Розамунд Лаптон - Sesuo

Kojas jis surišo špagatu.

– Lopšinės? – paklausiau.

– Aš persigandau, dariau, kas šovė į galvą. Kompaktinė plokštelė buvo gimdyvių palatoje. Parsinešiau ją namo nelabai suprasdamas, ką darau. Nieko negalvojau. Man netoptelėjo, kad ji įrašys lopšines į garsajuostę. Kas dabar turi atsakiklį su garsajuoste? Telefonų bendrovė kiekvienam pasiūlo ir atsakiklio paslaugą.

Jis blaškėsi tarp kasdienybės smulkmenų ir baisaus žmogžudystės siaubo. Tarp mažmožių, apraizgiusių didžiulį nusikaltimą.

– Tu supratai, kad Mičo ligos istorija bevertė, nes Kasia niekas nepatikės.

– Blogiausiu atveju būtum nunešusi jos sugyventinio ligos istoriją į policiją. Ir apsikvailinusi.

– Norėjai, kad tavim pasitikėčiau.

– Tu niekaip negalėjai nurimti. Verti mane tai padaryti. Neliko kitos išeities.

Bet aš pasitikėjau juo ir anksčiau, net kai dar nebuvo atnešęs Mičo ligos istorijos. Viljamui padėjo mano netikrumas. Pamaniau, kad įtarinėju Viljamą dėl man būdingo nepasitikėjimo gražiais vyrais, ir nutariau, kad su tavo nužudymu jis nesusijęs. Nors vienintelis Viljamas buvo įpratęs, kad visas dėmesys skiriamas tik jam, niekam kitam.

Bet aš per ilgai galvoju; negaliu leisti, kad įsiviešpatautų tyla.

– Tą geną radai tu, o ne daktaras Nikolsas?

– Taip. Hjugas mielas žmogelis, bet netalentingas.

Jo prasimanymai apie daktarą Nikolsą buvo ne tik apgaulė, bet ir gyrimasis. Supratau, kad įkalčius prieš daktarą Nikolsą jis fabrikavo nuo pat pradžių, rūpestingai versdamas kaltę bendradarbiui, kad nė mažiausias šešėlis nekristų ant jo paties. Visa buvo klastingai numatyta iš anksto.

– Imperatoriškasis koledžas ir jo mulkiškas etikos komitetas uždraudė bandymus su žmonėmis, – pasakojo Viljamas. – Jiems trūko įžvalgumo. Ar drąsos tęsti bandymus. Tik įsivaizduok, ką reiškia genas, didinantis intelekto koeficientą. Paskui į mane kreipėsi „Chrom-Med“. Aš iškėliau vienintelę sąlygą – bandymai su žmonėmis.

– Ir jie sutiko.

– Ne. Jie melavo; apvylė mane. Aš...

– Tu tuo tiki? „Chrom-Med“ direktoriai gudrūs. Aš perskaičiau jų biografijas. Jiems tikrai pakaktų proto žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Suversti kaltę kitiems, jei kas nors nepavyktų.

Viljamas papurtė galvą, bet supratau pataikiusi į skaudžią vietą. Progos nepražiopsojau.

– Genų tobulinimas nepaprastai pelningas, juk taip? Kai jis bus įteisintas, pinigai plaukte plauks. O „Chrom-Med“ nori pirmauti ir būti pasiruošusi.

– Jos direktoriai negali tikrai žinoti.

– Jie tavim pasinaudojo, Viljamai.

Vis dėlto aš suklydau, nes sunku užkalbėti dantis pernelyg išsigandus; viso labo užgavau jo savimeilę ir dar labiau įsiutinau. Iš pradžių peilį jis laikė beveik nerūpestingai, o dabar suspaudė.

– Papasakok man apie bandymus su žmonėmis, kas atsitiko?

Jis tebespaudė peilį, bet krumpliai jau nebuvo balti, vadinasi, spaudžia nebe taip smarkiai. Kitoje rankoje laikė žibintuvėlį. Atėjo pasiruošęs: peilis, žibintuvėlis, dviračio grandinė, kraupi skautų iškylos parodija. Įdomu, ką jis dar atsinešė.

◈

Ponas Raitas paima man už rankos, ir aš vėl neapsakomai dėkinga, nebesikratau gerumo.

– Jis man paaiškino, kad žmonių intelekto gene užkoduoti du visiškai skirtingi dalykai. Paveikiamos ne tik atminties galimybės, bet ir plaučių funkcijos. Gimęs kūdikis negali kvėpuoti.

Labai užjaučiu, Tese.

– Jis pasakė, kad kūdikiams nieko nenutiktų, jei iškart po gimimo jiems būtų atlikta intubacija, jei jiems būtų suteikta pagalba kvėpuojant. Jie išgyventų.

◈

Viljamas privertė mane atsigulti ant grindų, ant kairio šono, į kūną skverbėsi drėgnas betono šaltis. Bandžiau krustelėti, bet rankos ir kojos buvo apsunkusios. Matyt, į arbatą jis įmaišė migdomųjų. Dėl gyvybės galėjau kovoti tik žodžiais.

– Bet tu nepadėjai jiems kvėpuoti, tiesa? Ksavjė. Hetės kūdikiui.

– Tai ne mano kaltė. Šis plaučių funkcijos sutrikimas retas, galėjo kilti klausimų. Tereikėjo mane palikti ramybėje. Tada nebūtų nutikę nieko blogo. Kalti kiti, spiečiasi aplink, neduoda nė atsikvėpti.

– Tai tu pamelavai, kokia tikroji kūdikių mirties priežastis?

– Negalėjau leisti, kad kas nors susidomėtų.

– O aš? Negi tu ketini inscenizuoti ir mano savižudybę, kaip inscenizavai Tesės? Apšmeižti, neva ir aš kaip sesuo nusižudžiau? Jei tai pasikartos, policijai kils įtarimų.

– Inscenizuoti? Kalbi taip, lyg būčiau viską suplanavęs. Nebuvau to iš anksto numatęs, jau sakiau. Matyti iš klaidų, tiesa? Tyrimus ir eksperimentą apgalvojau iki smulkmenų, o šito reikalo ne. Buvau priverstas. Dėl Dievo meilės, aš joms net sumokėjau, netoptelėjo, kad tai gali įtartinai atrodyti. Be to, man nė į galvą neatėjo, kad jos bendrauja.

– Tai kodėl joms sumokėjai?

– Iš geros širdies, tik tiek. Norėjau būti tikras, kad moterys tinkamai maitinasi ir embrionai vystosi geriausiomis sąlygomis. Pinigai turėjo būti išleisti maistui, o ne prakeiktiems drabužėliams.

Nedrįsau jo klausti, ar moterų buvo daugiau ir kiek. Nenorėjau mirti užsikrovusi tokios naštos. Bet kai ką turėjau žinoti.

– Kodėl tu pasirinkai Tesę? Todėl, kad ji buvo vieniša? Neturtinga?

– Ir katalikė. Katalikės daug rečiau darosi abortus sužinojusios, kad kūdikis gims nesveikas.

– Hetė katalikė?

– Milijonai filipiniečių katalikai. Hetė Sim tai nurodė anketoje, atkreipk dėmesį – ne tėvo pavardė, o tikėjimas.

– Jos kūdikis sirgo mukoviscidoze?

– Taip. Kai galėdavau, gydydavau mukoviscidozę, kartu bandydamas ir savo geną. Bet kūdikių, atitinkančių visus kriterijus, nepakako.

– Kaip Ksavjė?

Viljamas tylėjo.

– Tesė sužinojo apie tavo bandymus? Todėl ją nužudei?

Jis valandėlę svyravo. Balse skambėjo savigaila; ko gero, jis nuoširdžiai vylėsi, kad suprasiu.

– Kai ko nenumačiau. Mano genas pateko į motinos kiaušides. Tai reiškė, kad kiekvienas moters kiaušinėlis buvo genetiškai modifikuotas ir visų būsimų jos kūdikių plaučiai nefunkcionuos. O juk jokios tikimybės, kad aš priimsiu ir kitą ar trečią tos moters kūdikį. Žmonės persikrausto, išvažiuoja. Galų gale kas nors būtų supratęs. Todėl Hetei teko pašalinti gimdą. O Tesė pagimdė pernelyg greitai. Ji atvyko į ligoninę, kai kūdikio galvutė jau buvo matyti. Neturėjau kada daryti cezario pjūvio, juolab šalinti gimdos.

Tu nieko nesužinojai.

Jis tave nužudė, nes tavo kūnas buvo gyvas įkaltis.

◈

Aplinkiniai žmonės skirstosi, parko žolė papilkėjo, vakaro oras atvėso. Man šąla kaulai, todėl galvoju apie pono Raito rankos šilumą.

– Aš paklausiau, kodėl jis tai padarė; užsiminiau, kad dėl pinigų. Viljamas įtūžo, pareiškė, kad jo motyvai niekaip nesusiję su godumu. Jie garbingi. Jis paaiškino, kad vis tiek negalėtų parduoti geno, kuris legaliai neišbandytas. Šlovė irgi jam nerūpėjusi: jis negalėjo skelbti išvadų.

– Tai ar jis pasakė priežastį?

– Taip.

Pakartosiu tau Viljamo žodžius čia, šiame pilkšvai žaliame parke, vėsiame gaiviame ore. Nei tau, nei man nėra reikalo grįžti į tą pastatą jo klausytis.

– Jis pasakė, kad mokslas dabar turi tokią galią, kokią anksčiau turėjusi religija, tačiau jo galia tikra ir įrodoma, o ne prietarai ir veidmainystė. Jis pasakė, kad stebuklai daromi ne šešiolikto amžiaus bažnyčiose, o mokslinio tyrimo laboratorijose ir ligoninėse; intensyviosios terapijos skyriuose prikeliami mirusieji; pakeitus klubo sąnarį raišieji vėl vaikšto, o po lazerinių akių operacijų aklieji vėl mato. Jis pasakė, kad naujajame tūkstantmetyje atsirado naujos dievybės, turinčios tikrų, įrodomų galių, ir tos dievybės – mokslininkai, tobulinantys žmogų. Jis pasakė, kad vieną gražią dieną jo genas laimingai pateks į genų fondą ir dabartiniai žmonės negrįžtamai pasikeis į gera.