Розамунд Лаптон - Sesuo

Kai lėktuvas nerangiai dunkstelėjo ant tūpimo tako, mano įsivaizduojamas apmaudas virto šleikščiu nerimu, Dievas – pasakos vaikams personažu, vyresnės sesers galia – bejėgiškumu. Nevalingai prisiminiau Leo mirtį ir sužiaukčiojau iš sielvarto, lyg būčiau nugurkusi kąsnį pašvinkusios mėsos. Negalėjau prarasti ir tavęs.

◈

Kabineto langas neįprastai didelis, pro jį liejasi pavasario saulės šviesa.

– Vadinasi, susiejote Tesės dingimą ir Leo mirtį? – klausia ponas Raitas.

– Ne.

– Sakėte, kad pagalvojote apie Leo?

– Apie Leo nesiliauju galvojusi. Jis buvo mano brolis. – Aš jau pavargusi nuo prisiminimų apie jį. – Leo mirė nuo mukoviscidozės būdamas aštuonerių. Mudvi su Tese ligos nepaveldėjome, gimėme visiškai sveikos.

Ponas Raitas bando išjungti akinamą šviesą virš galvos, bet jam nesiseka. Atsiprašydamas trukteli pečiais ir vėl atsisėda.

– O kas atsitiko paskui? – klausia jis.

– Mane pasitiko mama, ir aš nuvažiavau į nuovadą.

– Galite man apie tai papasakoti?

◈

Atvykimo salėje laukė mama kupranugario vilnos paltu. Prisiartinusi pamačiau, kad ji nesišukavusi ir nevykusiai pasidažiusi. Žinau, ką sakau: tokios jos nebuvau mačiusi nuo Leo laidotuvių.

– Nuo pat Mažojo Hadstono važiavau taksi. Tavo lėktuvas vėlavo.

– Tik dešimt minučių, mama.

Aplink mus glėbesčiavosi vėl susitikę meilužiai, giminaičiai, draugai. Mudvi nerodėme viena kitai švelnumo. Ko gero, net nepasibučiavome.

– Gal ji kaip tik dabar skambina, o aš išvažiavusi, – tarė mama.

– Paskambins dar kartą.

Bet nuo tada, kai nusileido lėktuvas, pati tikrinau mobilųjį begalę kartų.

– Kvaila, – kalbėjo mama. – Ir kodėl laukiu jos skambučio? Ji visiškai nustojo man skambinusi. Matyt, per daug vargo. – Atpažinau irzulio gaideles. – O kada ji pastarąjį kartą teikėsi apsilankyti?

Kažin kada mama ims sudarinėti sutartis su Dievu?

Išsinuomojau automobilį. Buvo tik šešta ryto, bet M4 greitkelis į Londoną jau buvo užkimštas; beviltišką, piktai kvailo antplūdžio metą dar labiau sulėtino sniegas. Mudvi važiavome tiesiai į nuovadą. Nesugebėjau įjungti šildytuvo, ir šaltame ore tarp mūsų it tumulai trumpam pakibdavo ištarti žodžiai.

– Jau kalbėjai su policija? – paklausiau.

Atrodė, mamos žodžiai apmaudžiai raukosi ore.

– Taip, jokios naudos. Ką aš žinau apie jos gyvenimą?

– Kas pranešė, kad ji dingo?

– Buto savininkas. Kažkoks Eimjesas, – atsakė mama.

Nė viena iš mūsų neprisiminėme pavardės. Man pasirodė keista, kad į policiją dėl tavo dingimo kreipėsi senyvas tavo buto savininkas.

– Jis pranešė policijai, kad jai kažkas įkyriai skambindavo, – tarė mama.

Automobilyje buvo šalta kaip lauke, bet aš suplukau nuo prakaito.

– Kaip įkyriai?

– Policininkai nepasakė, – atsakė mama.

Pažvelgiau į ją. Po pudra mačiau išblyškusį veido ovalą – pagyvenusi geiša, nusitepusi „Clinique bisque“.

Kai nuvykome į Noting Hilo nuovadą, buvo pusė aštuonių, bet žiemiškai tamsu. Keliuose buvo spūstis, bet ką tik pabarstyti smėliu šaligatviai beveik tušti. Policijos nuovadoje buvau buvusi tik kartą, pranešti apie pamestą mobilųjį telefoną – jo net nepavogė. Tada užsukau tik į priimamąjį. Šį kartą mane palydėjo į nepažįstamą apklausos kambarių, kamerų, policininkų su lazdomis ir antrankiais prie diržų pasaulį. Jis niekaip nesisiejo su tavim.

◈

– Ir jūs susitikote su detektyvu seržantu Finboru? – klausia ponas Raitas.

– Taip.

– Ką apie jį pamanėte?

Atsargiai renku žodžius.

– Atidus. Dėmesingas. Padorus.

Ponas Raitas nustemba, bet skuba paslėpti nuostabą.

– Ką nors prisimenate iš tos įžanginės apklausos?

– Taip.

◈

Iš pradžių tavo dingimas mane pritrenkė, bet paskui pojūčiai pernelyg paaštrėjo; mačiau per daug smulkmenų ir per daug spalvų, lyg pasaulis būtų animacinis studijos „Pixar“ filmas. Kiti pojūčiai irgi sustiprėjo; girdėjau, kaip kaskart džerkšteli laikrodžio rodyklė, kaip kėdės koja brūžina linoleumą. Užuodžiau cigaretės kvapą, įsigėrusį į striukę ant durų. Tai buvo niršus triukšmas, atsuktas visu garsu, lyg mano smegenys nebegalėtų nepaisyti nesvarbių dalykų. Viskas buvo svarbu.

Mamą puodelio arbatos išsivedė policininkė, o aš likau akis į akį su detektyvu seržantu Finboru. Jis elgėsi senamadiškai mandagiai. Veikiau panėšėjo į Oksfordo ar Kembridžo dėstytoją negu policininką. Pamačiau, kad už lango drebia.

– Ar galite nurodyti priežastį, dėl kurios jūsų sesuo būtų kur nors išvykusi? – paklausė jis.

– Ne. Negaliu.

– Ji būtų jums pasakiusi?

– Taip.

– Jūs gyvenate Amerikoje?

– Mes visą laiką kalbamės telefonu ir susirašinėjame elektroniniu paštu.

– Vadinasi, jūs artimos.

– Labai.

Be abejo, mes artimos. Taip, skirtingos, bet artimos. Per penkerius metus neatitolome.

– Kada pastarąjį kartą su ja kalbėjotės? – paklausė jis.

– Rodos, praėjusį pirmadienį. Trečiadienį mes kelioms dienoms išvykome į kalnus. Kelis kartus bandžiau jai paskambinti iš restorano, bet telefonas buvo užimtas: ji gali valandų valandas plepėti su draugais. – Gal reikėjo suirzti – juk už tavo telefono pokalbius moku aš; norėjau prisiminti seną pažįstamą jausmą.

– O jos mobilusis?

– Pametė maždaug prieš du mėnesius, o gal jį pavogė. Ji be galo išsiblaškiusi. – Vėl mėginau pajusti apmaudą.

Seržantas Finboras valandėlę patylėjo mąstydamas, kokie žodžiai būtų tinkamiausi. Labai dėmesingai elgėsi.

– Tai manote, kad ji dingo ne savo noru? – paklausė.

„Ne savo noru.“ Atsargūs žodžiai smurtiniam veiksmui pavadinti. Per tą pirmą susitikimą niekas neištarė „pagrobimas“ ar „nužudymas“. Su seržantu Finboru be žodžių supratome vienas kitą. Buvau dėkinga jam už taktą; dar per anksti įvardyti.

– Motina sakė, kad jai kažkas įkyriai skambindavo.

– Pasak buto savininko – taip, skambindavo. Deja, smulkiau jūsų sesuo jam nepasakojo. Ar Tesė jums ką nors sakė apie ją persekiojančius skambučius?

– Ne.

– Nesakė, kad ją kas nors gąsdina ar jai grasina? – paklausė Finboras.

– Ne. Anaiptol. Ji buvo kaip paprastai – laiminga. – Aš irgi seržantui turėjau klausimą. – Ar patikrinote ligonines? – Paklaususi suvokiau, kaip šiurkščiai ir smerkiamai nuskambėjo mano žodžiai. – Pamaniau, gal jai anksčiau prasidėjo sąrėmiai.

Detektyvas seržantas padėjo puodelį su kava, šiam dunkstelėjus krūptelėjau.

– Mes nežinojome, kad ji nėščia.

Staiga išvydau gelbėjimo ratą ir nuplaukiau prie jo.

– Jei sąrėmiai jai prasidėjo per anksti, gal ji ligoninėje. Juk netikrinote gimdymo skyrių?

– Mes prašome ligoninių patikrinti visus ligonius, gimdyves irgi, – atsakė jis, ir gelbėjimo ratas išsprūdo.

– Kada turi gimti kūdikis? – paklausė jis.

– Nebeliko nė trijų savaičių.

– Žinote, kas tėvas?

– Taip. Emilijus Kodis. Jos dailės koledžo dėstytojas.

Nesvarsčiau nė akimirkos. Nebe laikas slėpti. Seržantas Finboras neparodė nuostabos, bet gal policininkai šito mokomi.

– Aš studijavau dailės koledže... – prabilo jis, bet aš jį nutraukiau. Kavos kvapas plastikiniame puodelyje šleikščiai sustiprėjo.

– Turbūt labai dėl jos nerimaujate.

– Mėgstu kruopštumą.

– Taip, žinoma.

Norėjau, kad seržantas Finboras laikytų mane ne isterike, o protinga ir sumania moterimi. Prisimenu, man dingtelėjo: vargu ar svarbu, ką jis apie mane mano. Vėliau sužinojau, kad labai svarbu.