Розамунд Лаптон - Sesuo

Pirmadienio popietė

Atrodo, dabar nori klausytis visi: žiniasklaida, policija, advokatai – keverzoja rašikliai, tempiasi kaklai, dūzgia diktofonai. Šiandien po pietų duodu liudytojo parodymus Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos advokatui, besiruošiančiam teismui, kuris vyks po keturių mėnesių. Jis pasakė, kad mano parodymai gyvybiškai svarbūs, nes esu vienintelis asmuo, žinantis visą istoriją.

Duodu parodymus advokatui ponui Raitui, jis sėdi priešais. Bebaigiąs ketvirtą dešimtį, nors galbūt ir jaunesnis, veidas nuvargęs nuo pernelyg daug panašių į mano pasakojimų. Išraiška budri, o skatindamas išsipasakoti, palinksta prie manęs. Moka klausytis, bet, mąstau, kas jis per žmogus?

– Jei neprieštaraujate, – sako, – norėčiau, kad papasakotumėte viską iš pat pradžių ir leistumėte man paskui atsirinkti, kas svarbu.

Linkteliu.

– Nelabai nutuokiu, kada ta pradžia buvo.

– Gal tada, kai pirmą kartą suvokėte, kad kažkas negerai?

Jis vilki gražius itališkus lininius marškinius ir ryši bjaurų raštuotą poliesterio kaklaraištį – tokių dviejų skirtingų daiktų tas pats žmogus nepasirinktų. Matyt, vienas jų – dovana. Jei dovanotas kaklaraištis, ponas Raitas – malonus žmogus, nes jį ryši. Nesu tikra, ar sakiau, kad įgijau naują savybę – mąstydama nukrypstu į visokius niekus, kai nenoriu galvoti apie dalyką, apie kurį kalbu.

Pažvelgiu jam į akis.

– Kai paskambino motina ir pranešė, kad ji dingo.

◈

Mama paskambino sekmadienį per mūsų kviestinius pietus. Vietos kulinarijos valgiai buvo tipiškai niujorkietiški – įmantriai jokie; tą patį būtum pasakęs apie mūsų butą, mūsų baldus ir mūsų santykius – nieko tikro. Didysis Obuolys be šerdies. Žinau, tu sukrėsta dėl tokio pažiūrų posūkio, bet pasakojimas apie mano gyvenimą Niujorke gali palaukti.

Tą rytą mes grįžome iš Meino po „snieguoto romantiško atokvėpio“ viloje, kur šventėme mano pareigų paaukštinimą – buvau paskirta klientų aptarnavimo grupės vedėja. Todas mėgaudamasis linksmino svečius – pasakojo apie didžią mūsų klaidą:

– Be abejo, mes nesitikėjome sūkurinės vonios, bet karštas dušas būtų nepakenkęs, o telefono ryšys – naudingas. Negalėjome skambinti net mobiliaisiais, nes atsidūrėme ne ryšio zonoje.

– Išvykote staiga? – nepatikliai paklausė Sara.

Juk žinai, kad mudviem su Todu nebūdingi neapgalvoti sprendimai. Į Sarą iš kitos stalo pusės dėbtelėjo jos vyras Markas.

– Brangioji.

Ji nenuleido akių, sutikusi jo žvilgsnį.

– Nepakenčiu žodžio „brangioji“. Šis slaptažodis reiškia „užsičiaupk“, tiesa?

Sara tau patiktų. Ji iš pat pradžių man priminė tave, gal todėl mudvi ir draugaujame. Sara atsisuko į Todą.

– Kada pastarąjį kartą ginčijaisi su Beatrise? – paklausė ji.

– Mudu nemėgstam skandalų, – atsakė Todas, teisuoliškai bandydamas užčiaupti jai burną.

Bet Sarą ne taip lengva nusodinti.

– Vadinasi, abiem vienodai nesvarbu.

Stojo nesmagi tyla, kurią aš mandagiai sudrumsčiau:

– Gal norėtumėte kavos ar žolelių arbatos?

Virtuvėje supyliau pupeles į kavamalę – vienintelis mano įnašas prisidedant prie valgių. Paskui mane įslinko atgailaujanti Sara.

– Atleisk, Beatrise.

– Nieko tokio. – Elgiausi kaip tobula šeimininkė, šypsojausi, raminau, maliau kavą. – Markas geria juodą ar balintą?

– Balintą. Mes irgi nebesijuokiame, – pridūrė, įsirėmusi į stalą kilstelėjo ant jo užpakalį ir mataravo kojomis. – O seksas...

Įjungiau kavamalę vildamasi, kad jos žviegimas nutildys Sarą. Ji perrėkė triukšmą:

– O tu su Todu?

– Puikiai, ačiū, – atsakiau berdama sumaltas pupeles į septynis šimtus dolerių kainuojančią kavavirę.

– Vis dar juokiatės ir dulkinatės? – paklausė ji.

Atidariau dvidešimto amžiaus ketvirtojo dešimtmečio dėžutę su kavos šaukšteliais, kiekvieno emalis buvo vis kitos spalvos: it ištirpę saldainiai.

– Praėjusio sekmadienio rytą nusipirkome juos sendaikčių mugėje.

– Keiti temą, Beatrise.

Bet tu supranti, kad ne; kad sekmadienio rytą, kai kitos poros mylisi, neskubėdamos keltis, mudu su Todu einame ieškoti senienų. Visada geriau sutardavome kaip pirkėjai, o ne kaip meilužiai. Maniau, kaupdami bendrame bute daiktus kuriame bendrą ateitį. Girdžiu, kaip erzini mane, neva sekso neatstotų net dekoruotas Klarisės Klif1 arbatinukas, bet man jis atrodo daug patikimesnis.

Suskambėjo telefonas. Sara nekreipė į jį dėmesio.

– Seksas ir juokas. Bendro gyvenimo širdis ir plaučiai.

– Verčiau atsiliepsiu į skambutį.

– Kaip manai, kada laikas išjungti gyvybės palaikymo sistemą?

– Tikrai turiu atsiliepti.

– Kada reikia atskirti bendrą hipoteką, banko sąskaitą ir draugus?

Aš čiupau telefoną, džiaugdamasi dingstimi nutraukti pokalbį.

– Alio!

– Beatrise, čia mamytė.

Tu dingai prieš keturias dienas.

Neprisimenu, kaip dėjausi daiktus, tik prisimenu, kaip įėjo Todas. Uždariau lagaminą ir atsisukau į jį.

– Kada reisas?

– Iki rytojaus nieko nėra.

– Bet aš turiu vykti tuoj pat.

Tu nesirodei darbe nuo praėjusio sekmadienio. Darbdavė bandė tau skambinti, bet atsiliepdavo atsakiklis. Ji nuvažiavo pas tave, bet butas buvo tuščias. Niekas nežino, kur tu. Tavęs ieško policija.

– Gali nuvežti mane į oro uostą? Skrisiu pirmu pasitaikiusiu lėktuvu.

– Iškviesiu taksi, – atsakė Todas. Buvo išgėręs dvi taures vyno. Man patikdavo jo atsargumas.

◈

Žinoma, ponui Raitui šito nepasakoju. Sakau, kad sausio 26 dieną penkioliktą trisdešimt Niujorko laiku man paskambino motina ir pasakė, jog tu dingai. Jį, kaip ir tave, domina bendras vaizdas, o ne smulkmenos. Net vaikystėje tavo paveikslai būdavo didžiuliai, netelpantys popieriaus lakšte, o aš krapštydavausi prie savo piešinėlių su pieštuku, liniuote ir trintuku. Vėliau tu tapydavai abstrakčias drobes, drąsiomis ryškių spalvų dėmėmis vaizduodavai didžias tiesas, o man puikiausiai tiko darbas grafinio dizaino srityje, visų pasaulio spalvų virsmas sisteminės pigmentų lentelės „Pantone“ numeriais. Neturiu tavo talento viską vaizduoti plačiais potėpiais, todėl piešiu šią istoriją kruopščiais smulkmenų taškeliais. Viliuosi, kad iš jų susidarys vientisas vaizdas kaip puantilisto paveiksle, o kai baigsiu, suprasime, kas atsitiko ir kodėl.

– Vadinasi, kol motina nepaskambino, nieko neįtarėte? – klausia ponas Raitas.

Mane užplūsta pažįstama kaltės šleikštulio banga.

– Ne. Nė mažiausios užuominos.

◈

Skridau pirma klase, tik ten buvo vieta. Kol kapanojomės per debesų šalies nežinią, įsivaizdavau, kaip tave baru dėl šio poelgio. Priverčiau pažadėti, kad daugiau tokių kiaulysčių nekrėsi. Priminiau, kad netrukus tapsi motina ir jau laikas elgtis kaip suaugusiai.

Vyresnioji sesuo – ne pareigų pavadinimas, Bea.

Dėl ko aš tąkart rėžiau tau pamokslą? Galėjau dėl daugybės dalykų; svarbiausia, man visada atrodė: vyresnioji sesuo – darbas, kuriam aš puikiai tinku. O skrisdama tavęs ieškoti, nes tave rasiu (prižiūrėti tave – viena svarbiausių mano pareigų), raminausi įprastai – esu pranašesnė, brandesnė, vyresnė sesuo ir duosiu pipirų jaunai užgaidžiai vėjavaikei, kuri jau turėtų žinoti, kaip deramai elgtis.

Lėktuvas ėmė leistis Hitrou. Po mumis plytėjo Vakarų Londonas, menkai slepiamas sniego. Užsidegė saugos diržo lemputė, ir aš sudariau sutartį su Dievu: padarysiu viską, jei tave rasiu gyvą ir sveiką. Būčiau sudariusi sutartį ir su velniu, bet jis paslaugų nepasiūlė.