Lindsay McKenna - Sėkmės sesuo

Karinių oro pajėgų pareigūnė Vikė Mabri atsibudo nuo savo pačios riksmo. Ji nusimetė lengvą žalios vilnos JAV kariuomenės antklodę, paklodę ir nuleido suprakaitavusias, basas pėdas ant vėsių medinių grindų. Vikė sunkiai kvėpavo, plaukai krito ant veido, ji dejuodama palinko į priekį, alkūnėmis atsirėmė į kelius.

Prakeikimas! Tas pats sapnas! Tiksliau, košmaras. Vikė užsidengė prakaituotą veidą delnais ir kelis kartus giliai įkvėpė. Prakaitas upeliais varvėjo per smilkinius ir tekėjo žandikauliais.

– Tai tik sapnas… tik sapnas… – kartojo ji pro sukąstus dantis.

Vikė miegojo nuoga, nes norėjo susilieti su žeme. Žinoma, JAV kariuomenės gultas neatstojo lovos, bet kito pasirinkimo nebuvo.

Gaudydama orą tikėjosi, kad jos riksmas neprikėlė viso Juodojo jaguaro eskadrilės bendrabučio.

Dviaukštis pastatas stovėjo dideliame, savaime susidariusiame kalno urve, primenančiame duonos kepalą, už maždaug penkiasdešimties mylių į pietus nuo garsiosios archeologinių kasinėjimų bazės Maču Pikču, Peru, tačiau beveik vien iš moterų sudaryta eskadrilė čia atvyko ne kasinėti. Jos tykojo narkotikų prekeivių, kurie skraidino kokainą iš Peru prie Bolivijos pasienio. Iš ten narkotikai pasklisdavo po visą pasaulį.

Dabar Vikė troško būti bet kur, tik nesėdėti čia pažliugusi prakaitu.

– Velnias… – sumurmėjo pakėlusi galvą. Drebančiais pirštais nusišluosčiusi aprasojusią viršutinę lūpą, apsisuko ir aklomis siektelėjo vandens ąsočio ir stiklinės ant naktinio staliuko. Vanduo. Apčiuopusi stiklinę nusišypsojo. Vikė viską darė automatiškai. Kiekvieną naktį nubudusi po košmaro įsipildavo drungno vandens, atsigerdavo ir vėl užmigdavo sunkiu miegu.

Užsivertus stiklinę pro lūpų kampučius nubėgo vandens lašeliai. Vikė mėgavosi vėsiu vandeniu, varvančiu per krūtinę ir tekančiu tarp mažų jos krūtų. Dabar būtų mielai palindusi po dušu ir nusiplovusi baimės tvaiką, bet miego reikėjo labiau.

Juodojo jaguaro eskadrilė skraidė be paliovos. Trūko lakūnų, todėl visi dirbo kur kas daugiau, nei turėtų. Vikė girdėjo, jog majorė Maja Stivenson, rizikingos ketverių metų misijos vadė, rūpinasi, kad prie jų prisidėtų daugiau Apačų lakūnų ir palengvintų tokį įtemptą grafiką. Jos visos meldėsi, kad tai įvyktų kuo greičiau. Dvidešimt keturių valandų pamaina diena iš dienos buvo savižudybė. Kai lakūnai prastai pailsėję, gerokai padidėja žūties per varginančias ir pavojingas užduotis tikimybė.

Pastačiusi geltono plastiko stiklinę ant naktinio staliuko Vikė pastebėjo pro jos kambarėlio durų apačią sklindančią blyškią švieselę. Šiaip naktis buvo tyli. Ji girdėjo kažką knarkiant, kažką kalbant per miegus koridoriaus gale. Šie garsai buvo įprasti ir ją ramino. Miegas buvo labai brangus. Ar ji pažadino savo kaimynes? Lakūnai neretai sapnuodavo košmarus ir nubusdavo rėkdami. Juk kasdien danguje kovodami su narkotikų prekeiviais rizikuodavo gyvybe.

Lėktuvai, gabenantys milijonų dolerių vertės krovinį, gal ir negalėjo numušti Vikės ar jos kolegių, bet narkotikų baronai samdydavo rusų lakūnus, kurie skraidė mirtinai pavojingais Rusijos karinių oro pajėgų sraigtasparniais, vadinamais Juodaisiais rykliais . Jie be didelio vargo galėjo numušti JAV kariuomenės oro pajėgų Apačus . Pastaruoju metu per tuos šunsnukius Majos komanda neteko dviejų sraigtasparnių ir dviejų ekipažų.

Pažvelgusi į laikrodį Vikė pamatė, kad dabar trečia ryto. Košmaras kartodavosi tuo pačiu laiku. Kodėl? Ji nusišluostė veidą, pakėlė kojas nuo vėsių grindų ir vėl pakišo jas po antklode. Susupusi savo ilgą, beveik šešių pėdų kūną į kokoną atsigulė ant pilvo, prispaudė veidą prie pagalvės ir užsimerkė. Galbūt taip pabėgs nuo košmaro. Pusę šešių turės keltis ir ruoštis dvidešimt keturių valandų darbo dienai. Vikė meldėsi, kad Didžioji Dvasia greičiau grąžintų jai miegą.

– Gyvate! Kelk savo subinę nuo gulto!

Laukinukė tyčia spyrė į medinę lovos koją.

Vikė Mabri, visiems žinoma kaip Gyvatė, miegojo užsidengusi galvą žalios vilnos antklode. Iš po jos kyšojo tamsiai rudi plaukai.

– Oi… – sudejavo Gyvatė muistydamasi po antklode.

– Nagi, Gyvate! Pabudome ir kelkimės. Po dviejų valandų laukia užduotis. Jau pusė šešių, mieloji. Keliamės, keliamės, – išsišiepusi tarė Laukinukė ir dar kartą stuktelėjo į lovos koją juodu išblizgintu batu.

– Dink iš čia, – sumurmėjo Gyvatė.

Laukinukė kikendama nuėjo prie stalo, kur stovėjo automatinis Gyvatės kavos aparatas. Tai buvo vienintelis prabangos daiktas, kurio ji negalėjo atsisakyti Juodojo jaguaro bazėje džiunglėmis apaugusiame kalne.

– Kiek kartų girdėjau šitas dejones, – atsakė draugė ir nuspaudė mygtuką. Gyvatė visada pasiruošdavo kavos pupeles ir aparatą vos baigusi dvidešimt keturių valandų pamainą, kad rytą ar naktį išvirtusi iš lovos galėtų aklomis nuspausti mygtuką ir gauti gėrimo. Laukinukė atsigręžusi per petį stebėjo, kaip Gyvatė vis dar aimanuoja ir rąžosi lovoje.

– Dink iš čia…

– Negaliu, vade.

Vikė buvo pusiau navahė, tad kolegės ją vadindavo ir vade pagal jos pareigas, ir Gyvate. Kiekvienas Apačų pilotas turėjo slapyvardį, o Vikė savojo tikrai nusipelnė. Sykį, kai buvo paskirta į slaptųjų operacijų padalinį, įlipusi į sraigtasparnio kabiną rado ant sėdynės susirangiusią anakondą. Žinoma, ji taip suklykė, kad sudrebėjo ir visas urvas, ir visas dviejų aukštų pastatas. Pagal navahų tikėjimą gyvatės laikomos blogiu ir Vikė tikrai nesidžiaugė radusi anakondą savo lėktuve.

Mažytį medinį kambariuką užliejo skanus kavos aromatas. Pro plonas sienas Vikė girdėjo, kaip pamažu keliasi ir šurmuliuoja kitos lakūnės. Ji tyliai suniurnėjo ir nusimetusi antklodę atsisėdo. Tada nieko nematančiomis akimis pažvelgė į draugę ir nusibraukė nuo veido rudus, pečius siekiančius plaukus.

– Atrodai nekaip, – išsišiepė Laukinukė. – Kas nutiko? Vėl sapnavai košmarą?

Vikė suraukusi nosį pažvelgė į kavos aparatą. Gundantis aromatas padėjo išblaškyti miegus.

– Taip. Nežinau, kodėl jį sapnuoju. Iš pradžių sapnuodavau kartą per mėnesį, bet dabar jau beveik metai, kaip jis kartojasi… – niūriai pažvelgė į blondinę porininkę. Laukinukė buvo vardu Džesika Meril. Ji jau buvo spėjusi apsivilkti juodą kombinezoną su kiniška apykakle. Dabar ji atsirėmė į duris ir sukryžiavusi kojas rankomis įsisprendė į šonus.

Vikė pasitrynė akis, atsistojo ir nupėdino prie kavos aparato. Kava jau buvo paruošta. Puiku . Ji įsipylė stipraus, juodo gėrimo į baltą keraminį puodelį ir gurkšnodama per kraštelį pažvelgė į Laukinukę. Ši vis dar šelmiškai šypsojosi.

– Kas tau taip juokinga iš pačio ryto?

– Tu, – atsakė draugė ir ištraukusi iš medinės komodos švarų kombinezoną numetė jį ant lovos. – Tau aplink akis violetiniai ratilai, Gyvate. Stovėdama nešukuotais plaukais ir su kavos puodeliu rankose atrodai labiau laukinė nei aš, – paerzino, tada iš Vikės palovio ištraukė juodus, išblizgintus lakūnės batus.

– Velniop tave, panele linksmuole… be kavos negaliu.

– Ir karšto dušo, – dar plačiau išsišiepė Laukinukė. – Pasimatysim prie stalo po dvidešimties minučių, Gyvate.

– Gerai… – nutęsė Vikė žvelgdama draugei pavymui. Aplink girdėjosi, kaip visas eskadronas ruošiasi naujai pamainai. Metas parodyti tiems šunsnukiams. Pastačiusi puodelį ant komodos atidarė metalinę spintelę, išsitraukė mėlyną medvilninį chalatą ir rankšluostį. Reikia susiimti ir palįsti po dušu. Bent jau nusiplaus prakeikto košmaro prakaitą. Atidariusi duris į koridorių nejučiomis nusišypsojo. Per ateinančias dvidešimt keturias valandas kariniame sraigtasparnyje patirs daug baimės, tačiau bent jau pradės dieną švari.