Lindsay McKenna - Sėkmės sesuo

– Vis dar atrodai šūdinai, – pareiškė Laukinukė įsitaisiusi priešais Gyvatę prie bendro pusryčių stalo. Visa patalpa buvo nustatytas stalų ir suolų eilėmis. Čia buvo visi – mechanikai, lakūnai ir aptarnaujantis personalas. Vieni buvo ką tik baigę pamainą ir norėjo užkąsti prieš krisdami miegoti, kiti mėgino atsibusti prieš darbą.

– Anksčiau tas košmaras kartodavosi kas mėnesį, – burbtelėjo Vikė tepdama sviestą ant viso grūdo skrebučio. – Dabar – kas savaitę ir galiu pasakyti, kad tai užknisa.

Laukinukė susiraukusi pakėlė akis nuo aliuminio padėklo, nukrauto kiaušiniais, šonine ir vaisiais.

– Man trūksta informacijos. Sakei, kad prasidėjo prieš metus. Ar tai vis tas pats sapnas?

Vikė gūžtelėjo pečiais.

– Taip, – suurzgė. – Iš pradžių stoviu tamsoje, širdis daužosi krūtinėje, – liūdnai šyptelėjo. – Na, kaip pradeda daužytis, kai žinai, kad už kalnų tyko Juodieji rykliai , o tavo įranga jų nerodo?

– Kuo puikiausiai žinau, – sumurmėjo Laukinukė. – Gerai, pasakok toliau…

Vikė paėmė skrebutį ir atsikando. Aplink juokėsi ir klegėjo kitos moterys. Tas garsas ramino. Buvo matyti ir keli vyrai, bet jų čia buvo nedaug. Majorė Stivenson nuo pat pradžių kūrė moterų eskadrilę, bet vėliau buvo priversta priimti ir vyrų. Šiaip ar taip, moterų buvo dešimt kartų daugiau. Vikei tai patiko. Ji mėgo moterų draugiją. Iki šiol patirtis su vyrais buvo slegianti.

– Gyvate, sapnas.

– Aha… – išsišiepė Vikė. – Aš tamsoje. Jaučiu, kad kažkas mane persekioja, bet nematau kas. Tik jaučiu.

– Turi stiprią nuojautą, – sumurmėjo Laukinukė. – Turbūt dėl to kaltas navahų kraujas.

– Galbūt, – linktelėjo Vikė. – Šiaip ar taip, jaučiu, kad tamsoje mane vejasi siaubūnas, šešėlis. Jaučiu, kad turiu kažką apsaugoti. Slepiuosi. Peršnioja tokia baimė, kad nė neatsibudusi užuodžiu jos tvaiką.

Žydrose Laukinukės akyse pasirodė užuojauta.

– Nežiūrėk į mane šitaip, – suurzgė Gyvatė. – Nenoriu tavo gailesčio.

– Nebūgštauk, nė nemanau tavęs gailėtis, Gyvate.

– Melagė…

Abi nusijuokė ir toliau gurkšnojo kavą.

Vikė su Laukinuke jautė stiprų ryšį. Kai kartu perėjo pragarą, Vikė apie savo porininkę sužinojo vieną svarbų dalyką – nors kaip lakūnė kiek per žema, penkių pėdų šešių colių, Laukinukė ūgį kompensavo drąsa. Už tai ir gavo tokį slapyvardį; mūšyje ji elgdavosi beprotiškai kaip laukinė, bet visada išnešdavo sveiką kailį.

– Vadinasi, tave persekioja siaubūnas, o tu kažko ieškai, – priminė bičiulė.

– Taip, – sumurmėjo Vikė ir aliuminio šakute pasmeigė paskutinį omleto kąsnelį. – Žinau, kad tas daiktas arti. Aš jį jaučiu, bet mane persekioja tas grėsmingas pavidalas. Turiu rasti jį pirma. Bėgioju po tamsią patalpą, panašią į didelį sandėlį. Jis pilnas visokiausių dėžių, o aš vis ieškau. – Vikė atsiduso ir pastūmė lėkštę su šakute į šalį. – Tada pamatau šviesos spindulį ir bėgu prie jo. Skutu kiek įkabindama. Šviesa vis ryškėja. Sau už nugaros girdžiu siaubūno žingsnius. Jis irgi bėga labai greitai, vejasi mane. Bijau, kad nespėsiu pagriebti to daikto pirma. Dūstu nuo dulkių. Dėžės labai senos, nuklotos dulkėmis ir voratinkliais. Beveik nieko neįžiūriu, matau tik šviesą.

Vikė paėmė kavos puodelį ir nurijo didelį gurkšnį – nusidegino liežuvį. Tyliai nusikeikusi pastatė puodelį ant stalo.

– Galiausiai jį surandu. Šviesa sklinda iš senos, apdulkėjusios dėžės. Sustoju kaip įkasta, pasuku į dešinę ir pasileidžiu tarp dėžių. Siaubūnas mina man ant kulnų. Žinau, kad turiu pasiekti tą dėžę pirmiau nei jis. Jaučiu, kad jeigu jis mane aplenks, mums visiems galas.

– Tikras košmaras.

– O ką aš tau sakiau. Pribėgusi prie dėžės pakeliu dangtį, o ten viduje kybo septynkampė žvaigždė. Rodos, iškalta iš krištolo. Ji labai graži. Man ji lyg ir matyta, tik nežinau kur. Vos ją paliečiu, siaubūnas čiumpa mane už peties, – išbėrė Vikė ir nusivaipė. – Tada ir pabundu šaukdama. Turbūt pažadinu kitas…

– Gyvate, – švelniai tarė Laukinukė. – Mes visos čia kartkartėmis pabundame rėkdamos. Juk dalyvaujame mūšyje dvidešimt keturias valandas. Ko tikiesi? Mes juk žmonės, – ji viliūkiškai nusišypsojo. – Be to, nuolat lindėdamos urve negalime nuleisti garo kaip kiti kariškiai.

Tai tiesa. Vikė sutrikusi linktelėjo.

– Nežinau, ką daryti, Laukine. Šis sapnas kartojasi vis dažniau. Norėčiau, kad dabar šalia būtų tėtis. Jis navahų žiniuonis, galbūt padėtų suprasti tą sapną, nes pačiai man tikrai nepavyks.

– Ar navahų kultūroje yra žvaigždės simbolis?

– Bent jau aš nieko apie jį negirdėjau, – purtydama galvą atsakė Vikė. – Dėl to ir esu tokia sutrikusi – nesuprantu, ką tai reiškia. – Ji skėstelėjo rankomis ir įsistebeilijo į draugę kitapus stalo.

– Manęs neklausk. Turiu labai įvairių genų, – sukikeno Laukinukė. – Gyslomis teka truputis šejenų kraujo, bet neatmenu, kad tėvai būtų kalbėję apie krištolinę žvaigždę.

– Nežinau, ką daryti. Per šitą nesąmonę neišsimiegu, o miegas man būtinas, – trindama surauktą kaktą niūriai tarė Vikė. – Galbūt reikėtų pasikalbėti su psichologu.

– Psichologų čia nėra, – sukrizeno draugė. – Gal pasikalbėk su Elizabet arba gydytoju?

Vikė papurtė galvą.

– Ne. Nuojauta kužda, kad reikėtų pasikalbėti su majore. Ji juk kilusi iš Jaguaro klano, labai paslaptingos bendruomenės. Nujaučiu, kad ji gali ką nors žinoti ar bent jau duoti užuominą. Nenoriu jos varginti dėl tokių keistybių, kai visos esam tokios pervargusios. Trūksta pilotų, trūksta sraigtasparnių, trūksta laiko. Visi tikisi, kad sulaikysime tuos nusikaltėlius taip pat kaip anksčiau, kai mūsų Apačų dar nereikėjo Afganistane ir Irake.

– Taip… – nutęsė Laukinukė braukydama per raudonmedžio stalą blizgančiu rožiniu nageliu. – Dabar mums tikrai sunkus metas.

– Iš Dalas Klein vakar girdėjau, jog majorė Stivenson stengiasi kaip įmanydama, kad gautume kelis Apačų lakūnus, metus tarnavusius Afganistane. Tada truputį atsigautume.

– Būtų puiku, – atsakė Laukinukė ir atsitiesusi nusišypsojo. – Jeigu nereikės žaisti su vyrais, kurie nėra matę mūšio, tai bus Dievo dovana.

– Tikiuosi, jai pavyks, – sumurmėjo Vikė. – Mums reikia kiek pailsėti. Negalime taip gyventi ir toliau.

– Galbūt dėl to tave vis kamuoja košmaras, – užjaučiamai tarstelėjo draugė ir pažvelgė į savo laikrodį. – Na, metas judintis, Gyvate. Po dešimties minučių turime būti pasitarimų kambaryje, išklausyti leitenantės Klein informaciją apie šios dienos misiją.

– Gerai… – Gyvatė išsirangė iš už stalo. Ji jautėsi pavargusi. Tiksliau, pervargusi, bet seseriai lakūnei to nesakys. Juodojo jaguaro bazė – ne vieta skųstis asmeninėmis bėdomis. Jos priklausė karinei eskadrilei ir rūpinosi viena kita. Ketverius metus skraidė kartu, tad buvo tiesiog neišskiriamos. Kiekviena savo ištikimybę įrodė krauju, ašaromis ir prakaitu. Tiesiogine to žodžio prasme.

Atidavusi aliuminio padėklą valgyklos seržantei Vikė kartu su Laukinuke išėjo į urvą, kuriame buvo įsikūrusi jų eskadrilė. Nešina juodu maišu su šalmu pažvelgė pro urvo žiotis. Iki krašto, kur kilo ir leidosi jų Apačai , buvo geras ketvirtis mylios. Net vos išaušus urvo žiotis supo įprasti, balti debesys.

Šiame aukštyje rūkas – kasdienybė, bazė buvo įkurta aštuoni tūkstančiai pėdų virš jūros lygio, giliai kalne. Tobula slaptavietė. Priešais urvą stūksojo juoda, šimto pėdų aukščio ir penkių pėdų storio lavos siena. Jos viduryje buvo skylė, kurią jos vadino akimi . Ji buvo maždaug pusantro karto platesnė nei sraigtasparnio mentės – Apačai kaip tik pralįsdavo vidun, bet būtų pakakę vieno netikslaus judesio ir lėktuvas būtų atsitrenkęs į akmeninę akį . Tada iš įgulos ir dvidešimt milijonų kainuojančio paukščio nieko nebeliktų.