Розамунд Лаптон - Sesuo

– Buvau susitikęs su ponu Kodžiu, – tarė seržantas Finboras. – Jis kalbėjo apie Tesę tik kaip apie buvusią studentę, apie kitokius santykius neminėjo.

Emilijus vis dar nepripažįsta tavęs, nors ir dingai. Atleisk. Bet jo „diskretiškumas“ visada buvo greičiau atsiribojimas, jis tik dangstydavosi priimtinesniu daiktavardžiu.

– Ar žinote, kodėl ponas Kodis neprasitarė, kad juodu meilužiai? – paklausė Finboras.

Puikiai žinojau.

– Koledžas draudžia dėstytojams seksą su studentėmis. Be to, jis vedęs. Kai pilvas ėmė kristi į akis, privertė Tesę išeiti akademinių atostogų.

Detektyvas seržantas Finboras atsistojo; jo elgesys pasikeitė, dabar buvo veikiau policininkas negu Oksfordo ar Kembridžo dėstytojas.

– Kartais skelbiame dingusių žmonių paiešką per vietos naujienų laidą. Noriu atkurti, ką ji prieš dingdama veikė, ir parodyti per televiziją.

Už lango metaliniais rėmais čiulbėjo paukštis. Prisiminiau tavo balsą taip aiškiai, lyg būtum šiame kambaryje su manim.

– Kai kuriuose didmiesčiuose paukščiai dėl triukšmo nebegirdi vienas kito. Po kurio laiko jie pamiršta, kokios sudėtingos ir gražios jų trelės.

– Kaip, po galais, tai susiję su manim ir Todu?

– Kai kurie visai nustojo čiulbėję ir tobulai mėgdžioja automobilių sirenas.

– Tese. – Mano balsas irzlus ir nepakantus.

– Ar Todas girdi tavo giesmę?

Tuo metu nekreipiau dėmesio į tavo studentiškai stiprius jausmus, maniau, kad iš tokių seniai išaugau. Bet nuovadoje vėl prisiminiau mūsų pokalbį, nes mintys apie paukščių giesmes, apie Todą, apie bet ką gelbėjo nuo minčių apie šį įvykį. Seržantas Finboras pajuto, kaip sielojuosi.

– Verčiau būti kuo atsargesniam. Ypač dabar, kai žinau, kad ji nėščia.

Jis davė nurodymus jaunesniesiems policininkams, pradėjo tartis dėl filmavimo grupės ir moters, kuri vaidins tave. Nenorėjau svetimo žmogaus, todėl pasisiūliau pati. Kai ėjome iš kambario, seržantas Finboras atsisuko į mane.

– Ponas Kodis daug vyresnis už jūsų seserį?

Penkiolika metų, ir dar tavo dėstytojas. Meilužis, labiau tinkantis į tėvus. Taip, žinau, kad ir anksčiau tai sakiau, tiek kartų, kad tau galop įkyrėjo, ir trumpai drūtai liepei man nekišti nosies. Finboras vis dar laukė atsakymo.

– Jūs klausėte, ar mudvi artimos, o ne ar aš ją suprantu.

Rodos, dabar tave suprantu, bet tada dar toli gražu.

Finboras smulkiau papasakojo man apie atpažinimo eksperimentą.

– Moteris, dirbanti Parodos kelio pašte, prisimena, kad Tesė apie antrą valandą pirko atviruką ir oro pašto ženklų. Ji nesakė, kad Tesė nėščia, bet tikriausiai jas skyrė prekystalis, ir ji paprasčiausiai nematė.

Išvydau koridoriumi ateinant mamą.

– Tesė išsiuntė atviruką iš to paties pašto maždaug penkiolika minučių trečios, – kalbėjo detektyvas seržantas.

– Tas atvirukas – sveikinimas man gimimo dienos proga, – pratrūko mama, matyt, jai išseko kantrybė. – Daug mėnesių pas mane nesirodo. Beveik neskambina. Bet atsiuntė atviruką, lyg jis išpirktų visas kaltes.

Prieš porą savaičių buvau tau priminusi, kad artėja mamos gimtadienis.

Pasakodama toliau turiu prisipažinti, nes noriu būti sąžininga, kad dėl Todo neklydai. Jis negirdėjo mano giesmės. Nes aš nė karto jam nečiulbėjau. Niekam kitam irgi. Turbūt esu iš paukščių, kurie tik automobilių sirenas mėgdžioja.

◈

Ponas Raitas, gindamasis nuo ryškios pavasario saulės šviesos, atsistoja nuleisti žaliuzių.

– Ir tą dieną jūs dalyvavote atpažinimo eksperimente? – klausia jis.

– Taip.

Ponas Raitas turi vaizdajuostę, jam nebūtinos mano neįprasto maskarado smulkmenos, bet aš žinau, kad tau įdomu. Labai norėtum žinoti, kokia iš manęs išėjai tu. Iš tikrųjų tai sekėsi neblogai. Papasakosiu be to rūstaus – po laiko lengva kalbėti – žvilgsnio.

◈

Pusamžė policininkė Vernon nusivedė mane persirengti. Rausvaskruostė, sveikatinga, lyg būtų ką tik melžusi karves, o ne patruliavusi Londono gatvėse. Pajutau, kokia aš po skrydžio išblyškusi, paraudusiomis akimis.

– Manote, iš to bus naudos? – paklausiau.

Ji man nusišypsojo ir greitai apkabino – sutrikau, bet man patiko.

– Taip. Atpažinimo eksperimentas – nereikalingas vargas, jei nėra vilties kam nors išjudinti atmintį. Vis dėlto dabar žinome, jog Tesė nėščia, taigi tikimybė, kad ją kas nors įsidėmėjo, didesnė. Nagi, pasirinkime drabužius, gerai?

Vėliau sužinojau, kad Vernon, nors jau sulaukusi keturiasdešimties, policijoje dirbo vos kelis mėnesius. Ji elgėsi motiniškai nuoširdžiai ir sumaniai.

– Tesės bute radome drabužių, – pasakė. – Numanote, ką ji galėjo vilkėti?

– Suknelę. Pilvas užaugo toks, kad nieko kito užsitempti nebegalėjo, o nėščiosios drabužiams neturėjo pinigų. Laimė, dauguma jos apdarų dukslūs ir beformiai.

– Patogūs, Bea.

Policininkė Vernon atsegė lagaminėlį. Buvo tvarkingai sulanksčiusi ir suvyniojusi į popierių kiekvieną nudriskusį seną skarmalą. Mane sujaudino jos rūpestis. Tebejaudina net dabar.

Išsirinkau švariausią suknelę – plačią violetinę „Whistles“, siuvinėta sijono apačia.

– Šitą nusipirko per išpardavimą prieš penkerius metus, – pasakiau.

– Gerų firmų ilgai laiko.

Lyg būtume „Selfridge’s“ matavimosi kabinoje.

– Taip.

– Visada atsiperka, jei sukrapštai pinigų.

Buvau dėkinga policininkei už tuščius plepalus, žodinį tiltą tarp dviejų žmonių neįprastomis aplinkybėmis.

– Tada imam šitą, – tarė ji ir taktiškai nusigręžė, kol nusirengiau nepatogų pagal užsakymą siūtą kostiumėlį.

– Ar jūs panaši į Tesę? – paklausė.

– Ne, jau nebe.

– Vadinasi, buvote panaši?

Pajutau jai dar didesnį dėkingumą už paiką šneką, bet spėjau, kad paikumas išgaruos.

– Iš pirmo žvilgsnio.

– Kaip suprasti?

– Motina stengdavosi mus rengti vienodai.

Nors amžiumi skyrėmės, abi segėdavome klostuotus sijonėlius ir vilkėdavome raštuotus megztinius arba dryžuotas medvilnines sukneles, nelygu metų laikas. Nieko įmantraus ar puošnaus, prisimeni? Nieko sintetinio.

– Ir šukuosenos būdavo vienodos.

„Apkirpkite, kaip pridera“ , – įsakydavo mama, ir mūsų plaukai imdavo kristi ant grindų.

– Žmonės sakydavo, kad Tesė bus labai panaši į mane, kai paaugs. Bet tenorėjo būti malonūs.

Ištarusi tuos žodžius, pasijutau priblokšta. Šiuo savo juodai pramintu taku dar niekada nebuvau ėjusi su kitu žmogumi. Visada žinojau, kad kai užaugsi, būsi daug gražesnė už mane. Niekada tau šito nesakiau.

– Jai tikriausiai buvo sunku, – tarė policininkė. Nesiryžau jos iškart pataisyti, ir ji prabilo apie kitus dalykus: – Jos plaukai tokios spalvos kaip jūsų?

– Ne.

– Kai kurios iš kailio neriasi, kad liktų šviesiaplaukės.

– Tiesą pasakius, ši spalva nenatūrali.

– Niekaip nebūčiau atspėjusi. – Šį kartą į plepalus įterpė svarbų dalyką: – Tada būtų geriau, jei užsidėtumėte peruką.

Aš pasistengiau neišsiduoti krūptelėjus.

– Gerai.

Ji ištraukė dėžę su perukais, o aš apsivilkau tavo suknelę ir nuskalbta minkšta medvilnė slystelėjo kūnu. Staiga atsidūriau tavo glėbyje. Kitą akimirką suvokiau, kad tai tik tavo kvapas; kvapas, į kurį anksčiau nekreipdavau dėmesio: tavo šampūno, tavo muilo ir dar kai ko neįvardijamo. Matyt, tokią tave užuosdavau tik tada, kai apsikabindavome. Giliai įkvėpiau, nepasiruošusi jausmų svaiguliui: tu taip arti ir tavęs nėra.