Розамунд Лаптон - Sesuo

ROSAMUND LUPTON

SESUO

Romanas

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Versta iš:

Rosamund Lupton

SISTER

Piatkus, London, 2010

ISBN 9786090103975

Copyright © Rosamund Lupton 2010

© Viršelyje panaudota nuotrauka,

Yolande de Kort / „Arcangel Images“

© Viršelio dizainas, Emma Grey LBBG

The verse on page 81 is from „In the Bleak Midwinter“

by Christina Rossetti (1830-1894).

The verse on page 255 is from „Sleep, Baby, Sleep“ (traditional)

© Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2012

© Leidykla „Alma littera“, 2012

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Redaktorė Danutė Gadeikienė

Korektorė Rasa Praninskienė

Viršelį lietuviškam leidimui pritaikė Edvardas Jazgevičius

Maketavo (epub) Jurga Morkūnienė

Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys.

Vardai, personažai, vietos ir nutikimai yra arba

autorės vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip

meninė priemonė. Bet koks panašumas į tikrus įvykius,

vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.

Skiriu savo tėvams, Kitui ir Jane Orde-Powlettams,

kurie visą gyvenimą mane palaiko.

Ir Martinui, savo vyrui, su meile.

„Kur rasime geresnę dukterį,

meilesnę seserį ar ištikimesnę draugę?“

Jane Austen, „Ema“

Puikias gėles užkloja žiemą sniegas,

Bet kvepaluos žiedų esmė išlieka.

Shakespeare, 5 sonetas

1

Sekmadienio vakaras

Mieliausioji Tese,

Padaryčiau viską, kad būčiau su tavim dabar, kaip tik šią akimirką, kad galėčiau laikyti tau už rankos, žiūrėti į tave, klausytis tavo balso. Argi gali laiškas pakeisti lytą, regą ir klausą – visus jutimų receptorius, regos nervus ir virpančius ausų būgnelius? Bet juk anksčiau mums sekdavosi bendrauti per tarpininkus – žodžius, tiesa? Kai išvažiavau į pensioną mokytis ir pamiršus žaidimus, juoką ir tylias išpažintis mudviem teko tenkintis laiškais. Neprisimenu, ką rašiau pirmame laiške, bet neužmiršau, kad griebiausi galvosūkių, norėdama išvengti smalsių auklėtojos akių. (Spėjau, kad jos įgūdžiai rasti sprendimus išgaravo su vaikiškumu.) Žodis žodin prisimenu tavo, septynmetės, atsakymą į mano slepiamą namų ilgesį, nematomą raštą, išryškėjusį tik tada, kai pakaitinau popierių žibintuvėliu. Nuo tol gerumas man kvepia citrinomis.

Ši istorija, rodanti, kad nuo vaikystės turiu seklės gabumų ir kad mes, seserys, visada buvome labai artimos, patiktų žurnalistams. Beje, dabar jie tūno prie tavo buto su vaizdo ir garso operatoriais (veidai prakaituoti, striukės purvinos; laiptais, vis kliūdami už turėklų, driekiasi laidai). Taip, šiek tiek nukrypau nuo tikslo, bet kaip kitaip tau pasakyti? Nežinau, kaip vertintum savotiškos garsenybės padėtį, bet spėju, kad tau būtų truputį juokinga. Linksma ir keista. Man tik keista, nes humoro jausmą iš mudviejų teturi tu, tiesa?

– Bet tau uždrausta išeiti už vartų, reikalas rimtas, – pasakiau. – Kitą kartą tikrai būsi išmesta iš mokyklos, o mamai rūpesčių ir taip per akis.

Buvai nutverta, bandydama vogčia įsinešti į mokyklą savo triušį. Aš kalbėjau, kaip dera vyresnei seseriai.

– Bet juk ir juokinga šiek tiek, ar ne, Bea? – paklausei tu, čiaupydama lūpas, kad nesusijuoktum.

Priminei man butelį energinio gėrimo su kylančiais juokelių burbuliukais, kurie tuojau šnypšdami iškils į paviršių ir sprogs.

Mintis apie tavo juoką suteikia jėgų, ir aš prieinu prie lango.

Lauke išvystu palydovinio žinių kanalo reporterį. Įpratau matyti jo suplotą veidą dvimačiame plazminiame ekrane Niujorko bute, bet čia jis gyvas, trimatis, stūkso Čepstou gatvėje ir stebeilija tiesiai į mane pro pusrūsio langą. Nagus niežti paspausti nuotolinio valdymo pultelio mygtuką; užtraukiu užuolaidas.

Bet kai visų jų nematau, dar blogiau. Pro užuolaidas plieskia šviesos, į langus ir sienas atsimuša garsai. Lyg žurnalistai būtų buldozerio kriaušė, tuoj įsiveršianti į tavo svetainę. Nieko nuostabaus, žodis „spauda“ kilęs iš „spausti“, jei tai užtruks, uždusiu. Taip, tiesa, skamba teatrališkai, tu veikiausiai pasiūlytum jiems kavos. Bet juk žinai, kaip greitai suirztu ir kaip branginu asmeninę erdvę. Eisiu į virtuvę ir mėginsiu susitvardyti.

Čia ramiau, todėl galiu mąstyti. Keista, kas mane dažnai stebina: paikiausi mažmožiai. Antai vakar laikraštyje perskaičiau straipsnį, kad mudvi visada buvome artimos, o amžiaus skirtumas nepaminėtas. Gal dabar, kai mes suaugusios, jis nebesvarbus, bet vaikystėje krisdavo į akis. „Penkeri metai – ilgas laiko tarpsnis?..“ – klausiamąja intonacija sakytų žmonės, kurie nieko nežino. O mudvi prisimindavome Leo ir jo paliktą skylę, tiksliau – žiojinčią tuštumą, bet kaip vandens prisisėmusios į burną nieko nesakydavome, juk taip?

Kitapus užpakalinių durų girdžiu mobiliuoju telefonu kalbant žurnalistę. Matyt, ji kažkam diktuoja, staiga išgirstu minint mane – Arabela Beatrisė Heming. Mama sakė, kad manęs niekas niekada nevadino pirmuoju vardu, turbūt jau kūdikystėje buvo akivaizdu, jog nesu Arabela, nes šiam vardui būdingos juodo tušo kaligrafijos kilpos ir užraitai, nes šiame varde slypi Bela – gražuolė. Ne, aš iš pat pradžių buvau blaivaus proto Beatrisė be slaptų savasčių, „Times New Roman“ šriftas be jokių pagražinimų. Vardą Arabela išrinko tėtis, kai dar nebuvau gimusi. Ko gero, tikrovė jį nuvylė.

Ausį vėl pasiekia žurnalistės balsas, ji kažkam skambina ir atsiprašinėja, kad tenka ilgai dirbti. Ne iš karto suvokiu, kad dėl to kalta aš, Arabela Beatrisė Heming. Noriu išeiti į lauką ir atsiprašyti, tokia jau esu, visada pirmoji skubu į virtuvę, kai tik mama pradeda it tamtamais tarškinti puodais – tikras ženklas, kad pyksta. Žurnalistė pasitraukia. Nebesuprantu žodžių, bet girdžiu balsą – ji ramina, teisinasi, atsargiai renka žodžius. Staiga jos balsas persimaino. Matyt, kalba su vaiku. Balsas skverbiasi pro duris ir langus, tavo bute darosi šilčiau.

Gal reikėtų būti dėmesingai ir pasakyti žurnalistei, kad eitų namo. Tavo byla tebenagrinėjama, kol ji nebaigta, man draudžiama ką nors pranešti spaudai. Bet ji ir visi tai jau žino. Jiems reikia ne faktų, o jausmų. Jie trokšta, kad grąžyčiau rankas, nori stambiu planu parodyti pabalusius krumplius. Jie nori išvysti, kaip ištrykšta ir per skruostą it sraigės šliaužia mano ašaros, palikdamos juodus blakstienų tušo pėdsakus. Todėl tupiu užsirakinusi.

Pagaliau žurnalistai su operatorių palyda išsiskirstė, palikę ant laiptų į tavo butą pelenų takelį ir nuorūkų tavo vazonuose su narcizais. Rytoj padėsiu peleninių. Tiesą pasakius, dėl kai kurių žurnalistų klydau. Trys atsiprašė už trukdymą, o vienas operatorius net padovanojo chrizantemų iš kampinės parduotuvės. Žinau, tu jų nemėgai.

– Rudos kaip mokyklinės uniformos ar ruduo, net pavasarį, – šypsodamasi erzinai, nes man patiko šios dailios ir ilgai žydinčios gėlės.

– Yra daug ryškiaspalvių, – atkirtau be šypsenos.

– Akį rėžia. Auginamos prie garažų, kad atitrauktų akis nuo kiemo betono luitų.

Bet šie vystantys netikėto rūpestingumo žiedai, užuojautos puokštė, stebina it raktažolės greitkelio pakraštyje.

Chrizantemų įteikęs operatorius pasakė, kad šį vakarą per dešimtos valandos žinias bus rodomas siužetas apie tave. Ką tik paskambinau mamai ir perdaviau žinią. Man atrodo, ji net savaip didžiuojasi, kad sulaukei tokio dėmesio. Sulauksi ir dar didesnio. Pasak vieno garso operatoriaus, rytoj atvyks televizininkai iš užsienio. Tiesiog keista – kai bandžiau prabilti prieš kelis mėnesius, niekas nenorėjo klausytis.