Розамунд Лаптон - Sesuo

– Beata!

Jos balsas, rėkiantis mano vardą, skardesnis už vyrų. Kasia. Ne iš minčių grūsties – tikra. Ji negimdo. Viljamas ne su ja. Noriu juoktis iš palengvėjimo. Negaliu, nes gerklė užkimšta, bet pajuntu ant šaltų skruostų karštas ašaras.

Matyt, Viljamas neklydo sakydamas, kad policininkai mano, jog galiu nusižudyti. Todėl jie atsižvelgė į Kasios pranešimą, kad dingau. Gal, anot Viljamo, jie mano, kad pasirinkčiau šitą vietą. O gal juos čia atvedė dviejų žodžių, odcisk palca , žinutė, nusiųsta Kasiai?

Sunkiai įžiūriu dėmę ant betono. Tikrai šviesėja. Aušta.

– Beata! – dabar jos balsas daug arčiau.

Vėl supypsi pranešimų gaviklis. Atsiliepti nebūtina, supratau, kad jis rodo kelią, kad ieškotojai pagal garsą suras mane. Vadinasi, Kasia siuntė man pranešimus kiaurą naktį ne todėl, kad pradėjo gimdyti ir jai reikėjo manęs, o todėl, kad nerimavo dėl manęs. Tai paskutinė veidrodžio šukelė. Nes iš tikrųjų visą laiką ji manim rūpinosi, ar ne taip? Ji atėjo į tavo butą tą naktį, nes neturėjo kur prisiglausti, bet pasiliko, nes aš buvau vieniša, sielvarto palaužta vargšė. Tą naktį – pirmą naktį po tavo mirties, kai gerai išsimiegojau, – mane guodė jos rankos su raudonais rumbais. Ji vertė mane šokti, nors nenorėjau, šypsotis, nors nenorėjau, ir aš bent trumpą laiką ne vien sielvartavau ir tūžau.

Ir tu taip pat. Vien citrinų kvapas turėjo priminti, kad manim rūpiniesi. Laikiau tau už rankos per Leo laidotuves, ir tu ją stipriau spaudei. Tu, Tese, padėjai man ištverti šią naktį, mintys apie tave, kalbėjimas su tavim; tu padėjai man kvėpuoti.

Girdžiu tolumoje kaukiančią sireną. Ji artėja. Tu teisi, sirena reiškia, kad visuomenė rūpinasi savo nariais.

Laukdama, kol būsiu išgelbėta, suprantu, kad tavo mirtis nuskurdino mane, bet nesusilpnino. Nes tu esi mano sesuo kiekviena skaidula. Ir tos skaidulos matomos kiekvienoje mano ląstelėje, tai dvi DNR grandinės, apvijusios viena kitą ir sudarančios dvigrandę spiralę – akivaizdus įrodymas, kad mudvi seserys. Bet yra ir kitų mus jungiančių ryšių, neįžiūrimų net pro galingiausius elektroninius mikroskopus. Mąstau, kaip mus susiejo Leo mirtis, tėčio išėjimas ir dingęs sąsiuvinis su namų darbu, nors jau penkios minutės, kaip turėjome būti išėjusios į mokyklą; atostogos Skajuje ir Kalėdų ritualai (dešimt minučių šeštos leidžiama išvynioti vieną dovanėlę nuo kojinės viršaus, be dešimt penkios galėjai pačiupinėti, dar anksčiau – tik žiūrėti, o iki vidurnakčio nė nedirstelėti). Mudvi sieja šimtai tūkstančių prisiminimų, nusėdančių mumyse ir virstančių mumis. Toliausiose mano kertelėse tūno mergytė gelsvai rudais plaukais, ji švilpia pro šalį dviračiu, laidoja triušį, tapo paveikslus spalvų papliūpomis, myli draugus, skambina man neparankiu laiku, erzina mane, pripažįsta tik šios akimirkos sakramentą, atskleidžia man gyvenimo grožį, o kadangi esi mano sesuo, visa tai esu ir aš, nepagailėčiau nieko, kad taip būtų buvę prieš du mėnesius, kad aš būčiau atsišaukusi, Tese.

Tikriausiai tau buvo daug šalčiau. Ar sniegas slopino medžių girgždesį? Spaudė šaltukas ir buvo tylu? Ar tave bent kiek šildė mano paltas? Tikiuosi, mirdama jautei, kaip tave myliu.

Lauke pasigirsta žingsniai, veriasi durys.

Daug juodo siaubo valandų, nesuskaičiuojami tūkstančiai žodžių, ir visa galų gale išsisklaido.

Atleisk.

Aš myliu tave.

Ir visada mylėsiu.

Bea

Padėka

Abejoju, ar kas nors skaito padėkas, bet viliuosi, kad skaito, nes be šių žmonių romanas nebūtų buvęs nei parašytas, nei išleistas.

Pirmiausia noriu padėkoti savo redaktorei, nuostabiajai Emmai Beswetherick, už kūrybingumą, paramą, drąsą ne tik tikėti pačiai, bet įtikinti ir kitus. Be to, man pasisekė: „Curtis Brown“ knygų skyriuje gavau svajonių agentę Felicity Blunt – kūrybingą, sumanią ir atsakinėjančią į telefono skambučius!

Dar norėčiau padėkoti Kate Cooper ir Nickui Marstonui iš „Curtis Brown“, taip pat kitiems „Piatkus and Little, Brown“ darbuotojams.

Esu be galo dėkinga Michele Matthews, Kelly Martin, Sandrai Leonard, Trixie Rawlinson, Alison Clements, Amandai Jobbins ir Liviai Giuggioli, kurios man daug padėjo.

Ačiū jums, Cosmo ir Joe, už supratingumą, kai privalėdavau rašyti, ir už didžiavimąsi manim.

Paskutinius, bet pačius svarbiausius padėkos žodžius skiriu savo jaunesnei seseriai Torai Orde-Powlett – ji įkvėpė šią knygą ir tebėra man tikra palaima.