva. Ir pirmąkart per kelias pastarąsias savaites užsinorėjau valgyti, tiksliau, pajutau žvėrišką alkį. Užėjau į stotį ir nusipirkau pakelį žemės riešutų su daugiau druskos ir puodelį drungnos, liežuvio nedeginančios kavos. Suvalgiusi riešutus, vis tiek dar buvau alkana.

– Gal galėtumėte supakuoti pusę porcijos salotų su kumpiu? – paprašiau. – Ne, vis dėlto visą. Ir vištienos. Dar pyrago įdėkite. Su vyšniomis, jei galima.

Kažkas eilėje gėrė iš pažiūros nepaprastai skanų šokoladinį pieno kokteilį, tad man kilo pagunda užsisakyti ir jo.

– Čia tai man patinka, – tarė pardavėjas, mušdamas skaičiukus į kasą, – normaliai valganti moteris.

Dėl pieno kokteilio apsigalvojau. Kai mokėjau, buvo pranešta, kad atvyko mano traukinys.

– Į vieną pusę, panele? Namo važiuojate? – paklausė konduktorius, klubu atsirėmęs į priešakinę sėdynę.

Jau buvau bepradedanti aiškinti, kad namais turbūt jų nebepavadinsi, nors pagal popierius pusė ūkio mano. Iš tiesų tai jis dabar priklauso seseriai, nes ji ten ir gyvena su šeimyna, o aš važiuoju tik jėgų atgauti, mat pastaruoju metu kažkodėl visai nebeklauso kūnas. Norėjau prisipažinti, kad esu išvaryta, nes nebesusitvarkau su slaugės pareigomis ir niekas – net aš pati – nebetiki, kad galiu statyti ant kojų kareivius, pati būdama tokia griuvena. Bet tokių dalykų garsiai juk nepasakosi.

– Taigi, – tarstelėjau.

Jis mirktelėjo, tada subliuvo:

– Bilietai! – ir nusvirduliavo toliau siūbuojančiu vagonu.

Kaime tais metais pavasario ženklų matėsi dar mažiau negu mieste, kai sustojome prie apledėjusio nediduko Nagavokio perono, dangus buvo aptrauktas sunkių sniego pripampusių debesų. Veidą krimstelėjo vėjas, net galvą teko palenkti. Lipdama nuo slidžių perono laiptelių ir eidama per ištįsusiomis kaip irisai pusnimis supustytą gatvę, žiūrėjau į savo batų galus. Pražingsniavau pro vieną, antrą, trečią pastatą ir sustojau prie Heinzelmano žvejybos reikmenų krautuvėlės – „Dešimt sliekų už centą“. Užėjau.

Virš durų skimbtelėjo varpelis. Nuo staigaus skersvėjo kampe krosnelėje skaisčiau sužėrėjo angliukės. Prasiskleidė užuolaidėlės už prekystalio, ir iš kambarėlio išėjo Merė Luiza Lindgren. Išvydusi mane, ji nusišypsojo – galima sakyti, nušvito, – tada nervingai, kaip tik pati temoka, nusibraukė rankas į prijuostę ir puolė prie manęs.

– Amanda! Ką veiki čia, namie? – Ji uždėjo rankas man ant pečių ir priglaudė skruostą prie mano žando. – Oi, tu visa sužvarbusi kaip ledo luitas! – Porą sekundžių palaikiusi man prie veido šiltus delnus, ji suėmė už riešo ir timptelėjo, bet nespėjau nė prasižioti, o ji jau kalbėjo toliau: – Eikš arčiau krosnies. Negaliu patikėti, tiesiog savo akimis netikiu, kad čia tu! Pagalvojau… išgirdau varpelį ir galvoju: kaži kas tokiu metu gali užsukti? Pamaniau, turbūt Haris Štolcas, bet, aišku, jis tai neateis, jis Votertaune, tada toptelėjo…

Ji būtų taip ir plepėjusi, ką pagalvojo, ką pamanė ir ką tada darė, bet aš ją pertraukiau.

– Pasiėmiau atostogų, – pasakiau. – Pailsėti. – Tam tikra prasme juk taip ir buvo.

– Tai apsidžiaugs Matilda! – Tada Merė Luiza staiga susiraukė. – Tik kodėl man nesakė? Vos prieš porą dienų buvo užsukusi.

– Matė nežino.

Tiek pasakyti užteko, Merė Luiza kaipmat subruzdo.

– Staigmena! Kaip smagu! Oi, Mande, – ji pasilenkė prie manęs ir kaip sąmokslininkė pritildė balsą, nors krautuvėlėje, be mūsų, daugiau nieko nebuvo, – ir aš turiu staigmeną. – Tada luktelėjo, kol aš sutelkiau visą dėmesį. – Mudu su Džordžu greičiausiai susilauksim mažylio. – Ir reikšmingai patapšnojo sau per prijuostę.

Nežinojau, ką sakyti. Ištekėjusi už Džordžo Lindgreno, Merė Luiza pastodavo kasmet visus penkerius metus iš eilės, bet visus penkis vaikelius prarado po kelių nėštumo mėnesių. Žmogus turėtų pajusti, kada gana, pamaniau, kam šauktis nelaimę? Mažų mažiausiai galėtų saugotis. Apslopintų jausmus. Bet santūrumo Merei Luizai Dievulis turbūt pagailėjo, o ir tokių mokslų kaip aš ji nebuvo ragavusi. Ji visada elgdavosi taip, tarsi vis tiek nenutiks nieko blogo, tarsi šio kūdikio atėjimą nulėmė žvaigždės, o jai tereikia laukti palaimingosios akimirkos. Tik ant pilvuko globėjiškai sudėtos rankos išdavė šiokį tokį nerimą. Juk tas, kuris dabar ten vystosi, gal irgi šiame pasaulyje neužsibus.

– Šįkart visai kitoks jausmas, – tarsi gindamasi pasakė ji, nors aš ir nereiškiau susirūpinimo.

– Tikiuosi.

Na, tikrai, o ką daugiau sakyti?

Tada sutarėme, kad aš jau eisiu, kol dar bent kiek šviesu. Paėjusi keletą žingsnių ir žinodama, kad ji žiūri, aš atsigręžiau. Ji kilstelėjo ranką, aš irgi kilstelėjau, prisimindama tuos laikus, kai mudvi buvome tokios panašios – Merė Luiza ir aš: abi laimingos, kad baigėsi mokslai, lakstydavome ir slidinėdavome štai šia gatve, spoksodavome į Šv. Mykolo švyturį, kurio šviesa, kaip mudvi tikėjome, reiškia pamišėlio pabėgimą; kaip kalbėdavomės, kodėl Netė Klefstad nesišneka su Ramona Miuler, kad Bobis Veisas per gramatiką aiškiai nusirašė ar ką daryti su moneta, patrynus ja karpą, o kartais dainuodavome.

Aišku, taip būdavo iki Matės. Kai Matė paaugo ir pradėjo eiti į mokyklą, mudvi su Mere Luiza šita pačia gatve eidavome oriai, spausdamos prie krūtinės knygas, o Matilda bėgdavo pirma ir griuvinėdavo į pusnis, kaip mes kadaise griuvinėdavome.

– Žiūrėk, Amanda! Mere Luiza, žiūrėk! – šaukdavo ji.

Arba atsilikusi atidžiai apžiūrinėdavo ant pirštinės nukritusią snaigę ir įsakmiai kviesdavo mane:

– Mande, tu tik pažiūrėk! Paskubėk, kol neištirpo!

Niekaip negalėjau įkalti seseriai į galvą, kad mudviem su Mere Luiza yra apie ką svarbiau pasikalbėti. Kokias penkias minutes Matilda eidavo šalia manęs, įsisupusi į mano vilnonę skarą, bet netrukus, žiūrėk, jau skuodžia į priekį, jau čiuožinėja, ir nesiliaudavo, kol privargdavo ir imdavo melsti ją panešti.

– Ant pečių! – reikalaudavo. Taip, reikalaudavo, nors buvo jau per sunki.

– Kad tu jau per didelė, Mate, – nesutikdavau aš.

Tada atsidusdavau. Mesdavau kankinės žvilgsnį į Merę Luizą, kurios aštuoni broliai ir seserys net visi kartu tiek bėdų nekeldavo. Bet Matilda treptelėdavo kojele. Imdavo aimanuoti, įsikabindavo ir galiausiai man nebelikdavo nieko kito, tik pritūpti, kad ji liuoktelėjusi ant kupros rankomis apsivytų mano kaklą – kartais taip stipriai, kad vos nepasmaugdavo. Matilda amžinai kišdavo trigrašį, vis ko nors reikalaudavo, o man nelikdavo nieko kito, kaip tik nusileisti. Visada tenkindavau jos užgaidas. Visada. Išskyrus tą paskutinį kartą.

Kai gimė Matilda, buvau aštuonerių ir, anot kaimynių, ne pats perspektyviausias vaikas.

– Koks gražus vaikelis, – pasakė ponia Jungblut, kai su ponia Tali ir ponia Menigold susispietusios apie Matildos lopšelį gyrė putlutes jos lūpytes ir dailutį smakriuką. Iš viso jos turėjo septyniolika vaikų, manytum, kūdikių prisižiūrėjusios ligi soties. Bet Matilda, pasirodo, tikrai ypatinga.

– Amandai pavydas sukils, – tarė ponia Tali, – kad sesulė tokia meilutė.

Bet mama atsakė:

– Ne, Amanda sesytę labai myli. – Ir tarsi patvirtindama savo žodžius įdavė man į rankas mažylę.

O ko čia pavydėti? Matilda juk mano. Mergytė, kurios visi taip gviešiasi, priklauso man.