Розамунд Лаптон - Sesuo

– Ar būtinai reikėjo vaizduoti ją tokią nušiurusią? – paklausė ji.

– Tesė taip atrodo, mama. Kam vargti, jei niekas jos neatpažintų.

Kai fotografuodavomės, mama stengdavosi mus aptvarkyti. Net per kitų vaikų gimtadienius, pamačiusi fotoaparatą, paskubomis nušluostydavo šokoladuotą burną ar skaudžiai perbraukdavo per plaukus rankinės dydžio šepečiu. Jau tada tau sakydavo, kaip gražiai atrodytum, jei „pasistengtum kaip Beatrisė“. Bet aš gėdingai džiaugiausi, nes jei būtum pasistengusi, visiems būtų kritę į akis, kokios mudvi skirtingos, be to, peikdama tave, mama netiesiogiai gyrė mane – o pagyrimais ji mūsų nelepino.

Mama grąžino man sužadėtuvių žiedą, ir aš jį užsimoviau ant piršto. Jis ramino, lyg mane už rankos laikytų Todas.

Įėjo policininkė Vernon nuo šlapdribos drėgna oda ir dar rausvesniais nei paprastai skruostais.

– Ačiū, Beatrise. Jūs puikiai padirbėjote. – Keista, man buvo malonu. – Šįvakar vietos kanalas parodys per Londono žinias, – kalbėjo ji. – Detektyvas seržantas Finboras iškart praneš jums, jei ką sužinosime.

Sunerimau, kad koks nors tėčio draugas pamatys per televizorių ir jam paskambins. Nuovokioji Vernon pasiūlė, kad prancūzų policininkai praneštų tėčiui apie tavo dingimą „akis į akį“, lyg tai būtų geriau už telefono skambutį, ir aš sutikau.

◈

Ponas Raitas atpalaiduoja poliesterio kaklaraištį; pirmoji pavasario saulė kontoras ir jų centrinį šildymą užklupo netikėtai. Bet aš džiaugiuosi, kad šilta.

– Ar tą dieną dar kalbėjote su detektyvu seržantu Finboru? – klausia jis.

– Tik pasitikslinau telefono numerį.

– Kada išėjote iš nuovados?

– Pusę septynių. Mama išėjo valanda anksčiau.

Nuovadoje niekas nežinojo, kad mama neturi automobilio ir net nemoka vairuoti. Policininkė Vernon manęs atsiprašė ir pasakė, kad pati būtų parvežusi ją namo, jei būtų žinojusi. Žvelgdama į praeitį tikiuosi, kad policininkei Vernon pakako užuojautos įžvelgti gležną būtybę, lindinčią tamsiai mėlyno klostyto sijono ir vidurinės klasės apmaudo kiaute.

◈

Man už nugaros užsitrenkė nuovados durys. Per veidą trenkė niūrus, ledokšnius talžantis vėjas. Gatvės ir priekiniai automobilių žibintai klaidino, minios ant šaligatvio gąsdino. Spūstyje šmėkštelėjai tu. Paskui sužinojau, kad žmonės, išsiskyrę su mylimaisiais, nuolat mato juos tarp prašalaičių; tai susiję su atpažinimo sritimis smegenyse, pernelyg dirgliomis ir lengvai sužadinamomis. Šis žiaurus smegenų pokštas truko vos kelias akimirkas, bet visu kūnu spėjau pajusti, kaip man tavęs trūksta.

Sustabdžiau automobilį prie laiptų į tavo butą. Greta aukštų švarutėlių kaimynų tavo namas atrodė kaip neturtingas giminaitis, jau daug metų neturintis iš ko įsitaisyti naujo baltų dažų sluoksnio. Nešina lagaminėliu su tavo drabužiais, nulipau stačiais apledėjusiais laiptais į pusrūsį. Oranžinis gatvės žibintas skleidė blausią šviesą, beveik nieko nebuvo įmanoma įžiūrėti. Kaip tau pavyko nesusilaužyti kojų per pastaruosius trejus metus?

Sustirusiais nuo šalčio pirštais paspaudžiau tavo durų skambutį. Kelias sekundes nuoširdžiai vyliausi, kad atidarysi. Paskui ėmiau žvalgytis po gėlių vazonais. Žinojau, kad slepi laukujų durų raktą po kažkuriuo, sakei augalo pavadinimą, bet aš pamiršau. Gėlininkės buvote judvi su mama. Be to, aš pernelyg karštai rėžiau tau pamokslą apie saugumą. Kaip galima palikti laukujų durų raktą po vazonu prie pat durų? Ir dar Londone. Baisi atsakomybės stoka. Prisišauksi įsilaužėlius.

– Ir ką gi jūs čia darote? – paklausė balsas iš viršaus.

Pakėliau akis ir išvydau tavo buto savininką. Kai mačiau jį pastarąjį kartą, atrodė kaip pasakų personažas – priklijuok baltą barzdą, ir bus kaip iš akies luptas Kalėdų Senelis. Dabar jo lūpos rūsčiai sučiauptos, nesiskutęs, akys dega nuožmiai kaip jaunuolio.

– Aš – Beatrisė Heming, Tesės sesuo. Mes kartą buvome susitikę.

Lūpų linija sušvelnėjo, akys paseno.

– Eimjesas Torntonas. Atsiprašau. Atmintis jau šlubuoja.

Jis atsargiai nulipo slidžiais pusrūsio laiptais.

– Tesė nustojo slėpusi atsarginį raktą po rausvu ciklamenu. Atidavė jį man. – Jis atsegė piniginės monetų skyrelį ir išėmė raktą.

Andai tu visiškai nekreipei dėmesio į mano pamokslą, kodėl staiga susirūpinai saugumu?

– Prieš dvi dienas įleidau policininkus, – kalbėjo Eimjesas. – Kad jie paieškotų įkalčių. Ar yra naujienų? – Jis buvo apyverksnis.

– Ko gero, ne.

Suskambėjo mano mobilusis telefonas. Abu krūptelėjome, aš skubiai atsiliepiau. Eimjesas viltingai mane stebėjo.

– Alio.

– Labas, mieloji. – Todo balsas.

Žiūrėdama į Eimjesą papurčiau galvą.

– Niekas jos nematė, ir kažkas jai įkyriai skambindavo, – tariau ir pati išsigandau, mano balsas virpėjo. – Šį vakarą per televizorių policininkai rodys nufilmuotą atpažinimo eksperimentą. Man teko dėtis ja.

– Bet tu visai į ją nepanaši, – atsakė Todas.

Jo dalykiškumas mane ramino. Todą labiau domino atlikėja negu filmas. Akivaizdu, atpažinimo eksperimentas, jo nuomone, kvailystė.

– Aš galiu atrodyti kaip ji. Beveik.

Eimjesas atsargiai lipo laiptais prie savo durų.

– Ar nėra laiško nuo Tesės? – paklausiau. – Policininkai sako, kad ji nusipirko oro pašto ženklų prieš dingdama.

– Ne, nebuvo.

Bet laiškas galbūt dar nepasiekė Niujorko.

– Gal pasikalbėkim vėliau? Nenoriu, kad telefonas būtų užimtas, jei ji kartais paskambintų.

– Gerai, jei nori. – Todas suirzo, ir aš apsidžiaugiau, kad tu vis dar keli jam apmaudą.

Todo nuomone, parsirasi gyva ir sveika, o jis pirmutinis išdroš tau pamokslą.

Atrakinau tavo buto duris ir įžengiau. Lankiausi pas tave tik du ar tris kartus ir niekada ilgai neviešėdavau. Manau, visiems trims buvo ramiau, kad mudviem su Todu nepakanka vietos ir vienintelė išeitis – viešbutis. Nenutuokiau, kokie prasti tavo langai. Pro plyšius veržėsi atšiaurus vėjas su šlapiu sniegu. Sienos buvo sudrėkusios, aprasojusios ir šaltos. Tavo gamtai nekenksmingos lemputės ima ryškiau šviesti labai negreitai. Atsukau visą centrinį šildymą, bet šilumą skleidė tik du viršutiniai radiatorių coliai. Ar nepastebi tokių dalykų, ar esi ištvermingesnė?

Pamačiau išjungtą iš tinklo telefoną. Ar todėl nebūdavo signalo, kai pastarąsias kelias dienas tau skambindavau? Bet tikrai nebūtum laikiusi jo išjungto tiek laiko. Bandžiau išsklaidyti dygų nerimą – tu dažnai išjungi telefoną tapydama ar klausydamasi muzikos, nes piktiniesi jo valdingu reikalavimu dėmesio; matyt, paskutinį kartą, kai čia buvai, pamiršai jį vėl įjungti.

Ėmiau grūsti į spintą drabužius iš tavo lagaminėlio džiaugdamasi, kad suirzau.

– Kurių galų nepastatai spintos miegamajame, kur jai numatyta vieta? Čia ji atrodo juokingai.

Mano pirma viešnagė, nuostaba, kad tavo mažutę svetainę užkėtojusi didžiulė spinta.

– Miegamąjį aš paverčiau studija, – atsakei ir prajukai nebaigusi sakinio.

Studija – per daug prašmatnus žodis mažučiam miegamajam pusrūsyje pavadinti.

Viena labiausiai man patinkančių tavo savybių – gebėjimas greičiau už kitus suvokti, kad elgiesi keistai, ir pirmai pradėti juoktis iš savęs. Tu – vienintelis man pažįstamas žmogus, kurį nuoširdžiai juokina savos kvailystės. Deja, mūsų giminei tai nebūdinga.

Kabindama tavo drabužius, spintos apačioje pamačiau stalčių ir ištraukiau. Jame buvo kūdikio kraitelis. Visi daiktai tavo bute aptriušę, tavo drabužiai ir baldai iš sendaikčių parduotuvių, o kūdikio drabužėliai nauji ir brangūs. Išėmiau šviesiai mėlyną kašmyro antklodėlę ir mažą kepurytę, tokią minkštą, kad pajutau, kokios šiurkščios mano rankos. Daikteliai buvo gražūs. Lyg autobusų stotyje būčiau radusi Eimso2 kėdę. Tu jų nebūtum įpirkusi, vadinasi, kažkas tau davė pinigų. Emilijus Kodis vertė tave darytis abortą. Kas nutiko, Tese?