Christina Schwarz: Lapkričio vaikas

Kai tik pasukau atgal, tai ir nutiko – ir dabar vos sumerkusi akis regiu tą vaizdą: triokštelėjo ledas, man širdis į kulnus nusirito. Matilda, nešina Ruta, pasviro kairėn ir įsmuko iki juosmens, tada iki pečių ir visai pranyko – abi murktelėjo po vandeniu.

Pasileidau bėgti. Ledu bėgti sunku – o dar su naujagime ant rankų. Išgirdau taškymąsi.

– Mande, padėk! Padėk man, Mande!

Bet manęs tarsi kojos neklausė. Paslydau. Suklupau. Atrodė, kad niekada nebepribėgsiu. Palikusi kūdikį ant ledo, bandžiau ir bandžiau, mečiausi į priekį, šaukdama Matę vardu.

Kai pasiekiau properšą, Matilda jau buvo išstūmusi Rutą ant ledo, bet pati pradingusi. Atsigulusi ant pilvo, sukišau rankas į juodumą. Koks šaltas vanduo. Bandžiau užgriebti, kol rankos sugrubo, bet taip nieko ir nepasiekiau.

Ir tada nežinia kaip pirštai patys įsipainiojo į Matės plaukus. Švelniai truktelėjau, kad nepaleisčiau.

Ji žioptelėjo ir išniro.

– Mate!

Permirkusias jos rankas apvijau sau apie kaklą. Akimirką ji taip ir pakibo mano glėbyje.

Bet ledas mūsų neišlaikė. Man po petimi įlūžo gabalas, veidas murktelėjo į juodą vandenį. Matė ir vėl paniro, bet aš ją išlaikiau – rankoje spaudžiau jos naktinių marškinių apykaklę. Dabar jau ją laikau ir nieku gyvu nepaleisiu, net jeigu ji mane nusitemps į dugną.

O ji ir tempė. Ledas po kitu petimi irgi sutrūko. Pabandžiau paropoti atbula, pakraipyti klubus, kojų pirštais ir keliais įsikasti į ledą. Juk aš tokia stipri, o ji tokia mažytė – buvau tikra, kad vis tiek ją ištrauksiu ir sugebėsiu saugiai parvesti visas mus namo. Tada sueižėjo ledas man po krūtine.

Jeigu Matilda dar sykį nebūtų išnirusi, jei nebūtų iš visų jėgų dar sykį išplaukusi ir žioptelėjusi brangaus oro, žuvusios būtume visos – Ruta su Imogene sušalusios ant ledo, o mudvi su Mate prigėrusios. Bet ji išniro. Išsižiojusi įkvėpė, o tada suleido dantis man į pirštą ir iš visų jėgų sukando.

Aš būčiau ir toliau laikiusi, nebūčiau jos paleidusi. Nė skausmo nejutau. Bet pirštai patys atsilenkė. Atsilenkė, ir viskas. Ir Matė išsprūdo.

Aš dar bandžiau ją sugriebti. „Mate!“ – šaukiau, įkišusi galvą į juodą stingdantį vandenį. Bet jos nebebuvo. Kad ir kiek graibiau, ji nebegrįžo.

Galiausiai išvydau nejudantį Rutos šešėliuką ant tamsaus ledo. Šitiek laiko praėjo. Giliai iškvėpiau pro sušalusias lūpas. Prispaudžiau sugrubusius kraujuotus pirštus jai prie kakliuko, bandydama užčiuopti pulsą. Bet per vėlu – ir ji nebegyva.

Pakėliau ją ir nunešiau ten, kur buvau palikusi kūdikį, suvyniojau jas abi į savo megztinį ir kaip galėdama greičiau pasileidau per ledą.

Ir atsitiko stebuklas. Prisispaudusi prie to mažyčio šilto kūnelio, Ruta atgijo. Sugrįžo į gyvenimą. Pasiekusi krantą, išgirdau, kaip ji sukosėjo.

Žinojau, kad Merė Luiza bus gera motina, todėl kūdikį atidaviau jai. Ji ištiesė rankas ir paėmė mergytę, lyg būtų jau jos laukusi, lyg būtų žinojusi, kad ji jai skirta. Nežinojau, ką jai sakysiu.

– Koks siaubas, – galiausiai išstenėjau. Ir nenoromis papasakojau istoriją apie tarnaitę, kurią buvo sugalvojusi Matė. – Mergytė vardu Imogenė, – pasakiau. – Paimk ją, būk gera.

Kodėl Ruta su naktiniais marškinėliais? Maniau, jie to paklaus. O Matilda kur? Kur Matė? Aš ir pati norėjau šaukti. Bet visas jų dėmesys dabar Imogenei.

Netrukus mudvi su Ruta išsliūkinsime, bet kol kas laikiau ją prisispaudusi laisvoje Lindgrenų lovoje, šildžiau. Prisispaudusi ją kiek galėdama, jaučiau, kaip stiprėja jos pulsas.

Tu būsi mano, dingtelėjo man. Pasiliksiu tave. Bandysime gyventi iš naujo.

Padėkos

Esu be galo dėkinga Caitlin Flanagan už beribį dosnumą – ir už kandžius redaktorės patarimus, ir už draugystę. Jei ne su ja perversti puslapiai, daugybę kartų būčiau viską metusi, tad jeigu šio romano siužetas bent šiek tiek įtikinantis, tai tik dėl puikios jos nuojautos. Dar noriu padėkoti Jennifer Rudolph Walsh, kuri, pasitelkusi visą kompetenciją ir pasitikėjimą savimi, padarė tai, ko pati tikrai nebūčiau padariusi. Jiedvi su Deb Futter, kurios budri akis pastebėjo mano pražiopsotas skyles, savo atsidavimu knygai iš pagrindų pakeitė mano gyvenimą. Linda Rudell-Betts padėjo pradėti ir palaikė rašant. Mary Ewens Meyer pateikė daugybę trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečio gyvenimo Viskonsino ūkyje prie ežero detalių, o Jennifer Stuart Wong dalijosi psichologine nuovoka. Timothy Audley, Kathleen Buster, Anthony Meyeris, Nicholas Meyeris, Sue Parilla, Ann Schwarz, Carol Waite ir Barbara Wallraff – visi man suteikė žinių kuo įvairiausiais klausimais: nuo ūkininkavimo subtilybių iki nėštumo. Esu dėkinga Alanui Busteriui, patarusiam mesti darbą, Thomui Flanaganui – už nuolatinius padrąsinimus, Brianui Mortonui už patarimus dėl pirmųjų skyrių, Barbarai ir Carol Faculjak už tai, kad entuziastingai skaitė pirmuosius apmatus, o Shelley Wall Reback – už ryžtingą atsiliepimą apie vieną svarbiausių siužeto elementų. Jaučiuosi skolinga Mitchellui Duneieriui, Mirai Kamdar, Henningui Gutmannui, Lindai Kent, vėl Caitlin Flanagan ir ypač Silvanai Paternostro bei Jamesui Chace’ui už pagalbą ieškant tinkamo agento, Belindai Cooper už švarius knygos lapus, kai sustreikavo spausdintuvas, ir Monai Simpson, kad rūpinosi mano sveiku protu. Labiausiai dėkoju Benjaminui Schwarzui, be kurio nebūčiau nei pradėjusi, nei baigusi ir kuris redaguodamas viską sudėliojo į savo vietas. Jis, be kita ko, pats geriausias skaitytojas, kokį tik pažįstu.

Skaitytojo vadovas

Šiame laiške Christina Schwarz atsako į daug klausimų, kuriuos jai asmeniškai ir raštu užduoda skaitytojai, kai pasirodė „Lapkričio vaikas“.

Mielas skaitytojau,

„Lapkričio vaikas“ gimė dėl to, kad vaikystėje turėjau keistą kaimynę. Ji buvo kažkuo panaši į Bu Radlį iš romano „Nežudyk strazdo giesmininko“ – sunkiai perkandama atsiskyrėlė. Kiek man žinoma, žmonės apie ją šnekėdavo, bet su ja pačia – beveik niekada. Mano močiutės sesuo su ja jaunystėje draugavo. Pasak tetos Margaret, ji buvo iš tokių, kurios laukia mašinoje, kai vyras linksminasi.

Suaugusiesiems, kaip dabar suprantu, ta moteris tebuvo didelių erdvių vengianti ekscentrikė, o vaikui – tokia įdomi. Gyveno ji erdviame name ir turėjo didžiulį sklypą, aptvertą grandinine tvora. Ji laikė du vokiečių aviganius, kurie aplodavo visus pro šalį keliu einančius žmones. Jos sklype stovėjo keletas ūkinių pastatų, iš jų viename, kaip man kažkas papasakojo (o gal ir pati nusprendžiau), buvo paukštidė. Dar žmonės kalbėjo, kad sykį ji oriniu pistoletu šovusi į porą paauglių, bandančių eiti jos paežere. Vejas ji pjaudavo sodo traktoriuku, veidą paslėpusi po plačia moteriška skrybėle, bet kažkodėl tuo įprastiniu elgesiu ji tik dar labiau visus traukė – buvo beveik normali, nors ir ne visai.

Iš pradžių buvau sumaniusi išgalvoti istoriją apie jos gyvenimą, kupiną tragiškų išdavysčių, dėl kurių ji ilgainiui ir atsisakiusi bendrauti su aplinkiniais. Maniau, pradėsiu nuo jos vaikystės ir papasakosiu visą istoriją iki tol, kol ji, aštuoniasdešimtmetė, užsidariusi savo tvirtovėje tuoj griebiasi šautuvo, vos tik pamato kokį vaikigalį.

Nieko neišėjo. Pirmiausia istorija pradėjo strigti, kai mano veikėjai – iš kurios vėliau išsirutuliojo iš dalies Ruta, iš dalies ir Amanda – buvo per trisdešimt, kiek ir man dabar. Tačiau galvodama apie ją aš po truputį sukūriau tą pasaulį, kuriame vėliau apsigyveno „Lapkričio vaiko“ veikėjai. Dar visai iš pradžių parašiau sceną, kur Ruta stebi, kaip šoka Imogenė. Tada parašiau epizodą, kur Ruta, Imogenė ir Artūras tarsi mokosi vairuoti; ta scena dabar saugoma failų aplanke su daugybe kitų scenų, kurios galiausiai nebetilpo į galutinį romano variantą. Galvojau apie Rutos vaikystę. Įdomu, kokia ji buvo mergytė? Kas ją augino? Prisiminiau vieną svetimų globojamą mergaitę, su kuria vaikystėje kartu laukdavome mokyklinio autobuso, bet ji lipdavo į mažesnį autobusiuką, vežantį į kitą mokyklą; ji buvo dar viena įdomi ir paslaptinga asmenybė iš mano vaikystės, ir prisiminusi ją parašiau tą skyrių, kur padėti auklėti Rutos atvyksta Hilda. Dar prisiminiau tėčio pasakojimą iš savo vaikystės apie brolį ir seserį, ūkyje auginusius du įvaikius. Tam tikra prasme iš čia išsirutuliojo Amanda su Karlu – iš pradžių juos buvau sugalvojusi kaip brolį ir seserį.