Lindsay McKenna - Sėkmės sesuo

Juoda, blizganti siena užstojo juos nuo blogiukų. Niekas negalėjo patekti vidun, nors jeigu koks išprotėjęs Juodojo ryklio lakūnas paleistų vidun raketą, gal jam ir pasisektų. Žinoma, toks narsuolis iškart būtų nukautas. Visi tai žinojo. O Juodųjų ryklių lakūnai nebuvo savižudžiai, todėl iki šiol niekas nemėgino pulti jų bazės.

Žingsniuodamos Vikė ir Laukinukė prasilenkė su keliais elektriniais golfo vežimėliais, gabenančiais personalą ir krovinius. Visa bazė dūzgė kaip didelis avilys.

– Man kilo mintis, – tarė Laukinukė joms artinantis prie dviejų aukštų pastato, kuriame buvo eskadrilės štabas. Ji stabtelėjo prie aliuminio laiptų, vedančių į pasitarimų kambarį.

– Nežinau, ar noriu ją išgirsti. – Vikė skeptiškai kilstelėjo antakį. – Kai tu imi galvoti, man darosi neramu.

Laukinukė sukikeno atidengdama lygius, baltus dantis.

– Gal po susirinkimo su Dalas užsuk pas majorę Stivenson? Jos durys visada atviros. Jeigu įkiši galvą ir ji bus nelabai užsiėmusi, papasakok jai, ką sapnavai.

– Tikrai nenoriu jos varginti… – šyptelėjo Gyvatė.

– Ji norės sužinoti, – tarstelėjo Laukinukė ir pasilaikydama už turėklo užbėgo laiptais. – Niekas nesirūpina mumis labiau nei ji. Jeigu neišsimiegi, majorė turi žinoti. Laiptų viršuje Laukinukė atidarė duris ir praleido Vikę pirmą. Greitai ją prisivijusi pridūrė: – Juk majorė indėnė kaip ir tu. Brazilijos indėnė. Kas geriau paaiškins tavo sapną? Galiu lažintis iš stikliuko piskos, kad ji tau padės.

Vikė karčiai šyptelėjo.

– Iš stikliuko piskos? – Peru tai buvo populiarus alkoholinis gėrimas. Panašus į degtinę, bet trenkdavo į galvą kaip visu greičiu įsibėgėjęs bulius. Vikei patikdavo sėdėti prie baro restorane Kuske ir visą vakarą pamažu gurkšnoti stikliuką stipraus gėrimo. Tai buvo vienas iš jos mėgstamų atsipalaidavimo būdų. Muzika, šokiai su lotynų amerikiečiais ir stikliukas piskos bent kelioms valandoms leisdavo pamiršti darbą.

– Taip, – tarstelėjo Laukinukė ir sustojo prie atvirų pasitarimų kambario durų. Pareigūnė Dalas rengė užrašus. Kitos seserys lakūnės jau sėdėjo. Laukinukė padavė jai ranką.

– Pradedam, Gyvate? Šį kartą noriu laimėti.

– Lažiniesi iš piskos, kad majorė Stivenson išaiškins mano sapną?

– Taip, drauge. Sukertam?

– Ir jeigu ji paaiškins, piską statysiu aš?

– Taip.

Vikė paspaudė smulkią Laukinukės ranką.

– Gerai, lažinamės, o dabar eime. Leitenantė jau piktai žvilgčioja mūsų pusėn, kad trinamės ant slenksčio…

Vos tik Vikė įėjo į pasitarimų kambarį išklausyti nurodymų naujai dvidešimt keturių valandų pamainai, leitenantė Dalas Klein pakėlė galvą nuo popierių, kuriuos sklaidė tribūnoje.

– Gyvate, eik tiesiai pas majorę Stivenson. Šiandien tavo porininkė bus Laukinukė, tad ji išklausys nurodymus dėl užduoties ir perduos tau vėliau. Keliauk.

– Gerai, ponia, – sumurmėjo Vikė nustebinta tokio nurodymo. Įprastai vadė norėdavo, kad pirma visos lakūnės kartu išklausytų informaciją. Vikė metė klausiamą žvilgsnį draugei. Ši tik patraukė pečiais. Turbūt irgi nesuprato, kas čia vyksta.

Vikė apsisuko su šalmu rankoje ir sparčiu žingsniu triukšmingu koridoriumi patraukė į majorės Stivenson kabinetą. Sustojusi prie durų pasibeldė. Žvilgtelėjo vidun. Vadė buvo prie stalo, jai iš dešinės mažyčiame kabinete sėdėjo du Vikei nepažįstami žmonės.

– Užeik, Gyvate, – sumurmėjo Maja ir pakėlusi galvą ragindama pamojo ranka. – Ir uždaryk duris.

Hmm, blogos naujienos . Nuo tada, kai prieš ketverius metus buvo įkurta Juodojo jaguaro eskadrilė, majorė Stivenson laikėsi atvirų durų politikos. Kiekvienas – pareigūnas, savanoris ar atsarginis – galėjo užeiti bet kada ir pasikalbėti apie bet ką. Vikei toks vadovavimo principas buvo labai priimtinas.

– Taip, ponia, – burbtelėjo ji ir uždariusi duris sustojo prie viršininkės stalo. Maja vilkėjo juodą kombinezoną su eskadrilės emblema ant kairės rankovės – vieninteliu ženklu, leidžiančiu jas atpažinti. Ant jų uniformų nebuvo net valstybinės vėliavos. Jeigu būtų nukautos, niekas negalėtų nustatyti tautybės.

– Laisvai, Gyvate. Sėskis.

Vikė atsisėdo truputį kairiau nuo Majos stalo ir smalsiai pažvelgė į vyrą ir moterį, šie įsitempę sėdėjo šalia. Moteris tikrai buvo Amerikos čiabuvė – vario spalvos oda, nuožmios auksinės akys, įsmeigtos į Mają. Vyras šalia jos turbūt taip pat buvo Amerikos čiabuvis, bet Vikė dėl to kiek abejojo. Jo oda irgi turėjo vario atspalvį.

Sutelkusi dėmesį į vadę Vikė pasidėjo šalmą ant kelių ir alkūnėmis atsirėmė į porankius.

Maja Stivenson buvo Brazilijos indėnė pečius siekiančiais juodais plaukais ir smaragdų žalumo akimis. Dar kūdikį ją įsivaikino pora iš Šiaurės Amerikos.

Vikė jautė Mają supančią energiją. Ne paslaptis, kad ji priklauso paslaptingajam Jaguaro klanui. Užauginta pagal navahų tradicijas Vikė prisiminė, kaip tėvas, grynakraujis navahas, pasakodavo, kaip jaguaras vaikščiojo pietvakarių kalnais ir slėniais, kur buvo įkurtas rezervatas.

– Gyvate, susipažink su Kaja Alseon ir Džeiku Vienišiumi Karteriu. Čia pareigūnė Vikė Mabri. – Maja akimirką sučiaupė lūpas. – Pasisveikink su jais.

Vikė pasisuko ir sutiko klausiamą Kajos žvilgsnį.

– Laba diena, – tarė ji. Nuojauta sakė, kad nors nepažįstamieji apsirengę civilių drabužiais, abu priklauso kariuomenei. CŽV? Galbūt. FTB? Ne. Ši žinyba veikia tik JAV. Už likusį pasaulį atsakinga CŽV.

– Malonu susipažinti, pareigūne Mabri, – tyliu, kimiu balsu tarė Kaja.

Maja atsilošė girgždančioje kėdėje vieną ranką padėjusi ant popieriais nukrauto stalo.

– Na, Kaja, ar tai ji?

Kaip suprasti? – suraukusi kaktą pagalvojo Vikė. Ji smalsiai žvilgtelėjo į vadę ir į Kają. Staiga pasijuto pažeidžiama. Kas, po velnių, čia vyksta?

– Taip, majore, tai ji, – linktelėjo Kaja.

Vikei šie žodžiai nuskambėjo grėsmingai. Ji dar labiau susiraukė.

– Kas ji? – suurzgė atsisukusi į Mają. Majorei Vikė būtų patikėjusi savo gyvybę. Maja jai niekada nemeluotų, bet Vikė nepasitikėjo šiais svečiais, kurie sėdėjo kaip vilkai avelių kailiais per dvi pėdas nuo jos.

Majos lūpos virto siauru brūkšniu.

– Gyvate, ar pastaruoju metu nesapnavai nieko įdomaus?

Vikė apstulbusi kilstelėjo antakius.

– Ponia?

Kodėl ji stebisi, kad Maja apie tai žino? Visi šnabždėjosi, kad ši moteris aiškiaregė ir mato tai, ko nemato kiti. Vikė tvirčiau suspaudė šalmą.

– Ar ko nors nesapnavai? – išsišiepė Maja nenuleisdama nuo Vikės akių.

– Sapnavau, ponia, – atsakė ši ir sunkiai nurijusi seilę žvilgtelėjo į svečius, kurie įdėmiai ją stebėjo. Ji pasijuto kaip mėginukas, kurį jos motina tyrinėja pro mikroskopą. Vikės motina biologė žavėjosi viskuo, kas gyva. Dabar Vikė suprato, kaip stebimas jos smalsaus žvilgsnio jaučiasi vabaliukas. Nekaip. Labai nekaip.

– Ar gali papasakoti sapną?

Vikės lūpos trūktelėjo.

– Ponia, galiu papasakoti jums, bet tikrai nenoriu pasakoti jo… čia, – mostelėjo ranka, o vadės akys linksmai sužibo.

– Nejuokink, Gyvate. Šie žmonės atvyko todėl, kad keisti sapnai aplankė ir Kają. Ji nori įsitikinti, ar jie ką nors reiškia.

Vikė sutrikusi atsisuko į viešnią ir metė į ją skvarbų žvilgsnį. Tada linktelėjo Majai.

– Gerai… – Ji prabilo apie krištolinę žvaigždę. Kalbėdama Vikė stebėjo Kajos reakciją. Ta moteris vos nustygo vietoje. Vikei baigus pasakoti Maja karčiai šyptelėjo, tarsi būtų išgirdusi, ką norėjo.