Розамунд Лаптон - Sesuo

Išėjau į darželį, lyg būčiau pritrūkusi vietos tokiems įtikinamiems faktams. Nenorėjau likti viena su jais ir apsidžiaugiau, kai Viljamas atskubėjo įkandin.

– Matyt, jis sunaikino Tesės ligos istoriją, – pasakė Viljamas. – O paskui suklastojo kūdikių mirties priežastį, kad jos niekas nesietų su eksperimentu. Ir jam pavyko išsisukti. Viešpatie, kalbu ir savęs nebepažįstu, lyg būčiau televizininkas. Dėl Dievo meilės, juk kalbu apie Hjugą. Žmogų, kurį maniau pažįstąs. Kuris man patiko.

Aš kalbėjau svetima kalba nuo tada, kai buvo rastas tavo lavonas. Supratau, kad ankstesnis žodynas negali apibūdinti to, kas vyksta.

Pažvelgiau į mažą žemės lopinėlį, kuriame su mama nutarėme tau pasodinti žiemą žydinčią raganę.

– Bet jam reikėjo bendrininko, – pasakiau. – Jis negalėjo priimti Tesės kūdikio.

– Visi gydytojai pusę metų mokosi ginekologijos, Hjugas sugebėtų priimti kūdikį.

– Bet negi niekas nepastebėjo? Psichiatras priima kūdikį, kam nors tikrai...

– Gimdykloje gyvas galas žmonių, o personalo velnioniškai trūksta. Išvydęs palatoje baltą chalatą, tik apsidžiaugi ir eini prie kitos gimdyvės. Daug gydytojų laikinai pavaduojantys, šešiasdešimt procentų akušerių atsiųstos įdarbinimo agentūros, vieni kitų nepažįsta. – Viljamas atsisuko į mane nerimo iškreiptu veidu. – Ir jis buvo su kauke, Bea, prisimeni?

– Bet kas nors tikrai...

Viljamas paėmė man už rankos.

– Mes visi perkūniškai užsiėmę. Ir pasitikime vienas kitu, nes esame pervargę, nenorime ginčytis ir naiviai manome, kad bendradarbių tikslai tokie kaip mūsų – gydyti žmones. – Jis buvo įsitempęs ir stipriai spaudė man rankas. – Mane jis irgi apgavo. Maniau, jis draugas.

◈

Nors saulė šviečia kaitriai, o iškylų kilimėlis vilnonis, aš drebu.

– Supratau, kad jo pareigos buvo tinkamiausios, – sakau. – Psichiatras geriausiai žino, kaip išvaryti iš proto. Kaip priversti nusižudyti. Kas iš tikrųjų įvyko per psichoterapijos seansą, žinau tik iš Hjugo Nikolso žodžių.

– Manei, jis tikrai vertė Tesę nusižudyti?

– Taip. O kadangi ji nenusižudė – nors jos dvasinės kančios buvo siaubingos, – jis ją nužudė.

Nebesistebėjau, kad daktaras Nikolsas buvo toks nepalenkiamas dėl savo nesėkmės diagnozuojant pogimdyminę psichozę: sužlugdyta profesinė reputacija – nedidelis užmokestis už žmogžudystę.

Ponas Raitas dirsteli į pastabą, kurią, prisimenu, užsirašė daug anksčiau.

– Jūs neįtarėte, kad Tesei lopšines grodavo daktaras Nikolsas?

– Ne. Jau sakiau – mano nuomone, jis neturėjo motyvo. – Aš patyliu. – Be to, maniau, jis beviltiškas, bet padorus žmogus, nes prisipažino siaubingai suklydęs.

Aš vis dar drebu. Ponas Raitas nusivelka švarką ir apsiaučia mano pečius.

– Maniau, Tesė sužinojo, kad jis pakeitė mukoviscidozės bandymą kitu, todėl ją nužudė. Viskas atitiko.

„Atitiko“ skamba taip tvarkingai, it būtų paskutinis dėlionės kibukas; nieko bendra su metalo džeržgimu į metalą, su rūdžių spalvos krauju, pralietu ant žemės.

◈

Mes tylėdami stovėjome tavo mažučiame užpakaliniame darželyje, ir aš pamačiau, kad ūgliai ant dar neseniai negyvų šakų ūgtelėję kelis centimetrus, kad sukrauti mažučiai pumpurai, visa gyva ir auga, o standžiuose mažuose pumpurėliuose slypi vasaros žiedai išsiskleidusiais vainiklapiais.

– Verčiau paskambinkime į policiją, – pasakė Viljamas. – Katras?

– Ko gero, tu patikimesnis. Nė karto nekėlei panikos ir nepuolei į isteriją.

– Gerai. Kokia policininko pavardė?

– Detektyvas inspektorius Heinsas. Jei nesusisieksi su juo, prašyk detektyvo seržanto Finboro.

Viljamas išsitraukė mobilųjį.

– Bus labai sunku. – Paskui surinko numerį, kurį jam daviau, ir paprašė sujungti jį su detektyvu inspektoriumi Heinsu.

Kol Viljamas kalbėjo su detektyvu inspektoriumi Heinsu, pasakojo viską, ką buvo sakęs man, aš troškau aprėkti daktarą Nikolsą. Norėjau jį aptalžyti, smūgis po smūgio; norėjau jį užmušti, ir tas troškimas keistai išlaisvino. Pagaliau turėjau ant ko tūžti, ir nuo siuto man palengvėjo – pagaliau sviedžiau granatą, kuri grasino mane sunaikinti, kurią taip ilgai laikiau ištraukusi apsauginį kaištį, ir nusviedusi išsivadavau nuo sunkulio ir įtampos.

Viljamas baigė pokalbį.

– Jis paprašė ateiti į nuovadą, bet tik po valandos, kad spėtų sukviesti vadovybę.

– Tikriau tariant, jis paprašė ateiti tave.

– Atleisk, Bea, pasirodžiau paskutinę akimirką, kaip amerikiečiai karo pabaigoje.

– Bet reikia sąžiningai pripažinti, kad pergalę nulėmė jie.

– Turim eiti abu. Ir džiaugiuosi, kad liko šiek tiek laiko mudviem.

Jis ištiesė ranką man prie veido ir nubraukė nuo akių plaukus.

Jis mane pabučiavo.

Svyravau. Ar nulipti nuo kalno šlaito... to siauro dorovinio lyno, apie kurį kalbėjai?

Nusisukau ir žengiau į namą.

Jis atsekė iš paskos, aš atsigręžiau ir jį pabučiavau. Stvarsčiau akimirkas iš visų jėgų ir gyvenau kiekvieną taip, lyg ji būtų paskutinė, nes kas žino, kada jų nebeliks. Tavo mirtis mane išmokė, kad dabartis pernelyg brangi švaistyti. Pagaliau supratau šios akimirkos sakramentą, nes tai viskas, ką turime.

Jis mane nurengė, ir aš išsinėriau iš senosios savasties. Buvau visa nuoga. Jam ant kaklo nebekabėjo vestuvinis žiedas, krūtinė buvo plika. Kai vėsi mano oda pajuto jo šilumą ant manęs, apsauginiai lynai nutrūko.

◈

Ponas Raitas iš pirkinių krepšio ištraukia butelį vyno, du plastikinius puodelius iš automato Baudžiamųjų persekiojimo bylų tyrimo tarnybos būstinėje – koks būdingas jam dėmesingumas ir rūpestingumas. Pripila man puodelį, išlenkiu jį vienu mauku, turbūt taip elgtis neišmintinga. Jis nieko nesako, kaip nesmerkė dėl sekso su Viljamu, todėl dar labiau man patinka.

◈

Mudu drauge gulėjome tavo lovoje, žemi ankstyvo pavasario saulės spinduliai skverbėsi pro pusrūsio langą. Atsišliejau į jį ir gėriau arbatą, kurią jis man užplikė, stengdamasi užtęsti kuo ilgiau, tebejausdama jo odos šilumą, žinodama, kad turėsime lipti iš lovos ir vėl eiti į pasaulį; prisiminiau Doną, barantį seną darbščią kvailę saulę, privertusią jį palikti meilužę, ir nusistebėjau, kad visiškai jam pritariu.

◈

Vynas mane trumpam sustiprino, jaučiu, kaip jis šildo kūną.

– Viljamas nuėjo į vonios kambarį ir apžiūrėjo spintelę. Rado buteliuką tablečių su ligoninės etikete. Tai buvo FCP. Visą laiką buvo spintelėje. Jis pasakė, kad daug vaistų, gatvėje neteisėtų, galima gauti pagal gydytojo receptą.

– Ar etiketėje buvo FCP išrašiusio gydytojo pavardė?

– Ne, bet Viljamas pasakė, kad policija iš ligoninės farmacinių žurnalų nesunkiai atseks, kad tai daktaras Nikolsas. Pasijutau baisi kvailė. Maniau, kad neteisėti vaistai slepiami, o ne laikomi atvirai. Buteliukas visą laiką stovėjo spintelėje.

Atsiprašau – pradėjau kartotis. Nebegaliu susikaupti.

– O paskui? – klausia ponas Raitas.

Mes beveik baigėme, todėl sukaupiu paskutines jėgas ir kalbu toliau:

– Iš buto mudu išėjome kartu. Viljamas dviratį buvo prirakinęs prie turėklų kitoje gatvės pusėje, bet jis buvo pavogtas, tik grandinė likusi. Jis ją pasiėmė juokaudamas, kad sykiu policijoje galėsime pranešti ir apie dviračio vagystę.

◈

Nusprendėme į nuovadą eiti per Haid Parką, o ne bjauria gatve. Prie parko vartų stovėjo gėlių kioskas. Viljamas pasiūlė padėti gėlių tavo mirties vietoje ir nuėjo pirkti puokštės.