Розамунд Лаптон - Sesuo

Jokio skirtumo. Dozė nebuvo mirtina, bet aš surišta, užkimšta burna, o Viljamas netrukus grįš. Ir pamatys, kad aš gyva. Ir brūkštelės peiliu.

Taigi, kol jis negrįžo, privalau tau viską paaiškinti. Buvo taip, kaip pasakojau, nuo mamos skambučio, kad tu dingai, iki tos akimirkos, kai Viljamas paliko mane čia numirti. Bet mano mirtis bus tokia pat kaip tavo, čia, šiame pastate, ir aš apie ją nepapasakosiu. Man neužteko drąsos su tuo susitaikyti, o gal aš pernelyg myliu gyvenimą, kad tyliai jo atsižadėčiau. Negalėjau išgalvoti ilgo ir laimingo gyvenimo, todėl įsivaizdavau bent jau teisingą pabaigą. Stengiausi, kad mano pramanas būtų tikroviškas, o ateitis, kurios nėra, smulkmeniškai tiksli.

Man nesmagu, kad tu tikėjaisi, jog mane išgelbės detektyvas seržantas Finboras, bet tikriausiai suabejojai istorijos tikrumu, kai pasakojau apie mudviejų pietus kavinėje „Carluccio“. Tai buvo tik raminamas svajonės kilimėlis, ant kurio gulėti patogiau nei ant šalto betono, negražiai pasielgiau, nenarsiai, bet žinau – tu suprasi.

Turbūt prieš kurį laiką atspėjai, kad jokio pono Raito nėra. Išgalvojau advokatą, nes jo reikėjo teisingai pabaigai – teismui, kad pripažintų žudiką kaltu, be to, jis privers mane laikytis faktų ir griežtos chronologijos. Man reikėjo žmogaus, kuris padėtų suprasti, kas atsitiko ir kodėl – ir kuris neleistų man išeiti iš proto. Nežinau, kodėl man taip svarbu numirti sveiko proto, tiesiog nepaprastai svarbu, ir tiek. Suprantu, kad be pono Raito mano laiškas tau būtų buvęs sąmonės srauto klyksmas, šėlstanti neviltis, kurioje būčiau paskendusi.

Sukūriau jį malonų ir be galo kantrų, kad išklausytų mūsų istoriją, be to, patį patyrusį netektį, kad suprastų. Gal aš geresnė katalikė, negu maniau, ir pasirinkau jį nuodėmklausiu, bet tokiu, kuris, net žinodamas apie mane viską, išgalvotoje ateityje būtų mane mylėjęs. Šias ilgas valandas jis tapo tikresnis, nei mane gaubianti tamsa; ne tik nevilties apimtos vaizduotės padarinys, bet ir asmenybė, turinti savų užgaidų, su kuriomis turėjau taikstytis; nes jis ne visada elgiasi, kaip noriu, ne visada pateisina mano lūkesčius. Užuot nutapiusi puantilistinį paveikslą, sukūriau veidrodį ir pirmą kartą išvydau save tokią, kokia esu.

Jį apstačiau nereikšmingomis smulkmenomis, iš kurių vejama tikrovės virvė: įsimylėjusia sekretore lakuotais nagais, narcizais, kavos aparatu, – nes, lėkdama į siaubo bedugnę, apsišlapinusi, apsivėmusi, drebanti iš baimės, turėjau už ko nors nusitverti.

O jo kabinetą padariau labai šviesų, jame nuolat dega šviesa ir visada šilta.

Supypsi mano pranešimų gaviklis. Bandau užsikimšti ausis, bet negaliu, nes rankos surištos už nugaros. Jis pypsėjo kiaurą naktį, maždaug kas dvidešimt minučių, nors nesu tikra, kiek laiko buvau apsvaigusi. Nepakeliamai sunku, kad negaliu Kasiai padėti.

Girdžiu lauke ošiant medžius, šnara lapai, girgžda šakos; nežinojau, kad medžiai kelia tokį triukšmą. Bet žingsnių dar negirdėti.

Kodėl jis negrįžta? Turbūt Kasia gimdo, ir jis visą laiką buvo su ja, jis ir dabar su ja. Bet aš išprotėsiu, jei apie tai galvosiu, todėl bandau įsikalbėti, kad priežasčių, dėl kurių Viljamas buvo iškviestas į ligoninę, gali būti daugybė. Jis gydytojas; jo zirzeklis nuolat pypsi. Jo ligoninėje per metus gimsta penki tūkstančiai kūdikių. Jis iškviestas dėl kitos moters.

O gal detektyvas seržantas Finboras, suabejojęs tavo mirtimi, kaip sakė, pradėjo tyrimą, suėmė Viljamą ir dabar manęs ieško. Tai ne vien paika svajonė; jis stropus policininkas ir padorus žmogus.

O gal ir profesorius Rozenas nusprendė pasielgti dorai, rizikuodamas garsia ateitimi. Gal jis pastatė ant kortos mukoviscidozės eksperimentą, mokslininko šlovę ir kreipėsi į policiją. Jis iš tikrųjų nori gero, ieško vaisto, o jo siekiai – garbė, net pinigai – be galo žmogiški, palyginti su pasipūtusio Viljamo, trokštančio neribotos galios. Be to, profesorius Rozenas atėjo į tavo laidotuves ir bandė aiškintis, kas vyksta, nors sužinojęs iš pradžių nieko nesiėmė. Nutariu, kad iš esmės jis geras žmogus, nors ir garbėtroška. Nutariu apie jį manyti gerai.

Galbūt katras nors iš šių dviejų žmonių ėmėsi veikti, Viljamas suimtas, o aš išgelbėta. Ištempiu ausis: ar nesiskverbia pro nakties tylą sirena?

Girdžiu tik lapų šlamėjimą, kamienų girgždesį ir suprantu, kad sirenų nesulauksiu.

Bet leisiu sau pasidžiaugti paskutine svajone ir viltimi. Kad Kasia negimdo. Kad ji kaip paprastai grįžo namo mokytis anglų kalbos, iškalusi ne vieną puslapį viltingų žodžių ir pasiruošusi juos man pasakyti. Viljamas nežino, kad ji dabar gyvena su manim; nežino, kad po tavo mirties tapau nepriekaištingai dėmesinga. Taigi, neradusi manęs, neprisiskambinusi man ir nesusisiekusi su manim per pranešimų gaviklį, ji suprato, kad kažkas negerai. Mano oro pilis atrodo savanaudiškai, bet privalau jai pasakyti, jog naujagimiui reikės pagalbos, kad galėtų kvėpuoti. Todėl įsivaizduoju, kad ji nuėjo į policiją ir pareikalavo manęs ieškoti. Kasia jau kartą mane palaikė, nors ir žinojo, kad bus primušta, taigi nepabūgs ir detektyvo inspektoriaus Heinso.

Vėl supypsi pranešimų gaviklis, ir mano svajonė subyra į aštrias kaip skustuvai šukes.

Girdžiu paukščius. Pasidingoja, kad tai apyaušrio choras ir jau rytas. Bet dar tamsu, paukščiai suklydo. O gal paukščių giesmės vaidenasi man nuo raminamųjų. Prisimenu eilės tvarką pagal Eimjesą: juodieji strazdai – liepsnelės – karetaitės – kikiliai – devynbalsės – strazdai giesmininkai. Prisimenu, kaip pasakojai man apie miesto paukščius, praradusius gebėjimą čiulbėti vienas kitam, susiejai juos su manim ir Todu, tikiuosi, paminėjau tai savo laiške tau. Ar pasakojau, kad pasidomėjau paukščių čiulbesiu? Sužinojau, jog paukščio giesmė gali prasiskverbti per daiktus ir girdima iš toli, nesvarbu, kad aplinkui tamsu ar tankus sąžalynas.

Žinau, kad niekada negalėsiu skristi kaip tu, Tese. Pirmą kartą pabandžiusi – tik pabandžiusi, atsidūriau čia ir surišta tysau ant betoninių grindų. Jei tai buvo skrydis, žnektelėjau gana įspūdingai. Keista, kad nesugniužau. Nesu sunaikinta. Paklaikusi iš siaubo, drebanti, žiaukčiojanti iš baimės – taip. Bet nepasitikėjimas savim dingo. Nes aiškindamasi, kaip tu žuvai, supratau, kad pasikeičiau. O jei įvyktų stebuklas, jei būčiau išvaduota ir mano svajonė išsipildytų, jei Viljamas būtų suimtas, o aš su Kasia ir jos kūdikiu autobusu važiuočiau į Lenkiją, kalnas, į kurį kabinuosi, imtų skilinėti, kol sugurtų, ir man nebereikėtų kapliukų, atramų kojoms ir apsaugos virvių, nes aš eičiau, bėgčiau, net šokčiau. Gyvenčiau savo gyvenimą. Ir tą kalną nuverstų ne mano sielvartas dėl tavęs, o meilė.

Rodos, girdžiu savo vardą, mane šaukia aukštas plonas mergaitės balsas. Matyt, įsivaizduoju, garso haliucinacijos, taip ilgai galvojant apie tave.

Ar žinai, kad visatoje irgi yra apyaušrio choras? Didelės energijos elektronai, patekę į Žemės spinduliavimo juostas, krinta ant Žemės radijo bangomis, skambančiomis it paukščių čiulbesys. Kaip manai, ar ne tai girdėdavo ir vadindavo sferų muzika aštuoniolikto amžiaus poetai? Ar girdi ją dabar ten, kur esi?

Vėl išgirstu savo vardą per paukščių giesmes, vos girdimą.

Rodos, tamsa pilkėja.

Paukščiai tebečiulba, dabar garsiau.

Girdžiu žmonių balsus, kelių vyrų, jie šaukia mane vardu. Turbūt pasirodė. O jei ne, reikia atsiliepti. Bet burna vis dar užkimšta, be to, negalėčiau išspausti nė garso. Iš pradžių mėginau spjaudyti seiles, būgštaudama, kad jose ištirpo raminamieji, bet paskui burnoje išdžiūvo, lyg būčiau prisivalgiusi druskos, aš taip ir mačiau, kaip pono Raito sekretorė vieną po kito neša man puodelius su vandeniu.